Aivaras Žukauskas yra mokslo ir šeimos žmogus – tikras fizikas, besigilinantis į mažiausių dalelių jėgą. Taip jau nutiko, kad likimas, mokslas, meilė, studijos ir darbas jį maloniai ir be jokios prievartos ar dramų nubloškė į Čekiją.
Ne taip jau ir toli, tačiau ten susikūrė ir išleido šaknis jo gyvenimas, šeima. Iki tol visiškai svetima kalba tapo beveik gimta. Jei kada pavyktų įkalbėti Aivarą pabūti Prahos gidu – nepasigailėsite. Viską pamatysite ir dar pinigų čekiškam alui sutaupysite.
Nuo Aivaro pradedame publikacijų ciklą apie dvigubą pilietybę. Čia kalbės žmonės, kurie ne teoriškai su tuo susiduria. Tai jauni žmonės, pačiame fizinių ir kūrybinių jėgų žydėjime. Tai paskutinė emigrantų karta, iš kurių Lietuvos pilietybė gali būti atimta lengviausiai.
– Aivarai, kaip tu atsidūrei užsienyje – juk esi tas žmogus, kuris, vilkėdamas skauto uniformą, ne kartą kėlei Lietuvos valstybinę vėliavą?
– Baigęs studijas Lietuvoje, išvažiavau toliau studijuoti į Prahą, kur pamažu susipažinau su įvairiais žmonėmis, kalba, kultūra. Studentams Čekijoje yra suteikiamas laikinasis leidimas gyventi. Pragyvenus šalyje penkerius metus, galima prašyti nuolatinio leidimo gyventi.
– Nesi praradęs pilietybės. Ar svarstei, kad taip gali nutikti?
– Kada galima prašyti pilietybės – nesidomėjau, nes dabartinė Lietuvos politika kategoriškai draudžia savo piliečiams turėti kitų šalių pilietybes. Gal dėl to tiesiog atidedu šį klausimą, kol neliks kur trauktis.
Beje, draudimas galioja paprastiems piliečiams. Nepaprastiesiems, pasižymėjusiems meno, kultūros, mokslo, sporto ar kitose panašiose srityse, dviguba pilietybė yra pasiekiama.
– Kaip svetimas kraštas tave įtraukė ir tapo savu?
– Po trejų metų vedžiau Čekijos pilietę. Vedybos yra pagrindas prašyti nuolatinio leidimo gyventi net ir neišbuvus šalyje penkerių metų. Tuo pasinaudojau. Tada kilo mintis, jog geriau už leidimą gyventi mano tikrąją padėtį atspindėtų dviguba pilietybė.
– Kokia ta padėtis ir kokie požymiai? Kokiais atvejais dvigubos pilietybės gali prireikti?
– Puikiai kalbu lietuviškai, tiek čekiškai. Suprantu abiejų šalių mentalitetą bei kultūrą iki subtiliausių detalių. Vienoje šalyje užaugau, kitoje gyvenu ilgiau nei dešimt metų. Niekada nepraleidžiu progos atiduoti savo balsą Lietuvos rinkimuose. Norėčiau balsuoti ir Čekijoje, kadangi čia gyvenu, dirbu bei moku mokesčius. Be pilietybės balsuoti negaliu.
Yra šioks toks akcentas. Kai kalbu lietuviškai – čekiškas, o kai čekiškai – lietuviškas
– Ar galima teigti, kad pilietybė – techninis reikalas, suteikiantis teisę balsuoti, bet neturintis nieko bendro su meile savo gimtajai šaliai?
– Lietuvos pilietybės nenorėčiau atsisakyti dėl visų anksčiau išvardintų dalykų, taip pat ir dėl to, kad net ir ilgai gyvendamas kitoje šalyje vis tiek jos gyventojams esu ir liksiu lietuviu. Tokiais momentais net savimi didžiuojuosi – kiti pastebi mano savastį.
Tai ne tik balsavimo teisė. Man rūpi Lietuva, jos ateitis bei visa, kas joje vyksta. Jei atsisakyčiau Lietuvos pilietybės, tarsi ištrinčiau visus čia gyventus metus, sunaikinčiau ryšį su mano gimtąja šalimi.
– Ką pačiam reiškia referendumas dėl dvigubos pilietybės?
– Kol kas dėl dvigubos pilietybės nesiėmiau jokių veiksmų. Laukiu referendumo. Jei bus nutarta neleisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubos pilietybės – teks tapti artistu, sportininku, mokslininku ar kita iškilia asmenybe. Jei leis – šausiu šampaną ir nedelsiant imsiu rinkti reikalingus dokumentus migracijos skyriui Čekijoje.
