Žingsnis po žingsnio
Klaipėdoje gimęs, bet jau kurį laiką Vilniuje gyvenantis P.Zaviša prieš trejus nusprendė palikti tuometinį darbą. Iš karto pulti ieškoti kito pašnekovas nesiėmė, seniai galvojo, kad reikėtų kada nors viską mesti ir paskirti laiko kokiam nors kilniam tikslui. „Jei ne dabar, tai – kada?“ – pagalvojo ir mintyse ėmė dėlioti įvairias „gero darbo“ idėjas.
Kaip tik tuo metu P.Zavišai paskambino Vilniaus Dailės akademijos rektorius ir paklausė, ar jis, kaip įstaigos absolventas, nenorėtų sukurti ko nors Dizaino katedros jubiliejaus proga. Vizualines komunikacijas baigęs P.Zaviša net nedvejodamas sutiko.
Ieškojau paprastos, bet unikalios idėjos. Žinojau, kad tai bus susiję su mano gimtuoju miestu Klaipėda.
„Ieškojau paprastos, bet unikalios idėjos. Žinojau, kad tai bus susiję su mano gimtuoju miestu Klaipėda. Mane visą laiką į priekį vedė mintis, kad geriausias projektuotojas yra pati gamta. Tik reikia jei leisti tai daryti. Būtent taip ir kilo mintis – pušimis apsodinta Klaipėda. Juolab kad supratau, jog tai būdas išspręsti ne tik niūrių ir pilkų daugiabučių rajonų, bet ir kitus opius klausimus, pavyzdžiui, didelio vėjuotumo“, – kalbėjo idėjos autorius P.Zaviša.
Vis dėlto, suvokimas, kad ši mintis yra būtent ta, atėjo ne iš karto. Pabaigęs projektą P.Zaviša atidavė jį Dailės akademijai ir toliau mąstė apie gerus darbus.
Su visuomenės pagalba
Prisiminęs, kas paskatino imtis Klaipėdos žalinimo projekto, P.Zaviša šypsojosi. „Tai buvo vienas iš daugelio susitikimų su pažįstamais, kolegomis. Vienas iš jų – Algirdas Sabaliauskas – užsiminė skaitęs apie tokią įdomią mintį – apsodinti Klaipėdą pušimis. Aš prasitariau, kad tai yra mano darbas. Pabendravę nutarėme užsiimti šiuo reikalu rimtai ir sukirtome rankomis“, – pasakojo pašnekovas.
Taip ir gimė mini komanda, kuri dabar ir yra projekto „Pušys Klaipėdai“ varomoji jėga. „Mūsų darbai labai skirtingi. Algirdas atsakingas už viešinimą, visokius skaičiavimus. O aš – už pačią idėją ir su ja susijusius dalykus“, – pasakojo P.Zaviša.
Sugalvoti, kaip įgyvendinti tokį projektą, vyrai netruko. „Įtraukti į tai visuomenę sugalvojome dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai reikalinga mums visiems – mūsų miestui. Antra – tai, prie ko žmonės prisideda, labiau jie ir vertina“, – svarstė idėjos autorius.
Taigi buvo nuspręsta pasinaudoti minios finansavimu – sukurti tokią platformą, kuri leistų šia idėja tikintiems žmonėms skirti jos įgyvendinimui 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Aišku, pasak P.Zavišos, norintieji galės šią mintį paremti ir didesne suma – elektroninėje svetainėje bus nurodyta banko sąskaita.
2 eurus paaukojęs žmogus prie projekto prisidėtų viena pušimi.
„Nenorime iš tiesų akcentuoti pinigų. Būtent todėl viską skaičiuojame pušimis. Šiaip 2 eurus paaukojęs žmogus prie projekto prisidėtų viena pušimi, tačiau tai kiekvieno sprendimas. Nori – ar ne. Ir kiek nori. Ar skirti 2 proc. GPM ar kokią nors kitą sumą“, – kalbėjo vyras.
Pasak įkūrėjų, sausio 15 dieną prasidedantis projektas bus vystomas keliais etapais. Per juos Klaipėdai siekiama padovanoti apie 50 000 pušų. „Šie medžiai neprigyja taip gerai, kaip norėtume. Taigi mūsų tikslas, kad iš jų prigytų bent 25 000. Tada laikytume projektą pavykusiu“, – dėstė P.Zaviša.
Pasak jo, tuo viskas turbūt nesibaigs. Pušys reikalauja priežiūros, galiausiai, vietų, kur galima jas sodinti – apstu. Taigi jei mintis pasiteisins, galima bus jį ir tęsti.
Dėl senelio
Paklaustas, kokie yra asmeniniai lūkesčiai, ko iš šio projekto tikisi pats P.Zaviša, pašnekovas neslėpė – pakeisti Klaipėdos veidą.
„Pirmuoju etapu planuojame surinkti net 50 000 pušų sodinukų. Šio kiekio turėtų pakakti, kad Klaipėdos miesto veidas visiems laikams pasikeistų į gerąją pusę.
Taip, kaip pasikeitė ir Neringa, kai jos smėlynuose XIX a. pab. kovodami su vėju žmonės pradėjo auginti pušis. Be to, norisi sutelkti bendruomenę, pakviesti žmones padaryti ką nors gera savo miestui. Mat sodinti pušis taip pat planuojame su bendruomene – į talką kviesime visus, kas tik norės“, – į ateitį žvelgė idėjos autorius.
Pašnekovas neslėpė, kad norą prisidėti prie savo miesto vystymo galbūt įkvėpė tėvas ir senelis. P.Zavišos tėtis buvo žymus architektas.
„Tai, ką darė tėtis, buvo gražu ir prasminga. Tačiau visada žavėjausi ir savo seneliu, mamos tėčiu. Jis buvo nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas, vėliau dėl persekiojimo pasitraukęs į Vakarus, kur atskirtas nuo šeimos iki gyvenimo galo augino orchidėjas“, – pasakojo vyras. Taigi, prabilo P.Zaviša, jei privalau turėti kokį nors asmeninį tikslą, tuomet darau tai dėl savo senelio Juozo Jasio.
