Prieš 30 metų vykusius įvykius E.Čižinauskas prisimena detaliai, tarsi tai būtu vykę vakar.
Mums kalbant jis tiksliai vardija kartu buvusių žmonių vardus, trumpomis tylos pauzėmis, atrodo, atkuria tuomet jaustas emocijas ir pabrėžia, kad būtent Baltarusijos įvykiai skatina dar kartą nusikelti į 1991-ųjų žiemą bei apmąstyti Sausio 13-osios prasmę.
„Aš galvoju, kad mes neturime užmiršti tų įvykių, neturime užmiršti, kad mes, visa Lietuva, padarėme žygdarbį“, – sako E.Čižinauskas, šiais metais prezidento Gitano Nausėdos apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
15 minučių apsispręsti
Kaune gyvenantis vyras pasakoja, kad į sostinę atvyko kartu su grupiokais iš Kauno technologijos universiteto ir įsiliejo į minią žmonių, kurie jau sergėjo Aukščiausiosios Tarybos (AT)-Atkuriamojo Seimo rūmus.
„Sausio 13-osios naktį pasitikome stovėdami susikibę rankomis, apjuosę žiedą, žmonių buvo gal keturios ar penkios eilės.
Sužinojome, kad atrieda kolona mašinų, jau žinojome, kad prie bokšto įvyko šturmas, kad yra sužeistų ir mirusių, ta informacija labai greitai apskriejo.
Turbūt tas vieningumo ir pasiryžimo jausmas paliko stipriausią įspūdį, nes visi stovėję ir pasilikę suprato, kad jeigu tai bus šturmas, tai jie (ginkluota desantininkų grupė – 15min) nesaugos, nesigailės, eis per žmonių grandines“, – tuomet tvyrojusį jausmą prisimena vyras.
Visą naktį likęs prie AT rūmų iš ryto jis sako aikštės nepalikęs.
Tikintis, kad nakties įvykiai gali pasikartoti, kartu su grupiokais E.Čižinauskas statė barikadas.
„Kartu su visa aktyvia studentija nešėme iš šalia esančių statybviečių, kur buvo statomas bendrabutis, armatūros tinklus, įvairiausias statybines konstrukcijas, kurias buvo galima pakelti. Bendromis jėgomis nešėme ir dėjome prie barikadų“, – sako jis.
Tuo metu prie vaikinų priėję Vilniuje mokęsi studentai pranešė, kad Seimo viduje trūksta žmonių, kurie galėtų saugoti pastatą ir pakvietė juos prisijungti į formuojamą savanorių būrį.
Dvejojančių, sako E.Čižinauskas, nebuvo. Ir taip prasidėjo jo ilgiau nei mėnesį trukusi tarnyba.
Pasak jo, naujai surinktas būrys buvo nuvestas ne į pagrindinius rūmus, bet į šalia jų esantį AT priestatą, pro kurį iš rūmų eidavo svarbūs žmonės. Čia įvyko „patikrinimas“, ar vaikinai iš tiesų pasiruošę tarnybai.
Mes neturime užmiršti tų įvykių, neturime užmiršti, kad mes, visa Lietuva, padarėme žygdarbį.
Pastato pusrūsyje atėjusių naujokų laukė savanorių tarnybos vadovybė ir leido paskutinį kartą apsispręsti:
„Jie sakė, per 15 minučių tie, kurie jaučia, kad neturi viduje jėgų arba turi priežasčių, kodėl negali čia pasilikti, tegul išeina, o lieka tie, kurie yra pasiruošę likti. Kas pasilieka, padėkite savo dokumentus ant stalo, mes juos surinksime, kad prie jūsų nebūtų jokių asmens dokumentų, jeigu įvyktų šturmas“, – įsimintiną momentą papasakoja E.Čižinauskas.
Jis kartu su grupiokais pasiliko.
Šis etapas buvo tarsi neoficiali priesaika, prisimena E.Čižinauskas, kuri išlaisvino iš susikaustymo ir nežinomybės.
„Buvo padėtas taškas, supratome, kad bus taip ir niekaip kitaip.“
Jo teigimu, misija buvo paprasta – puolimo atveju, jei būtent šis praėjimas liktų laisvas, savanorių būrys per jį turėjo išleisti žmones, o patys rūsyje esančiais rulonais užversti kelią ir uždegti turėtą „Molotovo kokteilių“ dėžę.
„Teoriškai kelio atgal nebuvo – turėjome (jei vyktų puolimas – 15min) atlikti tą misiją.“
Buvo padėtas taškas, supratome, kad bus taip ir niekaip kitaip.
Bet šturmas neįvyko. Po savaitės savanorių būrys persikėlė į pagrindinius AT rūmus.
Trumpam į namus: „Tėti, man reikia tavo šautuvo“
Prieš keliantis į juos, E.Čižinauskas trumpam sugrįžo į Kaune esančius namus persirengti bei pasiimti daugiau drabužių.
„Atėjau, buvo mama ir tėtis. Aš sakau: „Tėti, man reikia tavo šautuvo.“
Aš tik dabar galiu įsivaizduoti, kas galėjo dėtis pas jį viduje, nes tuo metu mano jaunatviškas maksimalizmas ir įsivaizdavimas, kad kitaip negali būti, kad kitaip negaliu pasielgti, atrodė natūralus.
O jam reikėjo susitaikyti su tuo, kad sūnus išvažiuoja kryptimi, iš kurios, praėjus kelioms dienoms po sausio įvykio, bilietas atgal atrodė gaunamas sunkiau“, – mintimis į 1991-ųjų žiemą grįžta jis.
Ir pabrėžia, kokios stiprios anuomet buvo Lietuvos moterys.
„Mes turime aibes dokumentinių kadrų, kur matome, kaip moterys stovi šalia tankų, stumia juos savo rankomis. Tai lygiai taip pat ir mano mama, kuri tuo metu, kai tėtis man dėjo šautuvą ir šovinius, bandė išsklaidyti spengiančią tylą ir sakė: „tėvai, tu tik dėk, didesnio kalibro šovinius parink... “
Tėtis deda, ašaros bėga skruostais“, – iki šiol tėvams už tą vakarą dėkingas sako vyras.
Kitą rytą reikėjo grįžti į Vilnių, tačiau su savimi turint šautuvą, nebuvo paprasta, nes aplink Vilnių buvo įrengta nemažai patikros punktų.
Tačiau važiuoti reikėjo.
Todėl kolegų patartas iš Vilniaus pajudėti šviesiu paros metu, E.Čižinauskas per pietus sėdo į savo studentišką, žiemą nešildomą „Zaporožietį“, ant galinės sėdynės po užklotu paslėpė savo turtą – ginklą su šoviniais, o kitą užklotą užsidėjo ant kelių.
Kartu su savimi jis sako pasiėmęs ir knygų, kad sustabdytas galėtų sakyti, neva po atostogų grįžta mokytis.
„Iš tikrųjų, netoli Gariūnų stovėjo postas, bet tuo metu jie mašinų nebestabdė, ten tik stovėjo karinė technika“, – sako jis. Taip E.Čižinauskas pasiekė pagrindinius Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus.
Už Loretą Asanavičiūtę
Sugrįžus į Vilnių, visą mėnesį iki pat 1991-ųjų vasario 16-osios jis kartu su grupioku Arminu Cicėnu, kuris taip pat šįmet buvo prezidento apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, gyveno AT rūmuose.
Budėjimo laiku juos saugojo, laisvu laiku ilsėdavosi paskirtame kambaryje ant čiužinių.
Kadangi turėjo ginklą, prisimena E.Čižinauskas, jam teko budėti ties reikšmingesniais taškais ir atlikti svarbesnes misijas.
„Mano postas buvo ant Parlamento stogo, jis buvo išdėtas armatūros strypais, kurie buvo suvirinti ir pastatyti vertikaliai tam, kad jeigu būtų iš viršaus bandoma nusileisti ant stogo, kažkiek trukdytų galimam greitam nusileidimui“, – savo tuomet saugotą postą apibūdina jis.
Vieną dieną, sako jis, buvo gautas signalas, kad parlamento link juda karinės technikos kolona.
„Tai buvo turbūt viena rimčiausių pavojaus minučių, mes visi išsiskirstėme po savo postus, kuriuose turėjome būti. Tai buvo koridorius, kuris nuo lango buvo nutolęs maždaug per 20 metrų. Jeigu tuo metu per tą langą būtų lipę, aš būčiau šovęs su tėčio medžiokliniu šautuvu“, – dabar teigia E.Čižinauskas.
Jis sako, kad pasiryžimas buvo didelis, ypač dėl to, kad Sausio 13-osios naktį žuvo žmonės, norėjosi dėl jų kovoti.
„Mus visus labai stipriai sukrėtė Loretos Asanavičiūtės mirtis. <…> Išsiskirdami su kitu kolega A.Cicėnu mes sakėm: „Ką mes galime padaryti, tai už Loretą paguldyti nors po vieną“, – taip po Sausio įvykių buvo nusiteikę AT saugoję studentai.
Vis tik šturmas neįvyko, todėl savanoriai sugrįžo į savo nuolatinio budėjimo taškus ir tęsė savo tarnybą.
Taip iki pat Vasario 16-osios šventės, kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
E.Čižinausko teigimu, per Sausio įvykius Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose buvo apie 2500 žmonių.
Po daugiau nei mėnesį trukusios tarnybos E.Čižinauskas nusprendė grįžti į Kauną ir tęsti mokslus. Grįžęs į savo gimtąjį miestą jis įstojo į savanorių būrį Kaune ir visada buvo pasiruošęs, jei reikės, grįžti ginti savo šalies.
Vis tik imti ginklą į rankas E.Čižinauskui dar kartą teko. 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje vykęs pučas savanorius privertė susirinkti į vieną vietą ir pasiruošti galimam pavojui.
„Kai prasidėjo įvykiai Maskvoje, gavau signalą. Susirinkę vyrai, daugiau nei 20, dvi naktis praleidome ant šieno Kaune, šalia antros ligoninės.
Ten buvo didžiulis sodas, o sode – didžiulis klojimas, nežinau iš kur, bet ten buvo šieno. Ant to šieno mes su šautuvais laukėme kaip klostysis įvykiai“, – dar dvi įtemptas 1991-ųjų naktis prisimena jis.
Kadangi neramumai iki Lietuvos neatsirito, po šių dienų baigėsi aktyvioji E.Čižinausko savanorio tarnyba baigėsi.
Kai prasidėjo įvykiai Maskvoje, gavau signalą. Susirinkę vyrai, daugiau nei 20, dvi naktis praleidome ant šieno Kaune, šalia antros ligoninės.
Tokios Lietuvos galėjome ir neturėti
Kalbėdamas apie 30 metų menančius įvykius E.Čižinauskas sako, kad būtent šių dienų situacija Baltarusijoje jį skatina permąstyti ne tik Sausio 13-osios, bet ir kitus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykusius įvykius.
Jis pabrėžia, kad tokios Lietuvos, kokią turime šiandien, galėjome ir neturėti, jeigu ne žmonių pasiryžimas bei stiprus tuometinis šalies lyderis.
„Profesorius Vytautas Landsbergis per Rugpjūčio 23-osios minėjimą pasakė, kad norint gauti laisvę, reikia nugalėti baimę ir išeiti į gatves, o norint ją turėti, reikia būti pasiryžus numirti. Tada aš gerai supratau, kad didžioji dalis mūsų buvo tikrai pasiruošę numirti už tą laisvę“, – sako E.Čižinauskas.
Tada aš gerai supratau, kad didžioji dalis mūsų buvo tikrai pasiruošę numirti už tą laisvę.
„Mums, Lietuvai, labai pasisekė, kad mes turėjome lyderį profesorių V.Landsbergį su stipriu stuburu. Jeigu prie šalies vairo būtų buvęs žmogus, lengviau ėjęs į kompromisus (su Sovietų Sąjunga – 15min), neaišku, ar būtume tokie nepriklausomi, kokie esame šiandien“, – papildo jis.
