Aptikti sunku net vietiniams
„Vienas šito keluko niekap nerasi. Tau cik parodyc galiu katrion vieton jiej insikūrį... “ – ištaria man vietinis gyventojas Vytautas, kai paklausiu, kaip pasiekti Gudų girioje gyvenančius atsiskyrėlius.
„Ty su prastu mašinėli nedavažiuosi, ale jei kų, tai nuaisim peškom“, – ištaria vietinio kaimo gyventojas jau sėsdamas į mašiną.
Pats buvęs ne kartą svečiuose ir jiems kartkartėmis padedantis Vytautas ir pats iš pirmo karto nerado trobelės. Pravažiavom reikiamą posūkį į mišką. Teko kiek grįžti ir tik tada įsukom į teisingą kelią.
Taip prasidėjo iki šiol besitęsianti mano pažintis su Gudų girioje gyvenančiais atsiskyrėliais.
Slepiasi nuo smurtavusio vyro
Jūratė ir Olegas jau neatsimena, kada čia atsikraustė. Sako, kad maždaug prieš 20 metų. Tuomet moteris bėgo nuo smurtaujančio vyro, o Olegas tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo.
Pradėjusi kalbėti moteris turėjo vienintelį prašymą – nerašyti, kur tiksliai ji įsikūrusi, mat bijo, kad kadais ją daužęs vyras gali surasti ir keršyti už pabėgimą.
Į Dzūkijos miškus atvykusi pora neketino čia pasilikti visam laikui. Planavo šiek tiek užsidirbti rinkdami grybus ir taip praturtinti skurdžią buitį.
Nakvynei jie pasirinko miške stovinčios negyvenamos sodybos ūkinį pastatą. Nuo ankstaus ryto eidavo į mišką grybauti, o naktį praleisdavo ant šieno. Niekas jų netrikdė ir nevijo – sodyba stovėjo miško glūdumoje. Tokioje idiliškoje ramybėje jie gyveno porą savaičių.
Šeimininkas nelegalams pasiūlė apsigyventi legaliai
Vieną dieną sugrįžę iš miško jie pamatė nelauktus svečius. Į sodybą atvažiavo tikrasis jos šeimininkas. Pradžioje Olegas su Jūrate norėjo tiesiog pabėgti, tačiau po kurio laiko nusprendė, kad būtų gaila palikti savo kuprines.
Olegas sukaupė visą drąsą ir nuėjo pas atvykėlius. Jis prisipažino, kad gyveno nelegaliai jų kluone, norėtų atsiprašyti, atgauti daiktus ir daugiau jų nebetrukdyti.
Tačiau viskas pasisuko kiek netikėta linkme. Namo šeimininkas neužpyko, o netgi pasiūlė jiems apsigyventi legaliai ir prižiūrėti retai lankomus pastatus. Taip pora ir apsigyveno Dievo užmirštame kampelyje.
Per tuos metus neremontuojamas namas beveik sugriuvo. Tapo nesaugus gyventi, o ir kuro apšildyti didelį plotą reikėjo daug. Jūratė su Olegu persikraustė gyventi į šalia stovėjusią lauko virtuvę. Čia jie gyvena ir iki šiol.
Keliolika kvadratų – krosnis, lova ir televizorius
Iš prieangio peržengus aukštą lauko virtuvės slenkstį prireikia laiko akims apsiprasti su tamsa. Vienintelio kambario vidų apšviečia tik siauras baltos šviesos ruoželis sklindantis pro apmusijusį langą. Šioje tamsoje į jį atsisukus man tenka net prisimerkti. Jo kone akinamas švytėjimas užgožia viduje esančias detales.
Pirmiausia pavyksta įžiūrėti didelę krosnį. Gal dėl to, kad joje traškančios malkos skleidžia rausvą ugnies šviesą. Tarp krosnies ir lango, šalia sienos stovi namelio gyviausia vieta – dvigulė sofa. Olegas su Jūrate būtent čia praleidžia daugiausia laiko. Daugiau tiesiog nėra kur.
Kampe – nedidelė spintelė, ant jos stovi televizorius. Veikiantis. Tačiau Jūratė sako nemėgstanti jo žiūrėti. „Aii... kap insižiūri tuos serialus, tai po cik ir sėdzi, ba interesna kap toliau viskas. Ir miškan tadu visai neini. O nėr lepeškų – nėr ir pinigų“, – pragmatiškai savo pasirinkimą paaiškina moteris.
Uždari vienišiai
Jūratė ir Olegas – uždari žmonės. Pirmą kartą apsilankius jie sunkiai į bet kokias kalbas leidosi. Nėra pratę prie žmonių. Taip – bendrauja su jais retkarčiais. Bet tik tiek, kiek reikia darant padienius darbus ar priduodant miško gėrybes.
Vėliau, truputis po trupučio, jie pradeda pasakoti savo gyvenimo nuotrupas. Jūratė net kaip savotišką komplimentą pasakė, kad niekad nėra taip atvirai kalbėjusi su svetimu žmogumi. „Kiba tu akimis hipnotizuoji?“ – retoriškai paklausė pasakodama apie mirusį vaiką...
Jūratė nėra šventoji. Kartu su Olegu jie išgeria alaus. Ir gana dažnai. Tačiau nepadaugina. Jis netrukdo jiems dirbti ir užsidirbti maistui. „Valgyc visad turim. Va ir dabar vištiena puodi verda“, – pakeldama dangtį Jūratė atsako į mano klausimą, ar užtenka jiems pragyvenimui.
Per mėnesį jie vienaip ar kitaip užsidirba daugiau kaip 100 eurų. Jiems to užtenka.
Nekeistų savo trobelės į jokius patogumus
Sunkiai suvokiamos gyvenimo sąlygos gali išgąsdinti miestiečius, tačiau Jūratei ir Olegui – tai vienas malonumas.
Turbūt dauguma mūsų aplinkos žmonių Olego ir Jūratės gyvenimo būdą su pasišlykštėjimu pavadintų „bomžavimu“, tačiau jų gyvenimo ramybės ir paprastumo širdyje pavydėtų daugelis.
„Ramybė yra didžiausias privalumas“, – sako šeimyna. Nenorėtų jie nieko keisti savo gyvenime, net jeigu turėtų galimybę keltis į miestą.
Jūratei suėjo jau 50, o Olegui – 71 metai. Jis jau sunkiai ir bevaikšto, tačiau neišgirdau iš jo nė vieno skundo apie prastas sąlygas ar blogą valdžią, kuri nesirūpina jais. Jie patys savimi puikiai pasirūpina ir dar mylimą šuniuką Džerį maitina.
Taip ir gyvena ši atsiskyrėlių pora mums sunkiai suvokiamą gyvenimą kažkur Dzūkijos miškuose, toli nuo miestiečių rūpesčių, skubėjimo ir streso.
