Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su prezidentės patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaite, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininku Stasiu Šedbaru ir verslininku, viešųjų ryšių specialistu, turinčiu JAV pilietybę, Arūnu Pemkumi.
– Pone Šedbarai, kokį jūs matote problemos sprendimą? Pirmiausia turiu omenyje naujosios emigracijos atstovų dvigubos pilietybės klausimą. Tų žmonių, kurie nepatenka į dabar galiojančių įstatymų rėmus.
– Matyt, kad bet koks kelias būtų sudėtingesnis už Konstitucijos keitimą. Nebūtų didelės problemos, jeigu tai nebūtų referendumu keičiamas straipsnis. Dabar Konstitucija numato, kad, išskyrus atskirus atvejus, Lietuvos pilietis negali būti kitos šalies piliečiu. Šis straipsnis gali būti keičiamas tik referendumo būdu. Iš tiesų turėtume diskutuoti, ar daugiau prarastume, ar gautume, jeigu dabar esančią tokią kietą Konstitucijos sampratą dėl pilietybės šiek tiek liberalizuotume. Galų gale mes jau esame ne tik Lietuvos, bet ir ES piliečiai tuo pačiu metu. Galbūt ta geopolitinė vieta NATO ir ES verčia mus žiūrėti nebe taip kietai. Žinoma, ir šiuo atveju turėtume nusistatyti kryptis: ES ir NATO šalys narės. Vis dėlto kito kelio – kaip tik atsiklausti tautos – nėra.
– Didžioji dauguma politikų per šį dešimtmetį, kiek trunka diskusija dėl dvigubos pilietybės, vengia tiesiai ir aiškiai išsakyti savo poziciją. Ponia Svetikaite, ar prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomone, reikėtų liberalizuoti pilietybės suteikimo tvarką tam, kad lietuviai, turintys ir kitos valstybės pilietybę, galėtų turėti ir Lietuvos pilietybę?
– Šiandien situacija yra tokia, kad tas liberalizavimo klausimas buvo truputėlį primirštas. 2013 m., kai sprendėme klausimą dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka kai kuriems asmenims, tas klausimas vėl buvo iškeltas, ir tada prezidentė kreipėsi į Konstitucinį teismą išaiškinimo. Bet Konstitucinis teismas pasakė tai, ką jau buvo išaiškinęs prieš keletą metų savo dviejuose teismo nutarimuose: kito kelio, kaip keisti Konstituciją, nėra.
Toks atvejis (kaip su Ž. Ilgausku) tarsi nukerta žmogaus ryšį su Lietuva, su bet kokiomis galimybėmis grįžti. Negalima atskirti tų žmonių nuo Lietuvos, nes jie yra Lietuvos vaikai, – sako S.Šedbaras.
– Aš nelabai suprantu, kodėl vis dar bijomasi Konstitucijos keitimo? Juk tai nėra ypatinga problema. Įstatymų leidėjai gali inicijuoti referendumą kartu su Seimo ar prezidento rinkimais – aktyvumas tarsi ir garantuotas. Jeigu prezidentė palaiko, politiniai lyderiai palaiko, galima tikėtis norimų rezultatų.
S. Šedbaras: Aš esu tos kietos konstitucijos šalininkas. Manau, kad keisti reikia tik tada, kai reikia. Bet manau, kad šiuo klausimu, iš tiesų, reikia galvoti jau labai rimtai. Pasaulio lietuvių bendruomenė šiek tiek „supasavo“, jeigu galima taip pasakyti. Jie išsigando, kad referendumas gali neįvykti. Žinoma, dabar galvoju, kad gal gerai, jog tas referendumas nevyko kartu su prezidento rinkimais, kai visi buvom įvelti į tą žemės referendumo klausimą. Bet, jeigu rengtume su artėjančiais Seimo rinkimais, manau, labai realu. Pradedam diskusiją, atsiklausiame tautos ir priimame sprendimus.
– Pone Pemkau, turbūt ne visi žino, kad jūs esate JAV pilietis, gimęs Amerikos lietuvių šeimoje. Ten gimėte, augote ir prieš porą dešimtmečių sugrįžote į Lietuvą. Jūsų žmona – Lietuvos pilietė, vaikai turi dvi pilietybes. Kaip jūs vertinate tai, kad politikai dešimt metų nesugeba priimti sprendimų dėl vis didėjančios problemos?
– Aš matau problemą, kad šis klausimas yra įdedamas į teisinius rėmus. Tai, visų pirma, yra politinis sprendimas. Pilietybės klausimai – besąlygiškai valstybinis, politinis sprendimas, o teisė turi sekti paskui. Iš politinio taško žiūrint, šios Konstitucijos nereikia keisti. Joje yra labai aiškiai parašyta: atskirais atvejais galima apibūdinti, kada žmogus išlaiko ar gauna Lietuvos pilietybę.
– Kaip manote, ar referendumas – geriausias būdas šiam klausimui išspręsti? Kodėl kai kurie jo prisibijo?
– Dėl referendumo reikia pažiūrėti į referendumo įstatymą. Jeigu dabar sakoma, kad tokį referendumą galima rengti su prezidento ar Seimo rinkimais, tai reikia nepamiršti, kad sėkmingam referendumui neužtenka 50 proc. rinkėjų aktyvumo. Dar reikia, kad daugiau kaip pusė atėjusių nubalsuotų už tą referendumo klausimą. Manau, kad tai yra matematiškai neįmanomas dalykas.
– Pone Svetikaite, jeigu, tarkim, referendumas dėl pilietybės vyktų po dvejų metų kartu su Seimo rinkimais, ar prezidentė agituotų žmones balsuoti tokiame referendume už pilietybės turėjimo/suteikimo liberalizavimą?
– Priklauso, manau, nuo referendumo klausimo formuluotės. Svarbu, kiek tos pilietybės suteikimo ribos būtų išplėstos. Aš negaliu šiandien spręsti, ar prezidentė palaikytų, ar nepalaikytų. Pirmiausiai reikia kalbėti apie argumentus, kuriuos mes turime susidėlioti sprendžiant vieną ar kitą klausimą.
S. Šedbaras: Aš palaikyčiau ir agituočiau už tokią iniciatyvą. Dėl labai paprastos priežasties – šitie žmonės pamatę pasaulio, išsimokslinę, užsidirbę galbūt grįžtų ir investuotų Lietuvoje, kurtų šeimas. O toks atvejis (kaip su Ž. Ilgausku) tarsi nukerta žmogaus ryšį su Lietuva, su bet kokiomis galimybėmis grįžti. Negalima atskirti tų žmonių nuo Lietuvos, nes jie yra Lietuvos vaikai.
