„Įstatymas įsigalioja gegužės 1 dieną. Nuo gegužės 2 dienos gyventojai, fiziniai, juridiniai asmenys ir savivaldybės turi teisę teikti prašymus dėl viešųjų objektų šalinimo, pakeitimo“, – penktadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Teisės ir personalo administravimo skyriaus vedėja Asta Aranauskienė.
Anot jos, savivaldybėms įstatyme numatyta pareiga per 20 darbo dienų pateikti centrui sąrašus tų objektų, kurie prieštarauja įstatymo reikalavimams.
„Laukiame ir tikimės, kad būsime pirmoji savivaldybė atėjusi su sąrašu pas komisiją ir turėsime aiškius atsakymus“, – teigė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, istorinės atminties komisijos atstovė Kamilė Šeraitė.
Numatyta, kad savivaldybės prieš teikdamos sąrašus turi pasikonsultuoti su vietos bendruomenėmis, viešai paskelbti informaciją, kokie objektai bus teikiami kaip prieštaraujantys reikalavimams.
A.Aranauskienės teigimu, gavęs informaciją centras teiks ją tarpinstitucinei komisijai, kuri sudaroma Seimo iš devynių narių. Pastarieji, anot vedėjos, bus šios srities ekspertai iš universitetų, institutų ir kiti atstovai.
Informacija apie sprendimus bus pildoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklapyje.
Savivaldybės, kurios teiks paraiškas, priimtus sprendimus galės skųsti administraciniam teismui, tokią teisę gindami viešąjį interesą turės ir prokurorai. Su motyvuotais prašymais galės kreiptis ir kitos institucijos, jei pašalinti ketinamą objektą planuos naudoti muziejinei veiklai, edukacijoms ir kt.
Vilnius sako jau pasirengęs
K.Šeraitė teigia, kad sostinė jau yra sudariusi sąrašus, su kuriais ketina kreiptis į komisiją.
„Džiaugiamės, kad įstatymas įsigalioja, turėsime sistemą, aiškią, konstruktyvią, kaip turime elgtis tam tikrais atvejais. Neturėsime vienasmeninių sprendimų, kurie buvo priimti, naktinių revizijų ar panašių dalykų. Vilnius yra atlikęs namų darbus“, – spaudos konferencijoje tvirtino K.Šeraitė.
Anot jos, Vilnius yra atvėręs „dvi skrynias“ – vienoje jų gatvių pavadinimai. Sąraše atsidūrė trys gatvės – Liudo Giros, Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos skveras. Jos bus teikiamos vertinti ekspertų komisijai.
Antra „skrynia“, anot K.Šeraitės, atminimo ženklai, lentos, kurios buvo kabintos sovietmečiu ir skirtos Tarybinės Lietuvos ar Sovietų Sąjungos nusipelniusiems žmonėms, parašytos rusų kalba. Tokių lentų Vilniuje priskaičiuojama apie 20. Komisijos bus prašoma įvertinti, ar jos turi būti keičiamos naujomis lietuvių kalba, ar jas verta pašalinti.
K.Šeraitės teigimu, gatvių keitimo procesas nebus lengvas, nes iki šiol laikytasi nuostatos, kad pokyčiai sukuria biurokratinius procesus patiems gyventojams. Visgi, anot jos, „turėsim pirmuosius precedentus, kai gatvių pavadinimai bus keičiami“.
Istorinė atmintis ir kultūros paveldas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas sako, kad į viešumą iškylanti informacija, jog Maskva stengiasi daryti įtaką Baltijos valstybėse ir visame pasaulyje, vis primena, kokia svarbi yra istorinė atmintis ir kultūros paveldas. Be jų, anot jo, tauta negalėtų egzistuoti.
„1991-1992 metais vyko rimtos diskusijos dėl daugelio objektų, apie kuriuos kalbame – Žaliojo tilto skulptūros, Petro Cvirkos paminklas. Buvau vienas tų, kuris dalyvavo diskusijose. Turiu pasakyt, kad nuomonės būdavo labai aštrios ir labai skirtingos – nuo to, kokia nuostabi poetė Salomėja Nėris iki to, kad išdavikė Salomėja Nėris“, – teigė V.Karčiauskas.
Anot jo, emocijų būta daug ir nuspręsta, kad sprendimus turės priimti užaugusi nauja karta.
V.Karčiauskas teigia, kad ji „ačiū Dievui pasakė, kad mums tokio paveldo ir tokios istorinės atminties nereikia“. Taip formas įgijo naujas įstatymas, kuris, jo teigimu, padeda geriau suvokti, kokios valstybės norime.
Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė teigė, jog įsigaliojant įstatymui ji kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentu Domantu Katele penktadienį laišku ketina kreiptis į naujai išrinktų savivaldybių vadovybes, merus ir jų komandas, kad šios imtųsi „dekomunizavimo, deputinizavimo darbo savo savivaldybėse“.
Draudimai negalios muziejams, archyvams
Seimas gruodį priėmė įstatymą, kuriuo Lietuva uždraudė viešuosiuose objektuose propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Šis draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančius totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Įstatymas sudarė teisinį pagrindą pašalinti iš viešųjų erdvių Lietuvoje totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Uždrausta įamžinti asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms.
Taip pat iš viešųjų objektų turės būti pašaltini organizacijų pavadinimai, įvykiai ar datos, simbolizuojantys totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Viešuose objektuose negalės būti ir žymenų apie tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas.
Minėti draudimai negalios muziejams, archyvams, bibliotekoms rengiant parodas, informuojant visuomenę apie totalitarinius ir autoritarinius režimus, jų pasekmes, naudojant tokius objektus, informaciją švietimo, mokslo, profesionalaus meno, kolekcionavimo tikslais.
Viešuosius objektus pripažinti propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas galės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras arba savivaldybių institucijos. Prieš tai savo vertinimą turės pateikti speciali tarpinstitucinė komisija.
