Šiemet festivalio rengėjai pristato dvi specialiąsias programas. Viena jų atlieps pastaraisiais metais itin juntamą dokumentininkų susidomėjimą šeimos tema. Programoje „Kai laimė lydės ar vargas suspaus“ – 4 pasakojimai apie neįprastas šeimas. Kita specialioji VDFF programa „Senoji dokumentika naujai“ primins senuosius lietuvių dokumentinius pasakojimus. Šie atlaikė išbandymą laiku ir į šių dienų žiūrovą žvelgia jau iš skaitmeninio formato.
Pasak festivalio rengėjų, šeima yra ta tema, kuri šių metų filmuose atsikartojo itin dažnai. Ir kas įdomu, pirmiausia į šeimą atsigręžia debiutuojantys režisieriai. Net trys iš keturių specialiosios festivalio programos „Kai laimė lydės ar vargas suspaus“ filmai yra pirmieji jų režisieriams, tačiau jau spėję išgarsėti tarptautiniuose festivaliuose.
Už filmą „Meilutė ir boksininkas“ Zachary Heinzerling pernai buvo išrinkta geriausia režisiere Sandenso filmų festivalyje, o šiemet nominuota „Oskarui“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje. Filme Z. Heinzerling bando atkurti japonų menininkų – audringo būdo Ušio Šinohara ir švelniosios Noriko – bendrą gyvenimą, trunkantį jau 40 metų. Perėję išbandymus ir ugnimi, ir vandeniu, jie vis dar kartu. Tai du savarankiški menininkai, išmokę būti kartu.
Kaip ir neįprasta filmo „Iš kelio“ (rež. Elisa Amoruso) pora – Pino-Beatričė ir Mariana. Mechanikas ir ralio čempionas Pino nusprendė tapti moterimi, tačiau tai nesutrukdė Marianai jo įsimylėti. Dabar jie pilnateisė šeima, auginanti Marianos sūnų iš ankstesnės santuokos ir teikianti aplinkiniams daug džiaugsmo.
Kanadietis Shawney Cohenas savo filmo herojus pažįsta visą gyvenimą – tai jo šeima. Iš kitų Ontarijo miestelio šeimų ji išsiskiria gana neįprastu verslu. Jau 30 metų jų gyvenimas verda apie nuosavą striptizo klubą: tėvas vadovauja, sūnūs padeda palaikyti tvarką. Šios netikėtos šeimos paveikslas iškils filme „Dvaras“.
Rugsėjo 26 d. bulgaras S. Draganovas „Skalvijoje“ pristatys festivalių žiūrovų simpatijų nuolat sulaukiantį pasakojimą apie brolius Lilievus. Jei ne juos siejantis giminystės ryšys, įsitikinęs režisierius, jie niekada nebūtų susitikę. „Beveik puikus gyvenimas“ – jau antrasis bulgaro filmas apie Lilievus. Pirmasis sukurtas prieš 10 metų apie jų motiną Lili.
Kaip ir praėjusiais metais „Meno avilys“ toliau pažindins žiūrovus su lietuviško dokumentinio kino paveldu (1962-1995). Tačiau ne vien kino klasika. Šįkart žiūrovai galės pamatyti, kaip „susikalba“ skirtingos lietuvių režisierių kartos – kūrę sovietiniais laikais (Viktoras Starošas, Edmundas Zubavičius) ir jau spėję pakvėpuoti laisvos šalies oru (Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Rimvydas Leipus, Audrius Stonys).
Restauruoti ir suskaitmeninti filmai po kartą prasisuks specialiojoje programoje „Senoji dokumentika naujai“. Rugsėjo 20 d. „Skalvijoje“ bus rodomi ankstyvieji darbai: vienas pirmųjų lietuvių „poetinio“ kino pasakojimų „Nenusimink, Virginijau!” (rež. V. Starošas, 1962) ir pasakojimas iš Vilniaus vaikų namų Nr. 1 „Aš myliu direktorę”, (rež. V. Starošas, 1978), E. Zubavičiaus dokumentinis portretas „Jautrumo kaip duonos” (1979). Seansą pristatys E. Zubavičius.