Aloyzas yra vienas iš tų žmonių, kurie laikinosios sostinės gatves ir jų problemas pažįsta bene labiausiai. Pasak jo, dviratininkams skirta infrastruktūra Kaune išvystyta gana gerai. Kadangi įstatymai leidžia važiuoti šaligatviais, kelių netrūksta.
„Jei nori važiuoti, pravažiuosi visur. Šiemet stengsimės pritaikyti šaligatvius taip, kad jais patogiai galėtų važinėtis neįgalieji, mamos su vežimėliais vaikams bei dviratininkai. Kad neliktų tų bortų, priverčiančių kaskart nulipti ir vėl užlipti nuo dviračio“, – patikino A.Pakalniškis.
Dviratę transporto priemonę jis pamėgo dar vaikystėje. Tačiau kasdien ja ėmė važinėtis tik prieš 1,5 metų.
„Tiesiog pasakiau sau, kad turiu daugiau judėti. Taip viskas ir prasidėjo. Praėjusiais metais gal tik triskart vairavau mašiną ir dešimt kartų į darbą ėjau pėsčiomis, nes lijo“, – prisipažino savivaldybės darbuotojas.
Prasidėjęs M.Daukšos gatvėje, rytais A.Pakalniškio maršrutas tęsiasi vaikų darželio link. Ant jo dviračio – vaikiška kėdutė, skirta dukrai. Nuvežęs ją į darželį, vyras skuba į darbą pačiame miesto centre – savivaldybėje.
„Kartais pritaisau ir antrą vaikišką kėdutę, priekyje. Tuomet, važiuodamas su dviem vaikais, ne vienam keliu nuostabą. Ar nešalta būna vairuoti dviratį žiemą? Reikia tik geros aprangos. O ir kelias nuo namų iki darbo netolimas – kelionė trunka vos 5-7 minutes. Nespėju sušalti“, – patikino A.Pakalniškis.
Paklaustas, kodėl renkasi dviratį ir ar kolegos, pamatę jį atvažiuojantį per sniegą, neima sukioti piršto prie smilkinio, pašnekovas patikino, jog niekas nesišaipo.
„Kolegos į mano pomėgį žiūri teigiamai. Gal keturi iš jų į savivaldybę taip pat atvyksta dviračiais. Tai greita, patogu ir sveika. Padeda pabusti rytais, o piko metu išvengi spūsčių. Sutaupai laiko. Be to, ir vaikams tai geras pavyzdys“, – privalumus išvardijo pašnekovas.
Tai greita, patogu ir sveika. Padeda pabusti rytais, o piko metu išvengi spūsčių. Be to, ir vaikams tai geras pavyzdys.
Tiesa, prieš pusmetį jis neteko prie parduotuvės trumpam palikto dviračio. Tuomet jį nušvilpė vagys. Nuo to karto A.Pakalniškis – atsargesnis.
„Norėdami, vagišiai iš Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo dviratį pavogtų ir dabar. Ne patį geriausią užraktą turi“, – žvilgtelėjęs į kolegos spyną, patikino dviračiu į darbą taip pat kasdien atvykstantis Kauno miesto savivaldybės Ryšių su visuomene poskyrio specialistas Evaldas Virketis.
Prie VDU universiteto dviračių stovo kartą pamatęs nupjautas keturias spynas, jis suprato, jog laikas įsigyti brangesnę. Nors už ją teko pakloti kone 30 eurų (tuomet – 110 Lt), ketverius metus į dviratį niekas nepasikėsino.
Dviračių manija Evaldas užsikrėtė 2009 metais, kai dviese su broliu leidosi į žygį Telšiai-Šventoji-Palanga. Numynęs 113 km, jis suprato, kad geresnės transporto priemonės tiesiog nėra.
„Važinėjuosi ne dėl to, kad taip sveikiau. O dėl to, kad mėgstu dviračius. Kartą esu važiavęs ir -28 laipsnių šaltyje. Tai – mano rekordas. Ar nenušąlu nosies? Užsidedu žvejų kaukę – kur tik akys nepridengtos lieka. Gyvenu Žaliakalnyje, tad tenka įveikti vos keletą kilometrų. Sušalti būtų sudėtinga“, – teigė E.Virketis.
Ant dviračio jis neužlipa tik tuomet, kai būna nuleistos padangos, o joms laiko prisipūsti nėra.
„Dviratį išsivaryti iš garažo man yra taip įprasta, kaip mobilųjį telefoną įsikišti į kišenę. Rytinis ritualas. Į darbą su juo vykstu kasdien – nesvarbu, lyja ar sninga. Ir per pietų pertrauką reikalus dažniausiai tvarkausi užsėdęs ant dviračio. Ypač šiltuoju metų laiku“, – patikino pašnekovas.
Vasarą, anot jo, daugiau savivaldybės darbuotojų į darbą vyksta dviratėmis transporto priemonėmis. Viena kolegė įveikia ir dešimties kilometrų atstumą.
„Ko, kaip dviračių mėgėjui, trūksta iki visiškos laimės? Magistralinių dviratininkų kelių. Kad bortais nereikėtų važinėtis“, – vienintelį trūkumą įžvelgė E.Virketis.
