Kelionė į Domeikius. Už Skaistgirio pasukti kairėn ir žvyrkeliu lėkti kelis kilometrus tiesiai. Prie žvyrkelio lentelė – „Domeikių 28“. Tai sodyba, kurioje įsikūrė pirmieji benamiai.
Duobėtu keliu automobilis krypuoja iki sodybos. Galvoje sukasi daugybė gyvenime sutiktų žmonių istorijų. Tų, kurie išėjo anapilin taip ir nepamatę per svaigalus šviesesnės dienos.
Čia, šioje sodyboje, turėtų būti tie, kurie jau kuris laikas negeria, nevartoja narkotikų, nors buvo pasiekę visišką gyvenimo duobės dugną. Nuo jo atsispyrė.
Teko sutikti tokių iš anksčiau. Vieni jų su kiekvienu sakiniu kalba giliausią išmintį.
Kiti laimingi vien tuo, kad šiandien negėrė, tačiau sunkiai suvaldo emocijas. Negeria tik dėl to, kad čia tokių sąlygų nėra ir nebus. Jei būtų – vargu ar susilaikytų.
Priešais eina du vyrai. Prisistato – Ričardas iš Akmenės ir Vladimiras iš Vilniaus. Ką jie čia veikia? Pjovė dalgiu žolę sodyboje, o dabar grįžta namo.
Pasirodo, kad be 28 numeriu pažymėtos sodybos yra dar dvi. Vienoje gyvena dešimt žmonių. Kitoje aštuoni. O trečia dar remontuojama.
Ilgesys žvejybai ir Vilniaus baimė
Ričardas nepanašus į tokį, kuris buvo išgelbėtas nuo konteinerio. „Antstoliai iškraustė iš trobos. Sakiau – duokit darbo, mokėsiu mokesčius. Niekam neįdomu. Tapau beviltišku skolininku, todėl išvarė iš namų. Pasiūlė seniūnas važiuoti čia. Sako, bus pastogė, maisto, padirbėsi ką nors. Džiaugiasi atsikratę.“
Vyras jau pensininkas. Be namų teko gyventi vos pusmetį, todėl nespėjo visiškai nusiristi. Nakvynei priglausdavo draugai.
Niekas čia nelaiko – galėtų šiandien pat išeiti, tačiau susigyveno, prigijo: „Tik žvejoti nėra kur. Esu aistringas žvejys nuo mažumės“.
Susigyveno, prigijo: „Tik žvejoti nėra kur. Esu aistringas žvejys nuo mažumės“.
Vladimiras apie savo gyvenimą daug smulkmenų neatskleidžia. Tik sako, kad matęs visko.
Kai mirė mama, nebeturėjo kur gyventi. Kažkokiais keliais pateko į Dabikinėlės reabilitacijos centrą, o iš ten – čia.
Pasijunta pirmasis vidinis konfliktas. Tokių paprastai turime kiekvienas, tačiau priklausomybės paliesti žmonės dažnai juos sunkiau slepia – pasiduoda emocijoms.
Šis vyras sako nuo vaikystės mokąs elgtis bažnyčioje ir yra tikintis. Todėl jo sodybos aplinka netrikdo. Čia dažnai minimas Dievas. Kalboje jaučiamas šioks toks susierzinimas, tačiau jį kaipmat pakeičia džiaugsmas blaivybe.
„Kada jau per prievartą tą patį kartoja... Aš tikintis, krikštytas. Pats žinau, kas yra Dievas. Man čia daug geriau nei Vilniuje. Jokiu būdu negrįžčiau“, – pasakoja Vladimiras.
Vyrai vėl smagiai atsisveikina ir kuo ramiausiai nueina į savo sodybą. Emocingų kalbų – kaip nebūta. Gal nuolat grynas oras taip atpalaiduojančiai veikia?
Atkritimas
Sodyboje pasitinka Žydrūnas Pranciulis. Jis nėra šių namų šeimininkas, o tik didžiausias čia gyvenančių žmonių pagalbininkas, socialinis darbuotojas, paramos ir labdaros fondo „Prieglobstis“ atstovas.
Paaiškina, kad „Prieglobstis“ – visa sistema, kurioje padedama visuomenės atskirtiesiems. Padeda atsitiesti alkoholikams, narkomanams. Turi senelių namus. „Benamių kaimas“ – naujausias projektas, tačiau gali tapti ir pačiu didžiausiu. Apleistų žmonių visuomenėje – daugybė.
Kaip jie čia gyvena? Sakoma, kad namas turėjo jau būti griaunamas, tačiau tarp gyventojų pasitaikė išmanančių statybas – suremontavo. Netrukus užsiveisė ožkų, kiaulių, triušių. Pasodino daržus. Dabar beliko tik arklį ir karvę įsigyti.
Netrukus užsiveisė ožkų, kiaulių, triušių. Pasodino daržus. Dabar beliko tik arklį ir karvę įsigyti.
Lauke prie stalo prabyla Jelena. Moters akys šviesios ir džiaugsmingos. Gyveno savo svajonių mieste – Klaipėdoje. Atitekėjo ten pas vyrą. Nė pati nepajuto, kaip pradėjo grimzti duobėn.
Vieną dieną susiėmė, nes į rankas pakliuvo vieno gydytojo kontaktai. Mirė vyras – iš sielvarto atkrito. Vėliau šią programą kartojo iš nuo pradžių.
Ką reiškia atkristi: „Kai paragauji ir jau nebegali sustoti. Aš negaliu vartoti vaistų, kuriuose yra alkoholio, saldainių su likeriu. Manot, trūksta? Čia laukuose pilna žolelių. Gydomės patys“, – šypsosi Jelena ir atsiprašo – reikia eiti į kitą sodybą melžti ožkų.
Šalia sėdinčios Zinos iš Naujosios Akmenės vidinė būsena dar trapesnė nei laukuose sutikto Vladimiro. Moteris, vos pradėjus pasakoti, pravirksta. Įsivaizduokite – dukra turi problemų ir pakviečia mamą į pagalbą. Ši meta savo gydymus, manydama, kad kažkuo vaikui padės. Atkrenta.
Prisėda pro šalį ėjęs Sigitas. Visi jį šaukia Sigučiu. Tai žmogus, kuris nuolat sukasi virtuvėje. Gamina visiems valgį. Šiandien vakarienei – šaltibarščiai.
Sigutis – iš Naujosios Akmenės. Su siaubu pasakoja, kaip ištaškė savo gana normalia tradicine vaga ėjusį gyvenimą. Vieną dieną užvožė žmonai, o ši su tuo nė nemanė taikstytis. Išėjo.
Tada prasidėjo didysis nuopuolis. Pardavė visus daiktus, butą pavertė landyne. Galiausiai jaunuoliai žiauriai sumušė – randai ant veido apie tai primena nuolat.
Sigutis net bijo pagalvoti apie išėjimą iš čia – iš dabartinių savo namų. Džiaugiasi ir didžiuojasi savo pareigomis, tačiau pripažįsta, kad visada nori sulaukti padėkos. Matyt, tuomet jaučiasi reikalingas. O to paprastai trokšta visi: „Na, jei ir nebuvo labai skaniai, vistiek galėtų ačiū pasakyti“.
Tai namai, o ne prieglauda
Name esančiame moterų kambaryje – tuščia. Visos išėjusios kažką darbuotis. Pas vyrus – pilna. Jie visą dieną kažką dirbo savo sodybos labui, o dabar ilsisi ir laukia Sigučio vakarienės.
Man kažkas padėjo, tai dabar ir aš noriu kitiems padėti. Nebūtina eurą duoti. Užtenka ačiū pasakyti.
Ant lovos sėdi puikiai atrodantis penkiasdešimtmetis. Šalia padėta knyga. Tai Kęstutis, kuris savo rankomis prikėlė šį jau nurašytą namą ir kieme surinko iš Vokietijos žmogaus padovanotą medinį namuką.
Nebegeria dvejus su puse metų, o norėtų, kad būtų dešimčia metų daugiau. Kodėl? Nes tuomet jis turėtų 12 metų blaivaus gyvenimo. Už tai nieko nėra geriau.
Kęstutis labai filosofiškas. nė pats nepajunti, kad pradedi jam dėstyti savo bėdas, o jis jas išnagrinėja akimirksniu – viską patyrė savu kailiu.
„Man kažkas padėjo, tai dabar ir aš noriu kitiems padėti. Nebūtina eurą duoti. Užtenka ačiū pasakyti. Gal ir durnai skamba? O gal čia taip blaivus mąstymas pasireiškia“, – spėliojo vyras.
Kęstutis kartais išvažiuoja į svečius pas mamą, į Šiaulius. Ši stebisi sūnaus metamorfozėmis. Dabar jo namai yra čia – Domeikiuose, o ne pas mamą.
Neatmeta galimybės, kad kažkada suras antrą pusę ir gyvens kitur, tačiau akivaizdu, jog sąmoningi žmonės ateities spėlionėmis ir praeities nuoskaudomis negyvena. Geriausia yra dabar.
Visuomenė neturi jokio kelio?
Saulė krypsta vakarop. Kaip gyvena žmonės kitoje sodyboje? Kieme pasitinka žilas tvirtas vyras – Laimonas. Jam kiek per 50. Jo istorija verta knygos, o pasakojimai tiesiog prikausto dėmesį. Jūs tokio filmo nesate matę, kokia buvo Laimono praeitis.
Jis, pasiturinčių tėvų vaikas, 30 metų vartojo. Ką? Bet ką. Gėrė, rūkė, badėsi. Su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais sėdėjo prie bendro stalo. Per vienerius metus ištaškė 16 milijonų litų, važinėjo prabangiais automobiliais, viename rajone jo visi bijojo. Ir visu tuo jis nesididžiuoja.
Jokios mašinos nešildė sielos ir jokie pinigai nepadėjo rasti būdo gelbėtis. Galiausiai iš didelio mafijozo virto valkata, kurio galvoje vienintelė mintis – įsišaut. Kai nebebuvo nė vienos sveikos venos, bandė kartą susivaryti dozę tiesiai į širdį.
Nesąmonė! Ar taip gali būti? Juk prieš akis linksmas ir išmintingas žmogus, žinantis visus atsakymus ir po anekdotą kiekvienai situacijai. Kaip apsivertė jo gyvenimas?
Susimąstyti padeda ne pamokslai, o tikros gyvos istorijos, lyg adata smeigiančios tiesiai į širdį. Tokios kaip Laimono.
Nebuvo jokių mistinių apsireiškimų. Laimonas eilinį rytą pabudo kažkokiam barake. Norėjosi parūkyti. Šlaistėsi palei vieno klubo rūkyklą ir kišo ranką į padėtą didelę peleninę.
O ten – nežinia kas per snargliai. Gal prispjaudyta, o gal specialiai kažko įpilta, kad benamiai čia nesilankytų. Nukratė šlykštynes nuo pirštų ir pasakė: „Na, Dieve, dabar jau viskas“.
Tada pradėjo kaip išprotėjęs ieškoti išeities. Protas grįžo dar negreit. Tik po ilgo laiko – sunkiai ištariamame Dabikinėlės reabilitacijos centre.
Giminės kartais siūlo atsiųsti pinigų. Šis veja juos šalin – kai reikės, pats paprašys. Visi atliekami pinigai jam tik vargą nešė. O dabar jis jaučiasi laimingas.
„Įsivaizduok – ari žemę ir dar dėkingas jautiesi. Viską padaryčiau, kad tik išsaugočiau tą būseną, kurioje esu dabar. Kartais su Dievu pasišneku. Vieną vakarą sakau jam – aš turbūt per mažai tau meldžiuosi. O šis atsako – užknisai jau tu mane su tomis maldomis. Eik miegot“, – jau šimtąjį gyvenimišką pokštą pasako Laimonas.
Vyras niekaip negali įvardinti to, kas su juo atsitiko – Dievas beribis ir į jokias formas neįtalpinamas. O ką daryti, kad jauni žmonės nesuktu jo keliu?
Persiplėštų, kad nors vieną išgelbėtų. Atpažįsta amfetamino poveikį, kai išgirsta apie kraupius nusikaltimus. Kaip niekas kitas žino, kad susimąstyti padeda ne pamokslai, o tikros gyvos istorijos, lyg adata smeigiančios tiesiai į širdį. Tokios kaip jo.
