Istorikas pastebėjo, kad šimtmečio kelio apmąstymą dažnai užstoja dabarties aktualijos. „Tos epochos žmonių mes jau nebesusitinkame“, – konstatavo E.Aleksandravičius.
Jo teigimu, laisvos Lietuvos ir nelaisvo lietuvio suvokimas priklauso Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris buvo itin nusivylęs 1926 metų gruodžio mėnesio perversmo išdavomis ir tolesne valstybės raida.
„Jis net iš altoriaus dažnai kartodavo, kad, taip, mes turime laisvą Lietuvą, bet mes neturime dar laisvo lietuvio. Antras, kuris šitą retoriką kilstelėjo labai smarkiai ir dabar iki galo tai nėra išsitrynę, tai buvo Vytautas Kavolis“, – kalbėdamas apie žymaus lietuvių sociologo knygą „Sąmoningumo trajektorijos“.
„Ne didžiosios kategorijos – respublikos, demokratijos ir valstybės, bet tos truputėlį mažesnės, kur neužtenka kalbėti žodžiais, bet dar turi daryti kažką veiksmais“, – pabrėždamas bendruomenių ir laisvanoriškų asociacijų svarbą kalbėjo E.Aleksandravičius.
„Pilietinės visuomenės tyrinėjimai buvo patraukti į priekį sovietinio komunizmo sistemos irimo. Žmogaus ir laisvų žmonių susivienijimų galia buvo priešpastatyta sovietiniam totalitarizmui.
Tada ir mes atviros visuomenės idėjomis buvome prisodrinę mūsų nepriklausomybės turinį. Tie, kurie buvo Atviros Lietuvos fonde, tie, kurie prisidėjo prie tūkstančių knygų vertimo ir publikavimo, suprato, kad atviros visuomenės idėja yra mūsų nepriklausomybės sąlyga.
Griūvant Berlyno sienai tai buvo visiškai suprantama. Buvo sugrąžintas žmogaus laisvės naratyvas, o kilnių individualistų sambūriai, draugijos, asociacijų junginiai buvo vėl pradėti suprasti kaip pažangos, gerovės, respublikos dvasios ir liberalios demokratijos pamatas“, – kalbėjo istorikas.
Draugijų tinklai menksta
Istoriko manymu, įžvalgiausiai pasikeitimus nusakė amerikiečių politologas Robertas Putnamas, pastebėjęs, kad vakariečių visuomenėse tirpsta draugijų tinklai.
„Dabartiniu metu jau yra visa krūva publikacijų, kurios patvirtina, kad visuomenės audinio irimas yra tapęs grėsme tam, ką Vakarų civilizacijoje matėm kaip didžiausią gėrį“, – teigė E.Aleksandravičius.
Jeigu ko nors trūksta, tai reikia susiorganizuoti ir padaryti, bet nėra galvojimo, kad valstybės agregatas šituos dalykus turi žmogui duoti.
„Tai, ką kadaise kraujo ir minties aristokratas Alexis de Tocqueville'is aprašė kaip Amerikos laisvanoriškų asociacijų ir bendruomenių rojaus vaizdinius, veidaknygės ir kitų naujausių technologijų, virtualybių dėka ėmė tolti“, – rūsčiai diagnozavo jis.
„Mano tezė, kalbant apie tą laisvą žmogų, siekiantį laisvos, tautinės bendruomenės ir valstybės yra susijusi su tuo, kaip formuojasi šiuolaikinis lietuvių individualizmas arba laisvų žmonių kritinė minimali masė ir kaip formuojasi lietuvių gebėjimai uždėti draugystes. Uždėti draugystę – kudirkinis, aušrininkų terminas. Draugystę laikant sinonimu draugijai. Jeigu ko nors nėra, tai reikia uždėti draugystę, sumesti pastangas, mokesčius ir daryti tai, ko trūksta“, – kalbėjo istorikas.
„Santariečiai dar nuo V.Kavolio laikų turėtų būti įpratinti prie šitos retorikos. Jeigu ko nors trūksta, tai reikia susiorganizuoti ir padaryti, bet nėra galvojimo, kad valstybės agregatas šituos dalykus turi žmogui duoti“, – pastebėjo jis.
„Valstybė reiškia idealistiškesnius simbolius. Toje raštijoje nėra lūkesčių, kad valstybė gali patenkinti visus žmonių poreikius. 1918-ųjų išvakarėse tokio nesveiko valstybininkiško, biurokratinį agregatą mylinčio labiau nei kiekvieną atskirą žmogų nusiteikimo nebūta“, – pasakodamas apie aušrininkų ir kitų lietuvybės puoselėtojų poziciją prieš Vasario 16-ąją sakė E.Aleksandravičius.
Nepriklausomybę kūrė iniciatyvūs, jauni žmonės
Mokslininko teigimu, tuometinį politinį elitą suformavę aktyvūs, sąmoningi lietuviai nebuvo perėmę rusų carinio biurokratinio mechanizmo ir elgsenos patirčių.
„Lietuvių ir individualizmas yra žymiai stipresnis, ir gebėjimas užmegzti draugystes ryškiai skiriasi nuo rusų. Net mūsų ūkininkų gyvenime. Santarietis ir liberalas Vincas Trumpa žavėjosi, kad pilietinės organizacijos kūrėsi net kaimuose, nors toks kūrimasis žymiai dažnesnis mieste. Kaimo žmogus buvo pajėgus laisvanoriškam susibūrimui, dalyvavimui, įgūdžių kūrimui“, – pasakojo istorikas.
„Mes nepaveldėjome biurokratinio valdininko sąmonės. Lietuviai nebuvo leidžiami tarnauti tame aparate ir žmonių, kurie turėjo tokių tarnavimo biurokratiniame aparate, patirčių nebuvo daug. Gal koks Jonas Yčas, kuris Tomske galėjo būti mokyklų inspektoriumi“, – pastebėjo jis.
Kai mes galvojame apie Vasario 16-osios ištakų žmogų, matome fenomenalų reiškinį – šešiolikmečiai kuria draugijas, šešiolikmečiai leidžia laikraščius.
E.Aleksandravičiaus manymu, skirtumas tarp tarnavimo svetimai biurokratijai patirčių išryškėja lyginant su 1990-aisiais. Tuomet lietuviai jau laisvinosi iš to, kad buvo įkinkyti į sovietinės sistemos aparatą.
„Laisvanoriškų asociacijų, elgsenų ir įgūdžių iki dabar, tiesą sakant, ne taip smarkiai ir turime. Tas paprastas žmogaus gyvenimą lemiantis pojūtis, kad turi dėtis su kitais, užgniaužtas“, – darė išvadą jis.
„Kai mes galvojame apie Vasario 16-osios ištakų žmogų, matome fenomenalų reiškinį – šešiolikmečiai kuria draugijas, šešiolikmečiai leidžia laikraščius. Tu jungiesi į draugiją, ruoši referatą, skaitai jį viešai, nelauki, kol kas nors sumokės iš fondų. Viskas pastatyta ant klasikinio visuomenės ir individo ugdymo ir ugdymosi pamato. Tu tą darai, nes taip save tobulini“, – kalbėjo istorikas.
„Tikrasis individualizmas išsivysto tik per draugijinį gyvenimą, nuolat ieškant kito ir per kitą savąjį atskirumą ir individualumą vystant“, – konstatavo E.Aleksandravičius.
Individualizmas kaip atsakomybė už viešąjį gėrį
Jis kritikavo politikos filosofą Alvydą Jokubaitį dėl šio požiūrio į individualizmą. Kaltinti individualizmą dėl emigracijos, silpno pilietinio sektoriaus, gebėjimo organizuoti draugijas, pasak E.Aleksandravičiaus, negalima.
„1918-ųjų išvakarėse buvo puikiai suvokiama, kad savęs puoselėjimas, savojo individualizmo puoselėjimas yra kone religinė pareiga. Laisvas individas negali nekurti draugijų, negali negalvoti apie viešąjį, bendrąjį gėrį, prie kurio privalai prisidėti. V.Kavolis po trisdešimties metų irgi taip pat pamokslavo, kad tik tada, kai duodi, tu gali suprasti“, – pažymėjo humanitarinių mokslų daktaras.
„Nesusipratimas ir konfliktai plaukia iš to, kad kategorijos yra stipriai sumaišytos. V.Kavolis bandė apginti individualizmą trumpu straipsniu, kuriame išskyrė – yra individualizmas, yra privatizmas ir yra paprasčiausias egoizmas. Individualizmą jis suvokė kaip kilnųjį žmogaus kūrybinių galių išvystymą ir pasiryžimą savąjį kūrinį atiduoti bendrajam labui“, – pasakojo E.Aleksandravičius, pabrėždamas, kad tai kiekvienam visiškai pasiekiamas dalykas.
Istorikas pabrėžė, kad tokio laisvanoriškose draugijose vystomo individualizmo nuostata didino ir nepriklausomybę atkūrusios kartos distanciją nuo carinio biurokratinio aparato.
„Sąjūdis neturėjo apačioje visuomeninio audinio ir jis neišsivystė, nors buvo tikėjimo, kad su skaitiniais, edukacija galėjome tai pakeisti“, – pastebėjo mokslininkas.
„Mes tai turėtume priimti ir pasipasakoti bent per šimtmetį, kuris turi mus įpareigoti“, – kalbėdamas apie bendruomeninio gyvenimo ir dalyvavimo draugijose svarbą pabrėžė E.Aleksandravičius.
Sovietinė žala – likviduotos draugijos
Jo teigimu, lyginti 1926 m. perversmo atneštą nusivylimą politinėmis intrigomis ir konfliktais negali būti tapatinamas su dabarties nusivylimo politika jausena.
„Emocinis pagrindas tam lyg ir būtų, bet jei žiūrėtume į visuomenės audinį, tas draugijas, tai 1926 metai jų nesustabdo. Sustabdomas viršutinis demokratijos sluoksnis, paralyžiuojamos partijos, bet visuomenės tinklas nesumažėjęs. Mano gimtuosiuose Telšiuose veikė kokių 60 draugijų, grojo simfoninis orkestras, kūrėsi vienas įdomiausių muziejų ir saujelės pilietinių aktyvistų tai darė. Jie dar nežinojo, kad bus kultūros ministerija, fondai, Europos pinigai“, – pasakojo istorikas.
„A.Smetonos valdžia net karo lauko įstatymams galiojant netrukdė šito apatinio demokratijos ir bendrųjų reikalų sluoksnio“, – pažymėjo jis.
„Tada atėjo sovietai, ir ką jie pirmiausia padarė? Kazys Pakštas, sėdėdamas Kalifornijoje, UCLA universitete, parašė nedidelę knygelę angliškai apie sovietizaciją. Vienas svarbiausių tos knygelės punktų – sovietai likvidavo 4500 mūsų draugijų“, – pasakojo istorikas, pridurdamas, kad esame pajėgūs šį visuomenės audinį susikurti iš naujo.
