Moteris įsitikinusi, kad kaltinimai, kuriuos jos sūnus metė kunigui, yra tikra tiesa. Apie tai rašo šeštadienio „Lietuvos rytas“.
Pasvaliečiu patikėjo ir Vatikanas, neseniai nurodęs nušalinti šį dvasininką nuo visų pareigų.
Vakar kalbėdama apie sūnaus patirtą lytinę prievartą, pasvalietė negalėjo sulaikyti ašarų.
„Kalbu dėl to, kad ant mano sūnaus dabar pilama daug purvo ir sakoma netiesa.
Taip pat noriu perspėti motinas – nepasitikėkite kunigais, saugokite savo vaikus“, – emocijų neslėpė tikinti moteris, kurios giminėje buvo ir vienuolių, ir kunigų.
„Todėl ir sūnų nuo mažumės vesdavausi į bažnyčią. Prisimenu, kad per vienus atlaidus bažnyčioje net kunigas nusistebėjo išgirdęs, kad keturmetis Dainius nesuklysdamas sukalbėjo rožinį“, – sakė moteris.
– Kada pirmą kartą susidūrėte su monsinjoru J.Antanavičiumi?
– Pirmąkart jį išvydau per giminaičio įšventinimo į kunigus proga surengtą pobūvį. Ten dalyvavome ir mes su Dainiumi. Jam tuomet buvo devyneri.
Į šventę susirinko daug dvasininkų, tačiau J.Antanavičius man padarė didžiausią įspūdį. Dar pamaniau, kad mano sūnui reikėtų tokio dvasinio tėvo. Tačiau daugiau mes nebuvome susitikę.
– Kaip ir kada Dainius vėl pamatė šį dvasininką?
– Mano sūnus su tikinčiu apskrities jaunimu 1991 metų vasarą stovyklavo ateitininkų stovykloje Panevėžio rajone. Tarp jos vadovų buvo ir J.Antanavičius. Man atrodo, kad būtent ten jis ir nusižiūrėjo mano sūnų. Dainius jau tuomet buvo aukštas, išvaizdus jaunuolis.
Beje, J.Antanavičius meluoja, kad mano sūnus skundėsi dėl nesisekančių mokslų. Jis puikiai mokėsi, nuolat dalyvaudavo įvairiose olimpiadose.
– O kaip įvykiai klostėsi toliau?
– Tais metais 11–oje klasėje besimokantis Dainius kiekvieną savaitę iš Pasvalio važinėdavo į Panevėžį, kur papildomai mokėsi anglų kalbos. 1992 metų kovo pabaigoje jį gatvėje užkalbino J.Antanavičius. Tuo metu mano sūnui buvo 17 metų.
Žinodamas, kad Dainiaus giminaitis yra kunigas, jis paprašė paimti ir jam nuvežti kažkokius daiktus. Mano sūnus užėjo pas J.Antanavičių į namus. Ten dvasininkas jį pavaišino arbata. Vos jos išgėręs Dainius pajuto, kad ėmė svaigti galva, pintis liežuvis. Sūnus prarado sąmonę.Noriu perspėti motinas – nepasitikėkite kunigais, saugokite savo vaikus.
Kai atsigavo, J.Antanavičius paaiškino, kad jam buvo pasidarę bloga. Bet išlydėdamas mano sūnų pradėjo gąsdinti, susikeikė ir pasakė: „Jei kam nors pasisakysi, tau bus blogai, nudėjome keturis, nudėsime ir tave“.
– Ar jūs iš karto sužinojote apie tai?
– Tada jis man nieko nesakė, tik pasidarė labai jautrus, naktį vis išgirsdavau jį verkiantį. Po to į namus keliskart skambino J.Antanavičius. „Motinėle, pakviesk Dainių“, – prašydavo, kai atsiliepdavau. Mūsų šeima bendraudavo su dvasininkais, todėl man tai nekėlė įtarimų. Nieko bloga neįtardama aš pati Dainių antrą kartą nusiunčiau pas J.Antanavičių.
Buvo praėjusios maždaug dvi savaitės, artėjo Velykos. Kai sūnus važiavo pas anglų kalbos mokytoją į Panevėžį, aš įdėjau lauktuvių savo tetai vienuolei sūrį, o kitą sūrį paprašiau nuvežti klebonui J.Antanavičiui.
Sūnus nedrįso atsisakyti, tiktai pasakė: „Mamyte, jis nėra doras žmogus. Jis prie manęs lindo, bučiavo“.
Kaip pasakoja moteris, per antrąjį kunigo ir jos sūnaus susitikimą pasikartojo panašus scenarijus. Ir nors sūnus iki šiol nepasakoja visų detalių, ji žino, kad nunešęs lauktuvių J.Antanavičiui, jaunuolis vėl buvo pavaišintas arbata ir prarado sąmonę.
Atsipeikėjo kunigo lovoje atsagstytais rūbais. Buvo ir kitų ženklų, kad jis – išprievartautas.
„Dainius parvažiavo namo visas išbalęs, bet nieko neaiškino. Tik paprašė, kad neskalbčiau jo kelnių“, – pasakoja moteris
