Kalbėdamas apie pašlijusius dvišalius santykius su Kinija, E.Gentvilas aiškino, kad tai – ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos bei viso pasaulio reikalas.
Anot jo, galima leisti Kinijai labai stipriai pakenkti mūsų ekonominiams interesams. Tačiau kitą kartą esą bus pakenkta kitoms šalims, tarkime, Slovakijai, Čekijai, išsakiusioms pozicijas, nelabai patinkančias Pekino administracijai.
„Tai aš matau, kad ir Europa, ir JAV turi suklusti: ar leisime čia visus po vieną išskabyti, ar imamės ir kovojame vertybiniame lygyje“, – sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Nesikalbėjimas ir nesusikalbėjimas
– Kaip įvertintumėte vadinamąjį rudeninį politinį sezoną, kuris kaip ir šiandien turėjo baigtis, bet persikels ir į sausio mėnesį. Kokius galbūt dar spręstinus likusius darbus išskirtumėte?
– Kad persikelia į sausio mėnesį, tai nieko keisto. Labai dažnai persikelia, o šitoje sesijoje specifiškai – reikia pabrėžti – atsirado migrantų krizės valdymo dalykų.
Migrantų krizė prasidėjo anksčiau, tačiau teko imtis tokių dalykų, kurių Lietuvoje iki tol netekdavo daryti. Tai yra nepaprastosios padėties įvedimo – tiesa, ne visoje Lietuvoje, tik pasienio su Baltarusija ruože.
O kadangi nepaprastoji padėtis dabar galioja iki sausio 15 dienos, Seimas jau vien dėl to turi rinktis ir spręsti, ką daryti toliau, reaguodamas į tą situaciją.
Žinome, kad ir Lenkijoje, ir Latvijoje panašūs dalykai. Tai šita aplinkybė lėmė, kad turime pratęsti sesiją.
Kita aplinkybė yra rudens sesijoje buvę sprendimai – Konstitucijos pakeitimai. Kai kurie iš jų nebegali laukti, todėl, manau, kad sausio mėnesį mes darysime tuos dalykus.
O tie Konstitucijos pakeitimai – bent trys pakeitimai – dėl skirtingų priežasčių.
Šiaip sesija buvo darbinga, tikrai sudarėme galimybę ir opozicijai labai daug projektų pateikti. Ne tik opozicijos darbotvarkės, bet ir kitais klausimais.
Įvedėme naują tradiciją, kad jeigu valdantieji teikia, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso pakeitimą, tai ir opozicijos teikiami projektai dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimo irgi eina tą pačią dieną.
Apskritai šita metų kadencija, man atrodo, pasižymi tuo, kad barniai – barniais, asilai – asilais, tačiau iš tiesų santykis su opozicija atsirado geresnis darbingumo požiūriu.
– Vienas pagrindinių vyksmų sausio mėnesį suksis apie vis dar tebevažiuojančius „Belaruskalij“ krovinius per Lietuvos teritoriją tranzitu. Vyriausybė ir valdantieji pastarosiomis savaitėmis dėliojo taškus ant „i“, kas gi čia įvyko. Iki sausio pabaigos žadama pateikti ir turėti planą, kaip bus stabdomas trąšų tranzitas, ir apskritai, kaip bus elgiamasi toliau.
Ar jums pačiam jau daugmaž aišku, kas gi čia įvyko ir kaip taip atsitiko, kad Vyriausybė ėmė ir užlipo ant tokio grėblio?
– Nėra aišku iki galo, kas įvyko. Noriu pasakyti, kad pratęstoje Seimo sesijoje vis tik nebus iš esmės tų klausimų.
Taip, emocijų, pokalbių apie tai bus, bet sprendimų vargu ar bus, nes Vyriausybė yra įsipareigojusi iki sausio 31-osios apsibrėžti, ką reikia daryti, ką reikia teikti Seimui ir taip toliau.
Kitaip sakant, visuomenėje ir politinėje bendruomenėje tai bus nenutrūkstanti tema, tačiau sprendimų formulavimas tikrai nebus pratęstos sesijos posėdžiuose sausio 11, 18 ir 20 dienomis.
Kas įvyko, turbūt galiu pasakyti savo nuomonę, kad kažkokie namų darbai nebuvo padaryti. Dėl kokių priežasčių, negaliu šiandien pasakyti.
Mano manymu, pritrūko valstybėje koordinavimo iš įvairių institucijų, tarp įvairių institucijų, ir, štai, ateina gruodžio 8 diena, tranzitas nestoja, visuomenės lūkesčiai buvo, kad turi jau sustoti, nes jokių signalų iš Vyriausybės koridorių nebuvo atsiųsta, jog, ne, ne, gerbiamieji, čia automatiškai niekas neįsigalios.
Automatiškai neįsigaliojo ir tada žiūrime, kas toliau. Ogi, pasirodo, nepadaryti namų darbai, kuriems dabar padaryti laiko iki sausio pabaigos.
– Kas yra, jūsų galva, atsakingas? Rastas kaip ir tas, sakykime, situacijos iešmininkas – „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška. Bet iš tiesų kas tą politinę atsakomybę turėtų prisiimti? Nes kalbate, kad vis tik Vyriausybės čia buvo reikalas.
– Nedarykime M.Bartuškos šventuoju. Pavadinti jį iešmininku ar atpirkimo ožiu aš irgi nenoriu. Žinokime, kad baigiasi jo kadencija ir tai irgi yra faktorius, dėl ko traukiasi.
Nenoriu giliau analizuoti atsakomybės žemesnėse grandyse, mes, kaip politikai, turime vertinti ir savo atsakomybę.
Tai man yra aiškus tarpinstitucinis nesusikalbėjimas. Aš nuo kovo mėnesio sakiau kolegoms valdančiojoje daugumoje, žiūrėkite, ką jūs klibinate – tai yra atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimas, jis gali išbalansuoti tarpinstitucinius dalykus.
Tikrai mano kovo mėnesį ne vienas interviu, ne vienas komentaras buvo kaip perspėjimas – mes užsienio politikoje nepadarykime nesusikalbėjimo atmosferos.
Ta nesusikalbėjimo atmosfera tarp prezidentūros, kitų institucijų, dalyvaujančių užsienio politikoje, buvo pastebima.
Man atrodo, kad tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl tranzito klausimu nebuvo rasta ar net nebuvo ieškoma bendro sutarimo.
Nenoriu šiandien baksnoti pirštu ir kaltinti vienos, kitos, trečios pusės, nes užsienio politikos formavime ir vykdyme dalyvauja ne viena institucija ar ne vienas asmuo, o konstatuoti, kad štai tas nesusikalbėjimas arba pykimasis – tą reikėtų turbūt konstatuoti, – kuris tęsėsi 9 mėnesius, pagimdė tokią situaciją, kad sprendimo nėra. Ir, pasirodo, jis net nebuvo ruošiamas. Tai man tikrai apmaudu.
– Pykimosi šaknys – matyt, konservatorių partijoje. Iš esmės daugiausia jie pradėjo kelti tą klausimą dėl atstovavimo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje.
Išsaugojo tiek užsienio reikalų ministras konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis savo postą, tiek ir susisiekimo ministras, deleguotas Laisvės partijos, Marius Skuodis.
Žiniasklaidoje buvo pasirodę ir susirašinėjimai, kuriuose prezidentūros vaidmuo matytas šioje istorijoje dėl sankcijų. Kaip šitame paveiksle visas tas detales dėliojate?
– Kai jūs sakote, kas ką išsaugojo, tai aš noriu pasakyti, kad ir prezidentas išsaugojo savo teisę važinėti į Europos Vadovų Tarybą.
Kitaip sakant, tie nesutarimai ir pasipykimai, kurie prasidėjo turbūt dar vasario pabaigoje, nedavė nieko. Jokių pokyčių neįvyko. Įvyko vienas dalykas – nesikalbėjimas ir nesusikalbėjimas.
Jeigu mes nesusikalbame kur nors, tebūnie, kokioje nors socialinių reikalų sferoje, tai skaudžiai atsiliepia kažkam, kažkokiems sluoksniams.
Bet kai mes nesikalbame ir nesusikalbame užsienio politikoje, tai, žinote, tada į Lietuvą pradedama žiūrėti, kaip – palauk, kas ten vyksta. Ir turime problemų, kurios atsirūgsta mums jau tarptautiniame kontekste, o ne vien tiktai čia vienam ar kitam socialiniam visuomenės segmentui.
– Ar nebandėte jūs, matydamas, kad jau gali kilti sunkumų, protinti savo koalicijos partnerius konservatorius, jog gal reikėtų pristabdyti arklius?
– Aš tikrai buvau ta rakštis, kur kartais pasakydavau ir viešumoje, kad tai niekur nenuves.
Tik aš nemaniau, kad nuves į kitą pusę, jog visi čia išliks savo pozicijose, vyks viskas, kaip vyko. Aš tą prognozavau ir garsiai: ir koalicijos partneriams, ir visuomenei.
Tačiau aš nemaniau, kad nueis į kitą pusę, kad mes nebesikalbame, nesusikalbame ir tai, kas minėta apie europinių sankcijų taikymą, prezidentūros poziciją, rodo, kad mes nesusikalbėjome.
Viena pusė šaukė apie tai, kad reikalingos europinės sankcijos, kita pusė – kažką tokio kompromisinio daro ir visa tai išlenda į išorę. Tai nejauku man kaip Lietuvos politikui, kaip Lietuvos žmogui.
Tuo labiau kad aš suprantu, kokias pasekmes tai gali kelti, arba kokią reputaciją gali suformuoti apie Lietuvą.
„Vyriausybė pasirengusi dirbti“
– Kiek šitame ir bendrai politiniame kontekste stabili Vyriausybė? Premjerė davė suprasti, kad ministrų kabineto sudėtis gali būti ir negalutinė. Taip pat ji pažymėjo, kad gali trauktis ir visa Vyriausybė in corpore skandalo įkarštyje. Ką čia manytumėte?
– Aš nepulsiu sakyti: ai, nieko čia neatsitiko, nieko čia tokio. Atsitiko. Nepaisant šios situacijos, Vyriausybė dirba ir atsakingai, ir rezultatyviai.
Emocijų yra, emocijos nenugalėjo, išliko sveikas protas, kurio pirmas segmentas yra toks: mes atsakingi už tolesnę Lietuvos raidą, už tolesnį reikalų administravimą šitoje valstybėje, ir premjerė, ir visas ministrų kabinetas pasirengę dirbti.
Klaustų kas nors – ar nereikėjo politinio kraujo nuleisti? Galbūt, bet tai yra premjerės kompetencija, ne mano, ne kokios nors frakcijos, sudarančios valdančiąją daugumą.
Tai aš matau, kad šita Vyriausybė pasirengusi dirbti. Dirbo iki šiol su klaidomis, kaip ir bet kuri Vyriausybė dirbtų, tačiau pasirengimas yra eiti į priekį.
Kitas dalykas, kuris stabilizuoja Vyriausybę, yra toks netikėtas. Nėra opozicijos, kuri galėtų šiandien persiorientuoti ir perimti vadovavimą valstybei. Jeigu kas nors su manimi norėtų ginčytis, tai aš galiu pasakyti: Lietuvos valstybės istorijoje po 90-ųjų metų niekada nebuvo opozicijoje 5 frakcijų.
Šitos 5 frakcijos šiandien nepajėgios išsirinkti opozicijos lyderio. Kai kurios frakcijos nesikalba su kitų frakcijų kai kuriais lyderiais.
Galimybės kalbėti apie naujos iš opozicijos sulipdytos Vyriausybės suformavimą nėra.
Aš nenoriu tuo nei džiaugtis, nei piktnaudžiauti – na, o kur jūs dingsite, vis tiek mes turėsime valdyti. Visada yra dalykas pirmalaikiai Seimo rinkimai.
Bet, mano manymu, šitoje situacijoje tai būtų didelė grėsmė, nes dvi, trys vidinės krizės, artimoje ateityje piešiamas Ukrainos-Rusijos konfliktas negali palikti Lietuvos tokiame pereinamajame laikotarpyje.
Štai čia glūdi I.Šimonytės ir jos Vyriausybės atsakomybė. Negalima paleisti vadžių. Ne dėl to, kad ten labai lengvas darbas.
Tai – karšta kėdė, bet šiandien negalima Lietuvos palikti kažkokiame rinkiminiame tarpuvaldyje.
– Pasvarstėte, galbūt reikėjo nuleisti kažkam kraujo. Jeigu būtumėte jūs I.Šimonytės vietoje, kam būtumėte nuleidęs šitoje situacijoje ir skandale kraują?
– Nenoriu nieko užgauti, bet aš siaurame mūsų valdančiųjų rate esu sakęs, kad, mano manymu, nesuvaldytas sektorius yra Susisiekimo ministerijos sektorius.
