Vis tik miesto valdininkams užsnūsti ant laurų nederėtų, nes ant dviračių daugiau laiko praleidžiantys klaipėdiečiai irgi gali papasakoti apie keistus vingius ir sprendimus dviračių takuose bei pasiųsti juos išbandyti šiuos kliūčių ruožus patiems.
Patogus miesto reljefas
„Juokaujama, kad Klaipėdoje tėra viena pagrindinė gatvė, dvi gretutinės ir skersgatviai. Po važinėjimo dviračiu Vilniuje, uostamiestis atrodo tikrai labai mažas ir greitai pasiekiamas. Ir tuo pačiu – čia, atrodo, yra daugiau dviračių takų. Nėra kalvų, miestas ištįsęs palei marias, tad bet į kurį miesto galą gali numinti nesustodamas kreiseriniu greičiu“, – pasakojo Vilniuje gyvenęs bendrovės „Penki vėjai“, užsiimančios jachtų nuoma, vadovas Ruslanas Arbušauskas.
Bet tai, anot jo, tik teoriškai. Nes praktika yra kiek kitokia – pakanka vietų, kur tenka dviratį užsimesti ant kupros ir taip įveikti pasitaikiusias kelyje kliūtis. Problemos išdygsta po ratais dviračių takų ir šaligatvių, kelių susikirtimuose, kertant gatves prireikia šokinėti per aukštus bortelius.
„Yra vietų, pavyzdžiui, prie Biržos tilto, prie Baltijos prospekto žiedo, prie geležinkelio viaduko netoli universiteto, kur galima suabejoti sveiku statybininkų ir architektų protu: kurių galų nuvažiavimo takelyje įbetonuotos rankenos? Tai kam tas nuolaidus nuvažiavimas? Jis netinka net vaikiškiems vežimėliams stumti. Prie Biržos tilto būtų geras nuvažiavimas nuo šaligatvio prie upės ir malonus riedėjimas paupiu, bet stovi tvora, nebaigtos statybos ir betono luitas. Dviratį tenka persinešti“, – vardino savo pastebėjimus R.Arbušauskas.
Tuo tarpu situacija miesto pakraščiuose, pramoniniuose rajonuose, jo teigimu, kaip ir bemaž visur kitur – dviračiams čia vietos nenumatyta, nors tikrai užtektų. „Tačiau puikiai išvystytas pamario dviračių takų eismas. Nuvažiuoti iki Palangos ar Šventosios, Kintų ar Mingės – vienas malonumas, – sakė R.Arbušauskas. – O iš principo aš patenkintas dviračių eismo Klaipėdoje. Svarbiausia, čia netoli, greitai pasiekiama. Kartais net nuobodu. Bet vos vos“.
Yra pavyzdinių takų, bet yra ir nevykusių „šedevrų“
Lietuvos dviratininkų bendrijos (LDB) tarybos nario Sauliaus Ružinsko teigimu, Klaipėdoje išties yra daug pavyzdinių dviračių takų. „Tai ir žaliakelis per gyvenamuosius rajonus nuo Baltijos pr. iki Smiltelės g., naujas takas palei Kretingos g., prie jūros vedantys takai Smiltynėje ir iki Giruliių (nuo Vasaros koncertų estrados, Dragūnų ir Labrenciškių mikrorajonų), kurių dauguma yra rekreaciniai takai, o dalis jų priklauso vienintelei mūsų šalyje oficialiais dviračių trasos ženklais pažymėtai Pajūrio dviračių trasai“, – vardino jis.
Pervažiuoti per miestą dviračiu, anot S.Ružinsko, įmanoma, bet tam reikia daugiau kantrybės, o kartais ir akrobatinių sugebėjimų tose vietose, kur nėra nuvažiavimų ar dviračių takas pasibaigia stačiais laiptais.
„Klaipėdoje taip pat yra takų, dauguma jų atsirado pernai (pavyzdžiui, Pilies g., Sausio 15-osios g.), kuriuos būtų galima laikyti nepavykusiais meniniais eksperimentais, nes jie nupaišyti šaligatviuose per stulpus, duobes ir medžių šaknų iškilnotas plyteles, nėra nuvažiavimų ir pervažų per sankryžas, – dėstė jis. – Jei važiuojant dviračiu laikytis visų Kelių eismo taisyklių, tai beveik prie kiekvienos sankryžos reikėtų nulipinėti nuo dviračiu. Realiai niekas taip nedaro, bet įvykus eismo įvykiui, dėl projektuotojų ir valdininkų aplaidumo ar nekompetencijos dviratininkai dažniausiai tampa „atpirkimo ožiais“.
„O projektuotojams ir miesto valdininkams patarčiau patiems užsėsti ant dviračio ir pervažiuoti per miestą, kad išbandyti savo sukurtus dviračių takus“, – pridūrė LDB atstovas.
Planuoja sutvarkyti daug takų
„Nėra labai prastai. Visada gali būti geriau – to niekas neneigia“, – sakė Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė.
Situacija miesto valdininkams yra žinoma. Kiekvienais metais savivaldybės atstovai kartu su dviratininkais apžiūrėti Klaipėdos dviračių takus, gaunama pasiūlymų. „Stengiamės reaguoti į pastabas“, – sakė ji ir pripažino, kad yra vietų, kur išties dviračių takai padaryti neprotingai, juose stirkso apšvietimo stulpai. Tačiau imtis juos perkelti – pernelyg daug kainuotų. Bėda, anot jos, kad klaidų neišvengiama ir projektuojant naujus objektus.
I.Šakalienės vadovaujamas skyriui daugiausia ir tenka rūpintis taisant statybininkų klaidas, tvarkant senus ar apleistus takus.
„Pavasarį nugenėjome šakas Taikos prospekte nuo Naujakiemio iki Sausio 15 dienos ir Kretingos gatvėje nuo geležinkelio stoties iki Botanikos sodo. Tas takas išties vertas kritikos, jis siauras, bet dabar, nugenėjus šakas, turėtų atrodyti padoriau“, – jau nuveiktus darbus vardino I.Šakalienė.
Daug dėmesio šįmet ketinama skirti takų peržymėjimui, planuojama perasfaltuoti daug iškilnotų, apgriautų ruožų Smiltynės dviračių trasoje, sutvarkyti dviračių takų nuvažiavimus Smiltelės gatvėje, Statybininkų ir Baltijos prospekte, Kretingos gatvėje, stoties apylinkėse.
Pavyzdys – Panevėžys ir jo entuziastai
Tačiau geriausiu lietuvišku pavyzdžiu, kaip reikėtų tvarkytis su dviračių trasomis didmiestyje, nurodomas Panevėžys. Jame, kartu su užmiesčio takais, yra apie 130 kilometrų dviračių trasų, kurios yra protingai sujungtos į tinklą taip, kad būtų įmanoma pažymėtais takais susisiekti tarp įvairių miesto mikrorajonų.
Visa ši infrastruktūra Panevėžyje buvo sukurta entuziastų iniciatyva ir, nemažai atvejų, jų pačių rankomis.
Kaip sakė vienas šio miesto dviratininkų entuziastų Alfonsas Barauskas, rūpintis takais buvo pradėta prieš 16 metų. Tada Panevėžyje buvo kelios pavienės trasos, bet jos buvo jau už miesto. O savivaldybė, kaip ir dažnai pasitaiko, tuomet atsakė, kad dviračių takai gerai, bet nėra pinigų.
„Mes susiorganizavome talkas ir pradėjome patys daryti nuvažiavimus nuo šaligatvių. Vėliau pradėjome samdyti darbininkus. Padarėme maždaug 15 kilometrų takų, juos paženklinome. Tai buvo pirminis etapas. Aišku, pridarėme broko, savivaldybė net patraukė atsakomybėn, tiesa, nenubaudė, tik pabarė ir nurodė nutraukti tokius darbus“, – pasakojo A.Barauskas.
Po tokio savavališko akibrokšto, savivaldybė jau pati kitais metais skyrė lėšų ir pasamdė specialistus, o dviratininkai kūrė schemas, jas derino ir rodė ar savo pavyzdžiu demonstravo, kur ką reikia daryti.
„Yra toks principas – jeigu pats nevažinėji, tai nežinai ir problemų“, – teigė jis.
Jų iniciatyva buvo padaryti nuolaidūs nuvažiavimai, praplatinti kai kurie pernelyg siauri šaligatviai, įrengti ženklai. Taip pat buvo įrengiamos ir rodyklės, rodančios kur kuriuo taku galima nuvažiuoti – anot A.Barausko, tokių rodyklių nebuvo nė viename mieste.
Panevėžiečiai naudojasi danų anksčiau viename seminare pasakytu patarimu, kad pirma galima įsirengti prastus takus, o vėliau jau juos gerinti.
Iš miesto centro dabar galima dviračių trasomis važiuoti septyniomis kryptimis. Be to, šios trasos jungiasi su rajoninėmis dviračių trasomis.
Įrenginėdami savo mieste takus, panevėžiečiai stengiasi juos tiesti ten, kur yra mažesnis automobilių srautas, platesni šaligatviai. Dabar jau pereita prie naujo etapo, kai trasos stengiamasi įrengiamos taip, kad jos nekirstų gatvių – takai eina po viadukais, tiltais. Viena tokia trasa, vadinama žydrąja, jau yra įrengta.
„Aš lyginu su Linčiopingo miestu Švedijoje, kur bendras trasų ilgis yra trigubai didesnis. Žinoma, jie 50 metų ties tuo dirba“, – sakė A.Barauskas.
Naujovės, kurios palengvins dviratininkų dalią
Kadangi dviratininkų gausėja, vis daugiau atsiranda ir valdininkų, kurie patys mina pedalus ir supranta problemas, poreikius. Todėl laukiama palankių dviratininkams naujienų ir iš centrinės valdžios institucijų.
Susisiekimo ministerijoje šiuo metu yra svarstomi įvairūs projektai, strateginės reikšmės dokumentai, įstatymų pakeitimai, kurie susisiekimą dviračiais turėtų gerokai palengvinti, kuriamos dviračių takų įrengimo taisyklės.
Tarp Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme planuojamų pakeitimų – nauja, dviračių juostos sąvoka, kuri įteisintų važiuojamojoje dalyje ištisine linija atskirtą dviračiams važiuoti skirtą kelio dalį.
Pakeitimuose patikslintas ir dviračių tako apibrėžimas, nurodant, kad jis turi būti atskirtas nuo kelio ar jo dalių inžinerinėmis kelio priemonėmis, o ne ženklais, kaip yra dabar. Taip pat planuojama leisti, Kelių eismo taisyklėse (KET) nustatytais atvejais, dviračiais važiuoti ir šaligatviais, kuriuose nėra pažymėti dviračių takai.
Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis sakė, kad jau yra atitinkamų KET pakeitimų projektai, bet kol kas nenorėjo kalbėti apie tuos atvejus, kol jie nebus suderinti. „Jų bus nemažai, – tik tiek pasakė V.Pumputis. – Pagrindinis dalyvis šaligatvyje bus pėstysis. Dviratininkams reikės įvertinti jų srautą, sumažinti greitį“.
Planuojama dviračiu keliais leisti važiuoti ir vaikams nuo 8 metų, tiesa, su suaugusiojo priežiūra. Dabar galioja nuostata, kuri leidžia keliu važiuoti ne jaunesniems nei 14 metų vaikams, o išklausius mokymo kursą ir gavus pažymėjimą – ne jaunesniems nei 12 metų vaikams.
Žadama įteisinti oranžinio švyturėlio naudojimą automobiliuose, lydinčiuose dviratininkų grupes. Tokiai grupei taip pat nereikėtų pervažiuoti iš kelio į šalia esantį dviračių taką.
„Šįmet bus priimtos ir dviračių takų projektavimo taisyklės. Pagal jas savivaldybės galės aiškiai ir suprantamai projektuoti takus, nes susiduriame su problema, kad kiekviena savivaldybe skirtingai ženklina susikirtimus, arba jų visai neženklina“, – pridūrė V.Pumputis. Tai taip pat apimtų ir visus kitus takų projektavimo aspektus, suvienodintų dviračių takus.
Anot jo, visi šie pakeitimai turėtų paspartinti dviračių eismo plėtrą, padaryti juos patrauklesniais.
V.Pumputis taip pat minėjo, kad yra svarstomi Olandijos sprendimai dviračių eismui užmiestyje. Privažiuojamuosiuose keliuose Olandijoje, kaip sudedamoji kelio dalis yra dviračių juostos, kuriose prioritetą turi dviratininkai. Greitis šiuose keliuose yra ribojamas iki 60 kilometrų per valandą ir automobilių vairuotojams važiuoti abejomis kryptimis kai kuriuose keliuose išskiriama tik viena juosta per vidurį – prasilenkdami jie pirmiausia turi pristabdyti, jeigu dviračių juosta važiuoja dviratininkai. Tuo tarpu krašto, magistraliniuose keliuose, automagistralėse bei greitkeliuose
Įteisinti tokią galimybę Lietuvos rajoniniuose bei vietiniuose keliuose, anot V.Pumpučio, būtų radikalus sprendimas, kurį priimti dar būtų ankstoka, bet tolimesnėje perspektyvoje, atsižvelgiant į poreikius, apie tai derėtų pagalvoti.
Tad į dviračių takų ir trasų problemą galima matyti skeptiškai, numoti ranka ir teigti, kad niekas vis tiek nepasikeis. Arba pažvelgti į tiek valdininkų, tiek pavienių entuziastų pastangas optimistiškai ir visiems labiau įsitraukti siūlant sprendimus, taisant klaidas.
