Jaunas vyras raudona futbolininko apranga, kurios nugarą puošia užrašas „Pumpėnai“ ir numeris 9, nedidelėje aikštėje šalia miestelio mokyklos skirsto paauglius į dvi komandas. Atrodo lyg vyresnis jų draugas. Ir nė iš tolo nepanašus į vienuolį. Reikėtų jį pamatyti su sutana, kad patikėtum – ranką pasisveikinti tiesia Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas.
D.Avellaneda pirmiausia pakviečia į buvusį vienuolyną. Senas pastatas, sovietų okupacijos metais paverstas gyvenamuoju namu, porą dešimtmečių stovėjo nenaudojamas ir buvo virtęs šiukšlynu, o vienuolio rūpesčiu suremontuotas.
Užtruko aštuonerius metus – nebuvo pinigų, todėl teko rašyti projektus, paramos ieškoti net Vokietijoje ir, retkarčiais gavus nedidelę sumą, tvarkytis po truputį.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Domingo Avellaneda |
Užtat dabar vienuolynas tapo vietos vaikų ir jaunimo traukos centru. Erdviame poilsio kambaryje keturi berniukai, atskubėję iškart po pamokų, pašūkčiodami žaidžia stalo futbolą. Šalia stovi stalo teniso ir biliardo stalai.
Už durų – jauki virtuvė su dideliu stalu, kur šeštadieniais Domingo su paaugliais kepa picą, geria arbatą ir kalbasi. O jei savaitgalį subjūra oras, autobusiuku jie važiuoja į Panevėžį žiūrėti filmo ar į sporto klubą. Kunigui apmaudu tik dėl to, kad paroje tėra 24 valandos, – neįmanoma visko suspėti.
Džiaugsmas, intriga ir ašaros
„Niekada gyvenime nesitikėjau, kad mane išsiųs į Lietuvą. Iki tol ji tebuvo viena didelio pasaulio valstybė“, – prisimena D.Avellaneda. Seminarijoje jis turėjo lietuvių kilmės bendramokslį Marco Mikalonį, taigi buvo girdėjęs apie Kryžių kalną. Šio pusseserė, tapusi vienuole, pasirinko Šiluvos vardą.
D.Avellaneda priklauso Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai, kurią prieš tris dešimtmečius įkūrė Carlosas Miguelis Buela. Jos nariai duoda neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus bei „Marijos vergijos“ įžadą pagal šv. Montforto Aloyzo Marijos Grigniono dvasią. Šie vienuoliai įvairiose šalyse kunigauja, dėsto seminarijose, rūpinasi neįgaliaisiais, dirba vaikų globos namuose, moko katekizmo.
„Niekada gyvenime nesitikėjau, kad mane išsiųs į Lietuvą. Iki tol ji tebuvo viena didelio pasaulio valstybė.“
„Kad išvyksiu, sužinojau likus metams iki įšventinimo. Buvau diakonas ir dirbau Čilėje seminarijos rektoriaus padėjėju, vesdavau pamokas seminaristams, – pasakoja D.Avellaneda. – Kartą sulaukiau skambučio iš Argentinos. Man pranešė: kai būsi įšventintas į kunigus, jei nieko prieš, keliausi į Lietuvą.
Buvo didelis džiaugsmas ir intriga. Vienas dalykas – girdėti apie Lietuvą, Kryžių kalną, kitas – joje gyventi. Puoliau skaityti enciklopedijas, bet gavau tik paviršutiniškų žinių – apie valdžią, Joninių tradicijas. Daugiau radau internete. Turėjau domėtis slapta, nes kartais sprendimas pakeičiamas.
Šeimai buvo sunkiau. Ji tik žemėlapyje rado Lietuvą – atrodė lyg pasaulio kraštas, kur saulė nebešviečia. Mama verkė.“
Grąžina skolą lietuviams
Artimieji jau seniai pripratę retai matyti Domingo, mat seminarija buvo už 1,8 tūkst. km nuo jo gimtojo Saltos miesto Argentinos šiaurėje. Namo seminaristas grįždavo vos porąkart per metus.
Dauguma kongregacijos vienuolių keliauja po pasaulį. Iš 30 įšventintų jo grupės narių Argentinoje liko vos du. Kiti atsidūrė Peru, Ekvadore, Kinijoje, JAV, Grenlandijoje, Afrikoje.
Dar gyvas kongregacijos įkūrėjas C.M.Buela labai norėjo, kad vienuoliai dirbtų Lietuvoje, mat argentiniečiai skolingi lietuviams. XX a. daug lietuvių emigravo į Pietų Ameriką. Vien Buenos Airėse jų įsikūrę per 300 tūkst. Atkeliavo ir nemažai kunigų, kurie, pramokę ispaniškai, tikėjimą skleisdavo ne vien tautiečiams.
Vyresnysis ragino važiuoti į Lietuvą ir padėti atkurti per sovietų okupaciją prigesintą tikėjimą. Kongregacijos vienuoliai pirmenybę teikia būtent tokiems sudėtingiems kraštams. Pavyzdžiui, keturi argentiniečiai yra vieninteliai Tadžikistane dirbantys katalikų dvasininkai. Rusijoje jie dirba penkiose vietose, Ukrainoje yra įkūrę seminariją.
Pasitiko su gėlėmis
Iš lėktuvo Vilniaus oro uoste Domingo kartu su bendramoksliu M.Mikaloniu išlipo vieną 2004-ųjų sausio naktį.
Dvasininkui apmaudu, kad baigę mokyklą pumpėniškiai išvažiuoja į kitus miestus mokytis ar dirbti ir nebegrįžta.
Iš vasaros pateko į speigą: „Pro atidarytas duris pamatėme garą, lyg iš šaldiklio virstantį. Didelis termometras lauke rodė 25 laipsnius šalčio. Žinojome, kur vykstame, ir buvome apsirengę žiemiškai. Pagal savo žiemą – su vienu megztiniu, plona striuke. Bet buvo smagu – nauja vieta, gera nuotaika.“
Kadangi nebuvo, kur gyventi, argentiniečiai pusantro mėnesio glaudėsi pas vienuoles Panevėžyje, o vasario pabaigoje atsikraustė į Pumpėnus, kur buvo kosmetiškai paremontuoti trys kambariai apleistame vienuolyne.
Du jaunus užsieniečius vietos žmonės priėmė labai šiltai: pirmą dieną įteikė gėlių, kelios moterys pasisiūlė nuplauti langus, viena atnešdavo malkų, kiti parūpindavo bulvių. Argentiniečiai net nejuto gyvenantys toli nuo draugų ir šeimų.
Prieš ledą – pagaliais
Prisimindamas pirmąsias gyvenimo nepažįstamoje vietoje nesėkmes, dabar Domingo juokiasi, bet anuomet būta rūpesčių.
„Atvežė malkų – ilgus rąstus. Niekada gyvenime tokių nebuvome pjovę ir kapoję. Nežinia, kiek valandų su vienu rąstu užtrukome. Pamatę, kad esame „žali“, moksleiviai pasisiūlė padėti. Ateidavo kiekvieną dieną po pamokų.
Buvome lyg blondinės – nei malkas kapoti mokame, nei ledą tirpdyti. Sugalvojome, kad reikia nuvalyti laiptus, – ateis močiutės, dar pargrius. Susiradome pagalius ir ėmėme daužyti – jie sulūžo, o ledas liko kaip buvęs. Marco sugalvojo: taigi logiška – ledas šaltas, reikia karšto vandens. Supylėme visą kibirą. Po 15 minučių visa gatvė pavirto čiuožykla.
Kažkas paprotino: reikia druskos papilti. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau kilogramą ir išbarsčiau ant takelio prie bažnyčios. Minutė, dvi – niekas nesikeičia. Grįžau ir nupirkau visą druską, kiek turėjo, – 14 kilogramų. Išbarsčiau, tai tą dieną po Mišių visa bažnyčia buvo pripėduota baltai. Tada išgirdome dar vieną patarimą – ne druskos reikia, o pelenų. Pirma kova su žiema buvo įdomi“, – pasakoja kunigas.
Lietuvių kalbos pamokos
Dabar Domingo puikiai kalba lietuviškai, bet tuomet nesuprato nė žodžio. Kartu su juo į Lietuvą atvykusiam Marco lietuvių kalba nebuvo svetima – ji skambėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos į Argentiną pasitraukusių senelių namuose.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Pumpėnų bažnyčia |
Bet gramatiką krimto abu – nusipirko vadovėlį, o Pumpėnuose lankėsi pas lietuvių kalbos mokytoją.
Vienuolyno vyresnysis džiaugėsi, kad Domingo moka angliškai – vadinasi, Europa jam bus pats tas. O pasirodė, kad pumpėniškai moka tik lietuviškai. Kartą parduotuvėje argentinietis kažko paklausė angliškai ir išgirdo: gal po ruski? „Ne ponimaju (rus. nesuprantu) nė kiek“, – juokiasi jis.
Prie orų irgi priprato – jei būna šalta, apsirengia, pasikūrena. Labiausiai klebonui trūksta saulės – Argentinoje, net jei žiemą būna šalta, saulė vis tiek šviečia kasdien, todėl ir nuotaika būna kitokia.
Pas jaunimą – per futbolą
D.Avellanedos kabinete ant spintos išrikiuotos įvairiuose turnyruose Pumpėnų jaunimo futbolo komandos iškovotos nugalėtojų taurės. O prieš keletą metų miestelyje vyko varžybos tarp Pasvalio rajono jaunimo ir kongregacijos narių, iš Rusijos, Islandijos ir Nyderlandų atvykusių į Lietuvą rekolekcijų.
Vaikystėje Domingo trumpai atstovavo vienam futbolo klubui, bet svarbesnės jam buvo kitos sporto šakos: nuo pirmadienio iki penktadienio kasdien lankė teniso pamokas, o savaitgalį – regbio treniruotes. Kai šeima pasiskundė, kad sūnaus niekada nebūna namie, jis susitelkė į mokslus, o seminarijoje vėl pradėjo spardyti kamuolį.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Taurės |
Su argentiniečiais futbolas atkeliavo ir į Pumpėnus. „Tai – ne mano darbas, kam man žaisti? Bet futbolas yra būdas eiti pas jaunimą, pakviesti į Mišias, užmegzti draugystę, o paskui kalbėti apie gilesnius dalykus“, – įsitikinęs kunigas.
Todėl jis subūrė dvi komandas – vaikų ir jaunimo. Treniruojasi po du kartus per savaitę, moko technikos, atlieka fizinius pratimus. Kartu jie tvarko aikštę, pjauna žolę, stovyklauja.
Prieš penkerius metus bendruomenės projektui daugiafunkcei aikštei įrengti buvo pažadėta lėšų. Tikimasi, kad artimiausiu metu darbai pagaliau prasidės. Prie bendruomenės atsirado jaunimo grupė „Juventus“, susibūrė teatro trupė – norėdami surinkti pinigų išvykai į pasaulio jaunimo dienas, savamoksliai aktoriai Pasvalio Kultūros centre neseniai vaidino spektaklį „Septyni kipšo laiškai“, Kaziuko mugėje pavasarį pardavinėjo pačių keptus sausainius ir skruzdėlyną.
Domingo įsitikinimu, dirbti su jaunimu – ne tik įdomu, bet ir svarbu, mat būtent jie kurs Lietuvą. Neatsitiktinai jis prisijungė prie Lietuvos vyskupų konferencijos jaunimo tarybos.
Dvasininkui apmaudu, kad baigę mokyklą pumpėniškiai išvažiuoja į kitus miestus mokytis ar dirbti ir nebegrįžta.
Vienas Klaipėdoje šeimą sukūręs vaikinas džiaugėsi nelikęs gimtinėje, kitaip būtų prasigėręs. „Trūksta užimtumo, aikštės sportui. Stadione pakabintas vienas krepšys – yra viena krepšinio aikštelės pusė, bet nėra cemento. Futbolo aikštė pilna kurmiarausių, patys turime pjauti žolę“, – apgailestavo vienuolis.
Remontuoti sielas, o ne pastatus
Argentinietis yra ir Panevėžio A.Lipniūno vidurinės mokyklos bei Panevėžio moterų pataisos namų kapelionas. Mokykloje jis dėsto vaikams katekizmą, sekmadieniais aukoja Mišias. Nuteistąsias irgi lanko kas savaitę: aukoja Mišias, klauso išpažinčių. Pernai surengė ispanų kalbos kursus, bet paaiškėjus, kad reikės mokytis, ne vien maloniai šnekučiuotis, moterų entuziazmas priblėso. Pataisos namuose Domingo valgo kiekvieną Kūčių vakarienę.
„Futbolas yra būdas eiti pas jaunimą, pakviesti į Mišias, užmegzti draugystę, o paskui kalbėti apie gilesnius dalykus.“
„Man atrodo – gal ir klystu, – Lietuvoje per daug dėmesio kreipiama į apleistų pastatų remontą, o ne į apleistas sielas. Žinoma, reikia, kad bažnyčia būtų jauki ir šilta, ypač žiemą, – prisiminęs šalčius, Domingo net nusipurto. – Bet pagrindinis darbas yra su žmonėmis. Į bažnyčią jie neina ne dėl to, kad pyktų, o dėl to, kad nesupranta to prasmės. Sako: dalyvauju Mišiose per Kalėdas, Velykas. To neužtenka. Nelengva atkurti, kas buvo sugriauta. Žmonės 50 metų girdėjo, kad Dievo nėra, kad išmes iš darbo, jei eisi į bažnyčią.“
Rugpjūtį sulauks tautiečio
Gyventojų širdis užkariavęs Domingo ne vieną paskatino rūpintis ir dvasios reikalais. Ne vienas jam prisipažino su kunigu kalbantis pirmą kartą. Kartą pas vieną parapijietį nuėjęs pašventinti namo pirmiausia buvo pavarytas. Žmogus prisipažino pykstantis ant Dievo, nes jo žmona serga. O galiausiai įsileido kunigą pasikalbėti ir net paprašė pašventinti namus.
Kovo viduryje, argentinietį Jorge Mario Bergoglio išrinkus naujuoju popiežiumi, Pumpėnuose gyvenantis jo tautietis sulaukė gausybės sveikinimų. Kardinolų pasirinkimas Domingo nustebino – buvo įsitikinęs, kad pontifiku taps amerikietis. Kunigas viliasi, kad šis įvykis paskatins permainas Argentinoje, kur komunistų valdžia yra nusiteikusi prieš Bažnyčią, nors dauguma gyventojų ir yra katalikai.
M.Mikalonis Pumpėnuose neužsibuvo – jis apskritai išėjo iš vienuolyno ir dirba Buenos Airėse. Prieš gerus metus čia atvyko vienuolis brazilas, o rugpjūtį Domingo tikisi sulaukti tautiečio. Jis pats, tik dukart per metus vykstantis atostogų į gimtinę, norėtų likti Pumpėnuose – dabar būtų sunku kraustytis kitur.
Pumpėnai
Miestelis įsikūręs Lietuvos šiaurėje, Pasvalio rajone, prie magistralės „Via Baltica“. Čia stovi XIX a. pr. statyta mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, išlikęs karmelitų vienuolyno pastatas.
Pumpėnai atsirado XVII a. pr. greta naujos bažnyčios apgyvendinus vienuolius karmelitus. XIX a. pr. buvo pastatytas mūrinis vienuolynas, vienuoliai išlaikė pradžios mokyklą ir špitolę. Po 1831 m. sukilimo vienuolyną uždarius, karmelitai išsikėlė ir niekada nebegrįžo.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Pumpėnuose gyveno 1400 žmonių, dabar – mažiau nei 1000. Iš miestelio kilę nemažai kunigų, taip pat – Biblijos vertėjas, poetas Česlovas Kavaliauskas, kino režisierius ir operatorius Petras Abukevičius.
