Mokslininkų nuomone, senstantys ąžuolai džiūsta, nauja ąžuoliukų karta neatauga, nes girioje daug krūmokšnių ir anksčiau pasodintų eglynų. Siekiant pagerinti sąlygas jaunosios ąžuolų kartos augimui, bus šalinamos minkštųjų lapuočių medžių rūšys, trake augantys lazdynai bei kertami dirbtinai sodinti eglynai. Atlikus šiuos darbus, natūraliai atauganti ąžuoliukų karta gaus daugiau šviesos bei erdvės, kurioje netrukdomi medeliai turės daugiau galimybių išaugti ir įsitvirtinti.
Neries regioninio parko direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie AM bei Vilniaus miškų urėdija išsikėlė ambicingą tikslą – atkurti unikalią, ąžuolynams būdingą medynų struktūrą.
Galime didžiuotis, kad Lietuvoje vis dar turime ąžuolų giraičių. Tai senovėje žaliavusių plačialapių miškų reliktai, šalyje užimantys kelis procentus miškingų teritorijų. Vienas didžiausių masyvų – Dūkštų ąžuolynas, vis dar ošiantis Neries regioninio parko teritorijoje 300 ha. plote.
Ąžuolynai mūsų šalyje įsigalėjo poledynmečio laikotarpiu, kartu su kitomis plačialapių medžių rūšimis užėmė didžiulius plotus. Vėlesniame laikotarpyje, didėjant šalies apgyvendinimui bei tenkinant vis augančius gyventojų poreikius ąžuolų girias imta stipriai kirsti. Greitą ąžuolynų nykimą, ypač XVI-XVII a. sąlygojo aukšta, nuolat kylanti ąžuolo medienos kaina, be to ąžuolų augimo vietose dirvožemis žymiai derlingesnis nei spygliuočių medynuose, todėl pirmiausia ąžuolynai buvo deginami ir verčiami žemės ūkio naudmenomis, neatkuriant ąžuolynų kirtavietėse įsigalėjo minkštieji lapuočiai.
Pasak Neries regioninio parko direkcijos ekologo Aivaro Jefanovo, tyrinėjant Dūkštų ąžuolyno gamtą, vis dar patiri atradimo džiaugsmą. Kartais atrodo, kad ši teritorija jau tiek daug kartų naršyta, apžiūrėta, aprašyta gamtininkų, tačiau nustembi aptikęs tokią gyvybės įvairovę. Ąžuolyne aptinkamos beveik visos Lietuvoje žinomos šikšnosparnių rūšys. Dūkštos upės slėnyje gyvena Lietuvoje saugomos didžiosios miegapelės. Ąžuolyną garsina itin saugomas vabalas – niūriaspalvis auksavabalis. Ši rūšis įsikuria senų ąžuolų drevėse, jų lervos gyvena ne vienerius metus viename ąžuole misdamos išimtinai irstančia mediena. Seni drevėti, sudžiuvę ąžuolai yra būtini šios reliktinės rūšies išlikimui.
Dūkštų ąžuolynas svarbus ne tik gamtiniu požiūriu, bet ir kultūriniu. Ąžuolų sengirės būdavę mūsų protėvių senojo tikėjimo šventovėmis. Istoriniais laikais tokius miškus gerbdavo ir saugodavo. Tikėtina, kad Dūkštų ąžuolyne buvo atliekamos pagoniškos apeigos, iki mūsų dienų giraitėje išlikęs didžiulis akmuo su ritualiniais ženklais.
Dūkštų ąžuolynas – tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu unikali Neries regioninio parko vertybė. Būtina išsaugoti šią vertybę ir ateities kartoms.
