– Turbūt sutiksite, kad užsakėte mišias partijai.
R.Šimašius: Mišias ar ne mišias, čia tos Vėlinės, Visi Šventieji, man galvoje kaip metafora dar prieš tris dienas galvoje svarbiausia, kad tikrai mes ne šventieji, nes dar tiek dalykų nenuveikėme, bet tikrai ne mirusieji. Reikia daryti tuos dalykus, kuriuos reikia.
Bent jau man asmeniškai reikia sutelkti kūrybingus vilniečius, kad būtų išsaugota tai, ką turime. Niekas nėra duotybė visiems laikams, už viską reikia iš naujo kovoti, kad galėtume eiti į priekį drąsiai. Tai partijai buvo aiškiai siūloma, aš asmeniškai dėjau daug pastangų, kad tai vyktų dirbant kartu su partija, nors steigiant atskirą komitetą, pritraukiant naujus žmones, bet ir nenutolstant nuo partijos. Partijos vadovybei atrodė kitaip. Galiausiai dėl daugybės kitų dalykų priėmėme sprendimą, kad, deja, kito kelio nebėra.
– A.Armonaite, kaip jums atrodo? Mišios jau Liberalų sąjūdžiui?
A.Armonaitė: Klausimas, ko gero, ne man. Tik pasakysiu taip: politika yra kūryba ir joje svarbios idėjos, dėl kurių joje esi. Politikoje matome daug šalutinių dalykų, bet man atrodo, kad labai svarbu, kodėl esi politikoje.
Aš esu politikoje tam, kad įgyvendinčiau laisvės, liberalizmo idėjas, kad kalbėtume apie laisvą ekonomiką, atvirumą naujovėms, kad pagaliau Lietuva išsivaduotų iš vidutinių pajamų spąstų, kad kalbėtume apie žmogaus teises ir kad tai taptų kada nors prioritetu Lietuvoje. Tam reikalinga liberali politinė jėga, tam reikalinga liberalų partija. Aš visą laiką, kol priklausiau liberalams, kai buvo šis sunkus laikotarpis, sakiau, kad mes išliksim ir mums niekas nebus baisu tik tada, jei laikysimės idėjų.
Šiandien matau, kad partijoje yra svarbesnių dalykų nei unikalus politinis turinys, kurį turi liberalai. Šiandien matome susipriešinimą dėl galbūt strateginių ir laikinų dalykų. Pati savo adresu žiniasklaidoje girdėjau įvairių verdiktų, kad išduodu partiją, nes palaikau perspektyviausią ir geriausiai vertinamą liberalų politiką šiuo metu – R.Šimašių ir jo strategiją rinkimams. Tada susimąstai, ar tikrai tave laiko bendražygiu, ar nevertėtų padėti taško ir atversti naujo puslapio.
– Turbūt nebandote pasakyti, kad jūsų išėjimas iš partijos ją sustiprino?
A.Armonaitė: Aš nieko nenoriu pasakyti apie savo buvusią partiją.
– Telefonu kalbamės su Liberalų sąjūdžio partijos lyderiu Eugenijumi Gentvilu. Jis dabar yra Klaipėdoje. Pone Gentvilai, kaip jūs, pasiruošęs degti žvakę Liberalų sąjūdžiui?
E.Gentvilas: Ta žvakė mums dega jau nuo 2016 m. gegužės 12 d. Ir nepavyksta jos uždegti ar užpūsti. Čia ir Remigijaus, ir Aušrinės nuopelnas. Jeigu galvojate, kad pasakysiu ką nors aitraus kolegų atžvilgiu, tai tik noriu jiems palinkėti sėkmės.
Aušrinės gera frazė: partija turi unikalų turinį ir turi siekti jį maksimaliai išnaudoti. Sunku buvo jį maksimaliai išnaudoti, kai 2 ar 3 partijos vicepirmininkai suko kita kryptimi. Tarkim, apie Varėną aš jau žinojau nuo balandžio mėn., o Remigijaus planas man suprantamas buvo nuo birželio pradžios. Žvelgiant dar anksčiau, mano akimis, praėjusių metų spalį atsistatydinimas iš pirmininko posto buvo nemotyvuotas, kėlė visokių klaustukų.
Sudėtinga dirbti. Vis nauja kritika, pagrįsta, nepagrįsta, išorės bangos sunkina mūsų buvimą, tačiau kai kalbame apie unikalų turinį, kad ir liberalizmo idėjas, tai penktadienis, man atrodo, yra ta diena, kai reikia susitelkus partijos mastu bandyti išsaugoti. Man sunkiai suprantamas atsitraukimas į komitetą ar kelis komitetus, tai gali būti traktuojama kaip savų interesų naudojimasis liberalizmo ideologija.
Nieko iš anksto nenoriu sakyti, kad nukryps nuo jos R.Šimašius, naudodamasis šia ideologija, tikslams įgyvendinti kita forma. Kolegos, vieno prašau: nekaltinkite partijos, kad ji tūno apkasuose, kai patys 5 mėn. laikėte tą partiją apkasuose.
– Pone Gentvilai, labai laiku ir vietoje pasakėte, kad nereikia apie asmeniškumus, bet galima daug kalbėti apie tai, kad A.Armonaitė ar R.Šimašius pirmi pradėjo. Bet jums, kaip partijos lyderiui, turbūt tenka atsakomybė už tos partijos integralumą.
E.Gentvilas: Žinoma. Jeigu kas nors galvoja, kad aš bėgu nuo atsakomybės, tai turėtumėte suprasti, kad praėjusių metų gruodžio 9 d., kai jau buvo atimta valstybės biudžeto dotacija, aš ir išpūstas sekretoriatas, kurį reikia atleisti su išeitinėmis pašalpomis, žinojau, kur einu, ir žinojau, kad prisiimu atsakomybę už būsimus rinkimų rezultatus, partijos integralumą, įskaičiuojant tarp kitų rodiklių. Tai partijos integralumas yra išlikęs.
Mano manymu, bandymai destabilizuoti visą partiją iš išorės ir iš vidaus nepavyko, bet, deja, tenka konstatuoti, kad pavyko suskaldyti Vilniaus skyrių. Kai registruosime kandidatų sąrašus visoje Lietuvoje, pamatysime, kad partija panašiai įregistruos apie 50 savivaldybių ar daugiau. Partija susilpnėja pasitraukus Remigijui ir Aušrinei. Dėl Aušrinės, atvirai sakau, man pastarųjų dienų žingsniai buvo netikėti ir skaudūs. Dėl Remigijaus – galėjau tikėtis. Taip, tai didžiulis nuostolis.
– Ačiū E.Gentvilui iš Klaipėdos. Pone Šimašiau, ar jūs turite tolesnių planų politinei karjerai bei politinei veiklai nei kitų metų mero rinkimai Vilniuje?
R.Šimašius: Visų pirma džiaugiuosi, nors nesu džiaugsmingas, kad tenka išeiti iš Liberalų sąjūdžio, bet tikrai džiaugiuosi, kad tų visų klampių istorijų daugiau neteks klausytis ir bus galima į ateities planus susikoncentruoti.
Mano planai aiškūs – kovo 3 d. vyksta savivaldos rinkimai, ne tik mero rinkimai, bet ir savivaldybių tarybų rinkimai. Noriu turėti didelę atramą taryboje, kad galėčiau tęsti reformas, kurias darau Vilniaus mieste. Mano pasirinkimas aiškus. Nesu moraliai pasirengęs būti tokiu meru, kuris neturi atramos taryboje, negali daryti pokyčių, kuris tik kviečiamas juostelę perkirpti. Man reikia atramos, kad išsaugotume tai, ką turime.
Vilnius labai smarkiai pasikeitė, jis tapo laisvesnis, ne toks nomenklatūrinis, kaip buvo anksčiau, nuo korupcijos tvaiko išvalytas. Yra ambicingų, didelių planų. Čia mano labai aiškus, konkretus planas ateinantiems 5 mėn.
– Ponia Armonaite, jūs sakėte, kad jūsų savivalda nedomina, kad norite dalyvauti nacionalinės politikos lauke. O ar įmanoma ten dalyvauti neatstovaujant jokiai partijai?
A. Armonaitė: Įmanoma. Mes matome, yra keletas Seimo narių, kurie nepriklauso partijoms.
– Ne visi patys sėkmingiausi Seimo nariai, sakyčiau.
A. Armonaitė: Galbūt. Aš ne su visais planuoju lygintis. Dirbsiu kaip nepriklausoma Seimo narė ir savo prioritetus, kuriuos paskelbiau dar per Seimo rinkimų kampaniją, esu išdėsčiusi, komunikavusi ir, tiesą sakant, tai ir yra mano planas, ties kuriuo dirbu. Man svarbu teikti pasiūlymus – ar žmogaus teisių srityje, ar įvairias alternatyvas dabartiniam draudimų vajui, kuris yra užėjęs. Aš ir toliau būsiu tas balsas. Man atrodo, kad labai svarbu, jog būtų alternatyvi ir aiški nuomonė Seime šiais sunkiais laikais.
– Pone Šimašiau, o jūs galėtumėte paaiškinti paradoksą, kaip taip yra, kad mūsų visuomenėje pilna liberaliai mąstančių žmonių ir Vilnių jūs vadinate išlaisvėjusiu, laisvu miestu, bet tiems žmonėms nėra atstovaujama deramai partijoje? Neturi įtakingos partijos, tiktai tokią, kuri dabar balansuoja, pagal apklausas, ties patekimo į Seimą riba?
R.Šimašius: Yra paradoksas. Kadangi penktadienį ne vieną kartą gavau klausimą: „Tai kursite naują partiją ar nekursite? Kaip čia bus?“, tai aiškiai žinau vieną dalyką, kad daugelio žmonių, kurie ir man, ir Aušrinei, ir netgi mums kur nors su Aušrine ne vieną kartą buvo, kad prisisėdame kur nors lauko kavinėj, žmonės eina pro šalį: „Šaunuoliai, gerai, varot, eikit toliau.“
Tikrai tokių žmonių yra, bet klausimas, kuri dalis iš tų žmonių, kurie palaiko ir kuriems reikia šios normalios politikos ir atsakingos politikos, laisvės principais paremtos politikos, kuri dalis tų žmonių patys gali pakilti nuo sofos tiesiogine ir perkeltine prasme ir padaryti pilietišką ir politišką žingsnį. Čia labai didelis iššūkis, kad būtų ne tik į Andriaus Tapino mitingus ateinama, bet galbūt ir tokio sistemiškesnio veikimo. Jeigu tokių žmonių atsiras daugiau, man atrodo, tada ir politinė jėga bus didelė ir stipri, kuri žmonėms atstovauja.
– Ponia Armonaite, jūs tikite, kad liberalizmas netaps politinės archeologijos artefaktu Lietuvoje? Ką reikia daryti, kad netaptų?
A. Armonaitė: Aš esu įsitikinusi, kad liberalizmas yra kaip gaivaus oro gurkšnis, reikalingas Lietuvai ir visiškai nepelnytai jis nustumtas šiandien į šalikelę Lietuvos politikoje. Vakaruose jis sukūrė gerovę ir daugybę laimingų žmonių, beje, dabar irgi patiria iššūkius.
Tai Lietuvoje, manau, jis turi ateitį, nes tai yra vienintelis kelias, kuris, gali paversti Lietuvą ir turtinga, ir atvira, ir sėkminga. Tai yra neišvengiama. Tai yra atsakomybė liberalių politikų, ne tų, kurie blaškosi ar kitus dalykus laiko prioritetais politikoje.
Aš vėlgi galbūt ir pritariu, daug turime palaikymo, kad reikia naujos politinės jėgos. Bet labai svarbu, jog tie žodžiai vis dėlto virstų darbais ir jeigu bus žmonių, kurie bus nusiteikę dėl to atsiraitoti rankoves ir padirbėti, tada žinoma, kad liberalizmas turi perspektyvą ir turi labai šviesią ateitį Lietuvoje.
Man atrodo, kad mums yra labai svarbu, kad ta liberali jėga, jeigu ji tokia būtų, kad ji būtų nuosekli ir nuoširdi. Ne tada mes atstovaukime liberalioms idėjoms, kada mums patogu, nes to Lietuvos politikoje mes turėjome labai daug. Kada patogu – tu liberalas, kada nepatogu – gal ir populistas, gal „valstietis“, gal dar kas nors. Aš kalbu apie įvairius politinius lyderius, kurių liberalizmas turėjo.
– Jeigu sukursite naują politinę jėgą, tada tikrai pateksite į Lietuvos rekordų knygą. Liberalai bus sukūrę daugiausiai partijų su pavadinimu „liberalai“.
