Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovės Simonos Kunigonytės, situacija ne tik apnuogino įsisenėjusias žaizdas, bet ir kelia klausimų dėl to, kaip problemos bus sprendžiamos ateityje.
„Jausmas toks, lyg staiga išėjome iš burbulo, apsidairėme aplink ir pažvelgėme į veidrodį. Bėda tik ta, kad ne veidrodis kaltas, jei atvaizdas jame verčia gūžtis. Tokia realybė – neįgalieji, našlaičiai, buvę kaliniai, daugybė žmonių visuomenei turi įrodinėti, ką gali, ir savo jėgomis kabintis į gyvenimą. Ypač skaudi situacija darbo rinkoje, kur, priešingai nei tikina valdžios atstovai, toli gražu nesame laukiami“, – sako S.Kunigonytė.
Pasak jos, neįgalių žmonių noras bei galimybės dirbti dažnai ne tik nuvertinamos, tačiau joms nesudaromos sąlygos išsiskleisti. O jau dirbančių neįgaliųjų situacija taip pat labai neapibrėžta.
„Istorijų apie tai, kaip neįgaliesiems sunku susirasti darbą – daugybė. Nepaisant to, esame stumiami į atvirą darbo rinką, buvo skelbiami planai, kad viešojo sektoriaus įmonės ar institucijos, kuriose dirba bent 50 darbuotojų, privaloma tvarka turėtų įdarbinti 5 proc. negalią turinčių žmonių. Bet dabar kalbos apie kvotas nutilo ir liko tik rekomendacijomis. Nepaisant to, jau darbą turintys, socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji nuolat laikomi neapibrėžtoje situacijoje, jų darbo vietų finansavimo klausimas net ir šiuo metu pakibęs ant plauko“, – aiškina DNA atstovė.
Trumpinamas neįgaliųjų darbo vietos subsidijavimo periodas, ne vienodas skirtingą darbingumo laipsnį turinčių asmenų traktavimas, pasak jos, ne tik supriešina pačius neįgaliuosius, bet ir gali būti prilyginamas diskriminacijai.
Iš esmės bent jau neįgaliųjų įdarbinimo klausimu viskas pradedama spręsti ne iš tos pusės.
„Sakoma, kad norima didesnį dėmesį skirti didžiausią negalią turinčių asmenų įdarbinimo galimybėms plėsti, tačiau kas laukia tų, kurie dėl negalios ir dabar gauna paramą – nutylima. Tokie „Žiežmariai“ – darbo rinkoje kasdienybė, ir tikėtis, kad situacija ims ir pasikeis tikrai labai sunku. Juo labiau, kad efektyviai veikianti įdarbinimo socialinėse įmonės sistema valstybės lygiu diskredituojama, dirbantys neįgalieji vadinami valstybės išlaikytiniais. Nors ir yra priešingai“, – aiškina S.Kunigonytė.
Pasak jos, situacija reikalauja kompleksinių sprendimų apimančių tiek švietimo, tiek profesinio perkvalifikavimo sistemos pokyčius, tiek ir visuomenės požiūrio pokyčius.
„Puikiai suprantame ir susirūpinimą, ir norą, kad situacija būtų kitokia. Tačiau iš esmės bent jau neįgaliųjų įdarbinimo klausimu viskas pradedama spręsti ne iš tos pusės. Tam, kad netektų dar daugybę kartų krūpčioti patiems nuo savęs pirmiausia mokykimės iš gerųjų pavyzdžių, to kas jau veikia ir ieškokime sprendimų, kurie ne tik neskaldytų visuomenės, bet ir nekiršintų pačių neįgaliųjų“, – sako DNA atstovė.
