Savo mintimis pasidalijo 15min, Žinių radijo ir Laisvės TV žurnalistė Aistė Čiučiurkaitė ir LRT Tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė.
A.Čiučiurkaitė: nuomonės šleifas daro įtaką
Išėjau iš kai kurių socialinių tinklų, nes esu aktualijų žurnalistė. Būtent aktualijų žurnalistai, reporteriai turėtų labai atsargiai viešai reikšti savo asmeninę nuomonę, poziciją arba išvis jos neišsakyti. Dirbant atsiriboti, o jei nepavyksta, tai deklaruoti. Sunku, bet būtina to siekti. Viešai išsakytos nuomonės šleifas nori nenori daro įtaką žurnalisto darbe.
Besitęsianti Rusijos agresija Ukrainoje parodė, koks svarbus ir galingas yra informacinis karas ir kaip lengva visiškai susipainioti informacijoje, nes pirmąja karo auka tampa tiesa. Todėl atsidarė puikus istorinis langas pamėginti atskirti žurnalistiką nuo socialinių tinklų. Patikrintą informaciją nuo informacijos, paleidžiamos srautu.
Visuomeninė veikla ir aktyvizmas, skatinantis gerus poelgius, yra reikalingas, bet problema ta, kad visa tai miksuojama su profesionalia žurnalistika. O ji turi siekti nešališkumo ir sąžiningumo visiems. Tikiuosi, tai bus savotiškas socialinis tyrimas, parodysiantis, kaip žurnalistei seksis dirbti be didžiausių socialinių tinklų, kur pozicijas reiškia ir žurnalistų šaltiniai.
I.Makaraitytė: dalytis įžvalgomis naudinga
„Facebook“ (FB) ir kiti socialiniai tinklai man yra darbo priemonė. Visų pirma tam, kad LRT Tyrimų skyriaus darbai pasiektų kuo didesnę auditoriją, be to, socialinių tinklų platformos suteikia galimybę tiesiogiai bendrauti su tais, kuriems rūpi tyrimai, kurie domisi ir kuriems kyla klausimų ar kurie turi informacijos. Neįsivaizduoju, ar galėčiau ir norėčiau atsisakyti šios galimybės taip bendrauti su žmonėmis, nes tame matau tik didžiulę naudą.
Girdžiu nuogąstavimų, kad žurnalistai feisbuke reiškia savo nuomonę. Asmeniškai aš labai vengiu demonstruoti simpatijas bet kuriam Lietuvos politikui ar politinei partijai, nes pritariu, kad tai trukdytų darbui.
Tačiau neretai dalinuosi kritiškomis pastabomis apie visų be išimties politikų pasisakymus, jų sprendimus ar nesprendimus, nes jau daug metų komentuoju politinius įvykius ir rašau komentarus – tai yra vienas iš žurnalistikos žanrų ir man jis patinka. Dalytis savo įžvalgomis socialiniuose tinkluose yra labai naudinga, nes tik čia iškart ir tiesiogiai gali sulaukti pastabų, kritikos, užsimezga diskusija.
Nors komentarus skaitau ir per radiją jau daugiau nei trejus metus, grįžtamojo ryšio esu sulaukusi turbūt vieną kartą. Sunku įsivaizduoti, kad išgirdęs jį sujaudinusį komentarą klausytojas puls prie telefono ir ims skambinti komentaro autoriui. Ir aš nežinau, ar tikrai visada turėčiau laiko tokiems pokalbiams.
Apskritai aš esu šalininkė laikysenos, kai žurnalistai neimituoja pliko objektyvumo, nes tokio reiškinio apskritai pasaulyje nėra. Žurnalistas turi nesusitapatinti su tema, su herojais, su įvykiais, jis turi stebėti juos tarsi iš šono, tačiau sąžininga yra leisti auditorijai matyti ne tik plikas eilutes, bet ir kas yra tarp jų. Nes net korupcijos apibrėžimas visų pirma yra vertybinis požiūris į tam tikrus procesus.
Lygiai taip pat vertybinis pasirinkimas yra sakyti, kad karas yra karas, kad Rusija yra agresorė, kad žūsta žmonės ir kad Rusija yra užpylusi šį pasaulį propaganda. Rusijos propagandos specifika yra tokia, jog ji jai išnaudoja mūsų demokratines tradicijas, mūsų vertybes ir jomis manipuliuoja. Ne, propaganda nėra antra pusė, kurią reikia išklausyti, ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo bus geriau mums.
