Prieš 16 metų Lietuvoje buvo įkurta 30 regioninių parkų gamtos vertybėms išsaugoti, kad ateinančios kartos galėtų džiaugtis natūraliu kraštovaizdžiu, savitomis tradicijomis, paveldu.
Tačiau išvardytų kilnių tikslų neįmanoma pasiekti be tam tikrų apribojimų, kurie dažnai supriešina aplinkosaugininkus ir regioninių parkų teritorijose gyvenančius žmones. Vieni tvirtina, kad aktyvi žmogaus veikla saugomose teritorijose gali pažeisti gamtinį vientisumą, antri įsitikinę, jog dauguma reikalavimų nemotyvuoti, apkartina ir taip nelengvą gyvenimą. Todėl tai vienur, tai kitur pasigirsta raginimų naikinti regioninius parkus.
Kaip jau rašė LŽ, Panevėžio rajono taryba nusprendė kreiptis į Seimą ir Vyriausybę dėl Krekenavos regioninio parko kaip valstybinės saugomos teritorijos statuso panaikinimo. Trakų savivaldybės vadovai priešinasi Trakų nacionalinio parko buferinės zonos plėtimui.
Atsižvelgdama į Daugų (Alytaus r.) bendruomenės nepasitenkinimą, VSTT kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir Vyriausybę, kad šios atsakytų, ar tikslinga tęsti Daugų regioninio parko steigimo procedūras.
Patys prašė
Praėjus keleriems metams nuo trijų dešimčių regioninių parkų įsteigimo, Dauguose susibūrė iniciatyvinė grupė šio krašto regioniniam parkui steigti. Surinkus 300 parašų dzūkų prašymas pasiekė Vyriausybę, Aplinkos ministeriją, Alytaus rajono valdžią. Atsakymo daugiškiai laukė ilgai. Per tą laiką vyko žemės reforma, dalis Daugų apylinkėse esančių žemių grįžo į buvusių savininkų rankas, dalį jų (ypač ežerų pakrantes) įsigijo turtingi ir įtakingi tautiečiai ir tik nedidelė dalis žemių iki šiol laisvos.
Tačiau Vyriausybė neužmiršo daugiškių rašto ir 2003 metų pabaigoje nutarė steigti Daugų regioninį parką. Būsimam parkui Alytaus apskrities bendrajame plane buvo numatytas 7883 hektarų plotas Alytaus ir Varėnos rajonuose.
Praėjusiais metais Geologijos ir geografijos institutas parengė parko planavimo dokumentus, kuriuose išskirtas gamtiškai ir kultūriškai vertingas Didžiulio ežero kraštovaizdis, unikalus Noso-Neveiglo dubokalnis, kalvoti ežeringi kampeliai Mainios-Gilio, Aukrakščio ežerų apylinkėse, vertingos Daugų miško ekosistemos, Kalesninkų girios ekosistemos ir penkios funkcinės zonos – konservacinė, ekologinės apsaugos, rekreacinė, ūkinė ir gyvenamoji.
Keičia nuomonę
Kol buvo rengiami dokumentai, daugiškiai ir ypač naujieji žemės sklypų bei sodybų savininkai apsigalvojo – regioninio parko jau nebereikia. Tai jų atstovai pareiškė atvykę į VSTT ir Geologijos ir geografijos instituto specialistų surengtą susitikimą. Pagrindiniai argumentai – esą bus suvaržytos statybos, apribota galimybė keisti žemės paskirtį, atsiras daugiau vietos žmonių veiklos kontroliuotojų. Kadangi iš susitikime dalyvavusių 500 gyventojų daugumą sudarė parko steigimo priešininkai, jo šalininkai net neišdrįso pareikšti savo nuomonės. Norėdama pakartotinai išnagrinėti regioninio parko įsteigimo galimybes, VSTT išsiuntė apie 1200 laiškų planuojamos teritorijos žemių savininkams ir paprašė argumentuotai pareikšti savo poziciją. Tačiau atsakymų sulaukė vos iš 191 žemės savininko: 143 buvo prieš parko steigimą, 48 – už. Be to, paaiškėjo, kad pagrindiniai vadinamieji konfliktiniai arealai yra vertingiausi gamtiniu ir kultūriniu požiūriu, be jų regioninio parko steigimas neturi prasmės.
Susigriebė pavėluotai
Daugų seniūnijos vadovo Vydo Raudonio nuomone, steigti parką šiame krašte gerokai pavėluota. „Kai neliko ką saugoti, kai kraštovaizdis sudarkytas statybomis, sumanė įtvirtinti saugomos teritorijos statusą. Juk gražiausios pakrantės atsidūrė turtingų savininkų rankose, ir ten jau arba stovi prabangūs namai, arba statomi, arba planuojami statyti“, – sakė seniūnas. Anot jo, įsteigus regioninį parką dabar, laimėtų ne vietos gyventojai, o „pilis jau pasistatę turtuoliai“.
Vieni LŽ kalbinti daugiškiai baiminosi, kad negalės ūkininkauti, kiti nuogąstavo dėl statybų ir rekonstrukcijų apribojimo. „Regioninio parko nereikia. Neabejojame, kad niekas nepaisys paprastų daugiškių nuomonės. Kaip norės, taip ir padarys. Mums bus draudžiama net sandėliuką savo kieme pasistatyti. Žemes atgavome be jokių apribojimų, tad kodėl dabar turėtume su jais sutikti“, – kalbėjo dzūkai.
Draudimai nepagrįsti?
Pasak ne vienus metus aplinkosaugai paskyrusio alytiškio Antano (redakcijai pavardė žinoma), viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria regioniniuose parkuose gyvenantys žmonės, – griežti ir esą nepagrįsti parkų apsaugos reglamentai, ypač susijusieji su jau esančių sodybų rekonstrukcija ir remontu.
Niekam nekyla abejonių, kad kaimuose ir gyvenvietėse reikia išsaugoti autentiškas prieš šimtmetį statytas sodybas. Tačiau reglamentas taikomas visai regioninio parko teritorijai. Jo laikytis turi ir kolūkinės gyvenvietės, ir etnografiniai kaimai. „Asmuo, įvykdęs visus jam parko iškeltus reikalavimus, lieka nuskriaustas, nes ne tik negalėjo suremontuoti sodybos paprastesnėmis medžiagomis, bet ir turėjo skirti daugiau laiko, pastangų derindamas leidimus. Tuo metu kaimynas, gyvenantis kitoje kelio pusėje, kuri neįeina į parko teritoriją, tokių vargų nepatiria“, – aiškino buvęs aplinkosaugininkas.
Panaši padėtis ir dėl sklypo tvarkymo. Regioninio parko gyventojas, norėdamas iškirsti menkaverčius krūmus, privalo gauti kelių gamtosauginių institucijų leidimus. „Per daug nieko nelemiančių suderinimų, atimančių laiko ir pinigų. Pakaktų vienos instancijos, išduodančios leidimus“, – teigė alytiškis.
Pagalbos nesulaukia
Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Kraštotvarkos skyriaus architektas Vladas Kniubas situaciją, kai iš gyventojų reikalaujama išsaugoti autentišką aplinką nė kiek neparemiant jų finansiškai, pavadino valstybės problema. „Per savo 18 darbo metų neprisimenu nė vieno atvejo, kad namo remontui ar rekonstrukcijai būtų skirta kompensacija net paminklinio Zervynų kaimo gyventojams“, – teigė jis.
Buvęs Metelių regioninio parko geografas kultūrologas Jonas Juravičius gali išvardyti ne vieną atvejį, kai meteliškiai buvo nubausti už tai, kad vietoj medinių dailylenčių panaudojo plastikines, kad ne tokia spalva nusidažė namą ar pasikeitė stogą. „Dabartiniai draudimai – labai geras dalykas tiems, kurie dirba direkcijoje, ir labai blogas tiems, kurie gyvena parko teritorijoje“, – tvirtino J.Juravičius.
Anot buvusio regioninio parko darbuotojo, Prancūzijoje žmonės patys prašo steigti saugomas teritorijas, nes valstybė finansiškai padeda išsaugoti jose esančias gamtos ir kultūros vertybes. „Pas mus kol kas atvirkščiai – saugoti reikia, bet problema užkraunama ant žmonių pečių“, – kritikavo esamą tvarką J.Juravičius.
Metelių regioninio parko gyventojas Stasys A. tvirtino, kad reikalavimų griežtumas iš dalies priklauso ir nuo parko direkcijos darbuotojų: „Vienas, vos pamatęs, kad imiesi kažkokios neleistinos veiklos, perspėja, kitas mato, bet nieko nesako ir laukia, kol baigsi. Tada atvažiuoja, paskiria tūkstantines baudas ir liepia likviduoti statinį. Kartą neištvėręs paklausiau, kodėl nežiūri tų, kurie vilas prie pat vandens statosi. Atsakymas buvo konkretus: „Dabar tu net šuns būdos nepasistatysi.“ “
Sprendimas nepriimtas
Kadangi Daugų regioninio parko steigimas pagal Vyriausybės nutarimą numatytas Lietuvos teritorijos bendrajame plane, VSTT neturi teisės vienašališkai atsisakyti vykdyti šio plano sprendimų. Ar bus Daugų regioninis parkas, priklausys nuo Vyriausybės.
Anot VSTT Planavimo skyriaus vyresniojo planuotojo Vytauto Ruko, kol kas jokie teisės aktai nenumato regioninių parkų naikinimo galimybės.
„Nors yra nutarimas steigti Daugų regioninį parką, įgyvendinant jį bus vadovaujamasi protingumo kriterijais. Manau, kad esant bendruomenės nepritarimui procesas bus atidėtas arba sustabdytas“, – prognozavo jis.
