„Nufotografavau mergaites prieš išleisdama jas į mokyklą. Abu su vyru pakalbėjome, kad šios nuotraukos galėjo ir nebūti“, – pasakojo Augustės ir Mingailės mama J.Sartkuvienė.
Ji mums liks artima visą gyvenimą.
Moteris neįsivaizduoja, kaip įmanoma atsidėkoti žmogui, kuris abi jos dukras išgelbėjo iš ledinio Bubių tvenkinio vandens.
Ji žino, kad mergaičių gelbėtoja Agnė L. neseniai pati neteko artimo žmogaus, kurį pasiglemžė klastinga liga.
„Linkime šiai merginai stiprybės visur ir visada. Ji mums liks artima visą gyvenimą“, – sakė išgelbėtų mergaičių mama.
Mažoji paslydo ir nukrito nuo tiltelio į vandenį. Vyresnioji šoko gelbėti.
J.Sartkuvienė sako, kad jos vaikus išgelbėjusi mergina vengia viešinti savo taurų poelgį. Laiko tai natūraliu dalyku, o ne didvyriškumu.
„Gerbiu jos norą, tačiau norėčiau apie tai pranešti visiems – Lietuvoje gyvena ne vien kelių ereliai, kurie palieka sužalotus žmones. Pilna ir nuostabių taurių žmonių, kurie gali išgelbėti, rizikuoti dėl kitų savo gyvybe“, – sakė mergaičių mama.
Anot mamos, mergaitės tą dieną vaikščiojo palei Bubių tvenkinį, žaidė ant tiltelio ir mėtė į vandenį akmenukus. Mažoji paslydo ir nukrito nuo tiltelio į vandenį. Vyresnioji šoko iš paskos gelbėti, tačiau šioje vietoje tvenkinys yra gilus.
Važinėdamasi dviračiu išgirdo pagalbos šauksmą
15min.lt pavyko susisiekti su mergaičių gelbėtoja Agne. Mergina kartojo, kad nieko didvyriško nepadarė, bet papasakojo, kaip viskas įvyko.
Pirma mintis – kviesti greitąją. Bet kol atvažiuos...
„Važinėjausi dviračiu ir išgirdau šauksmus. Nieko blogo neįtariau, tačiau nusprendžiau pažiūrėti – gal jau kažkas ankstų pavasarį pradėjo maudytis.
Pamačiau, kad du vaikai šaukia ir makaluoja rankomis, blaškosi vandenyje. Nušokau nuo dviračio ir pribėgau arčiau. Vaikai tikrai skendo. Pirma mintis – kviesti greitąją. Bet kol atvažiuos...“
Tvenkinys yra tolokai nuo miesto. Mergina nedvejodama šoko į vandenį ir sugriebė abi mergaites rankomis, tačiau gelbėti nebuvo taip paprasta.
Bijojo, kad vaikai neteks sąmonės
„Vandenyje prisiminiau, kaip baisu yra netekti artimo žmogaus. Neseniai pati netekau. Pagalvojau apie vaikų tėvus – kas būtų, jei vaikai žūtų.
Jei toms mergaitėms būtų kas nutikę, kaip turėčiau toliau gyventi?
Negalėjau pasielgti kitaip. Jei toms mergaitėms būtų kas nutikę, kaip turėčiau toliau gyventi? Visą gyvenimą neturėčiau ramybės.
Bijojau, kad vaikai neprarastų sąmonės, nes nežinau, ar būčiau mokėjusi daryti dirbtinį kvėpavimą.
Vandenyje ar iš išgąsčio, ar šalčio pradėjo traukti kojos raumenis. Išsigandau, kad neišlaikysiu pusiausvyros ir pati suklupsiu vandenyje.
Ačiū Dievui, sugriebiau vieną mergaitę už kapišono ir ištraukiau. Ji jau buvo beveik po vandeniu. Vyresnė dar laikėsi.
Mažoji taip smarkiai apglėbė mano kaklą, kad net pradėjo smaugti.
Prilaikydama abi mergaites, stūmiau jas pamažu į krantą. Netrukus vyresnioji jau pati siekė dugną. Liepiau jai bėgti iš visų jėgų į krantą. Kitą – išnešiau.
Mažoji taip smarkiai apglėbė mano kaklą, kad net pradėjo smaugti. Nustebau, kad vaikas gali turėti tiek jėgos.“
Ant kranto visos trys keletą minučių sėdėjo. Agnė atgavo kvapą. Jau norėjo skambinti pagalbos numeriu, tačiau telefonas buvo peršlapęs. Parvedė vaikus namo.
Mergaičių tėvas skubiai nuvežė mažyles pas gydytojus, nes jas pykino, svaigo galva. Vis dėlto paaiškėjo, kad jos tik peršlapo ir išsigando.
J.Sartkuvienė sako, kad netrukus bus vienos mergaitės gimimo diena. Ji tikisi, kad Agnė taip pat galės dalyvauti gimtadienyje. Be Agnės L. nebūtų ką švęsti.
