Rimvydas Petrauskas: „Jis ir toliau norėjo mokytis, pažinti, skaityti, nesustoti“
Naujai išrinktas Vilniaus universiteto rektorius, istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas savo ryšį su E.Gudavičiumi pavadino mokytojo ir mokinio santykiu.
„Su profesoriumi bendravau tikrai daug, visų pirma studijuodamas, kadangi jis buvo iš tų, kurie savo mokiniams skirdavo labai daug laiko. Būdavo, jo bute kalbėdavai su profesoriumi ir kartais pats susiprasdavai, kad atimi iš profesoriaus valandas, bet su juo bendraujant kažkuria prasme tikrai apimdavo laiko praradimo jausmas. Ateidavai į konsultaciją ir išeidavai po dviejų valandų pokalbio. Tai ta prasme konsultacija peraugdavo į pokalbį, po kurio jausdavaisi tarsi šiek tiek kitoks.
Aišku, sužinodavai asmeninius dalykus, pastabas, bet man dabar atrodo, kad toks buvo jo pedagoginis stilius. Pastabas jis sakydavo itin retai, itin retai kritikuodavo, bet pasukdavo pokalbį bendriau ir pats turėdavai suprasti, kas čia yra gerai ar blogai. Jis visuomet palikdavo pačiam studentui spręsti ir sudėlioti visus taškus, pavyzdžiui niekuomet netaisydavo savo studentų darbų“, – apie E.Gudavičių pasakojo R.Petrauskas.
Anot jo, E.Gudavičius ilgainiui dėl ligos tapo retas svečias fakultete – užsidarė savo bute, tačiau jo didžiausio žinomumo ir mokslinio bei pedagoginio produktyvumo laikotarpis sutapo būtent su nemobilumo periodu.
„Visų pirma, profesorius išmokė mąstyti apie Lietuvos istoriją Europos kontekste. Čia yra privaloma ir dabar ta prasme, kad niekaip negalima Lietuvos istorijos atskirti nuo Europos. Reikia matyti Lietuvos istoriją kiek įmanoma plačiau. Antra – sieti praeitį su dabartimi, suvokti, kad tie klausimai, į kuriuos mes turime ieškoti atsakymų, kyla iš dabarties. Pats profesorius visada atsakydavo į pačius naiviausius ar nesuprantamiausius klausimus, jis visuomet rasdavo kokį nors komentarą ir atsakymą. Trečia – jis mokė kritiškai vertinti visą istoriją. Kritiškai vertinti tai, ką perskaitėme, kritiškai žiūrėti net į didžiausius Lietuvos istorijos herojus.
H.Gudavičius čia nevengdavo ir skambių frazių. Bene žinomiausia jo ištarmė apie Vytautą, kad Vytautas yra šunsnukis, bet mūsų šunsnukis. Daug kas jį kaltino nepatriotiškumu, bet jis buvo labai gilus Lietuvos patriotas, o į Lietuvos istoriją žvelgė, vis dėlto, iš lietuvio perspektyvos“, – pasakojo R.Petrauskas.
Jis mokė kritiškai vertinti visą istoriją. Kritiškai vertinti tai, ką perskaitėme, kritiškai žiūrėti net į didžiausius Lietuvos istorijos herojus.
Anot istoriko, E.Gudavičiaus viena svarbiausių savybių buvo atvirumas ir žingeidumas.
„Reikia suprasti, tikrai, kad profesorius buvo atskirtas ne tik nuo bendruomenės ir intelektualinio gyvenimo, bet ir bibliotekų. Daugelis leidinių jam į rankas patekdavo šiek tiek pavėluotai. Dažnai studentai jau būdavo viską perskaitę, bet jis tokiom naujom, lyg studentiškom akim vis perskaito Blochą, ar dar ką, visiškai originaliai permąsto tai, ką perskaitė. Tas atvirumas, nebijojimas keistis yra įspūdingas, vis tiek jam tada jau buvo gerokai virš šešiasdešimt, bet jis toliau norėjo mokytis, pažinti, skaityti, nesustoti“, – pasakojo naujai išrinktas rektorius.
R.Petrauskas teigė esąs įsitikinęs, kad E.Gudavičius tapo Lietuvos transformacijos istoriku.
„Jis prakalbino ir palietė visas tas temas, kurios tuo metu buvo svarbios Lietuvai“, – pasakojo istorikas.
Profesorė I.Valikonytė: „Turėjau du mokytojus – profesorių Stasį Lazutką ir Edvardą Gudavičių“
„Aš galiu jį laikyti ir mokytoju, ir kolega. Su juo susipažinau, kai jis dar buvo neakivaizdinio skyriaus studentas. Nors esu lygiai dvidešimčia metų jaunesnė, mus supažindino profesorius Stasys Lazutka, buvęs mano studentiškų darbų vadovas.
Kai buvau trečiame kurse būtent profesorius Lazutka mane po truputį įtraukė į Lietuvos Statuto tyrimus. Jis man pasakė, kad turi labai gabų studentą, inžinierių, kuris studijavo neakivaizdiniame skyriuje, kuris taip pat labai domisi Pirmuoju Lietuvos Statutu. Taip aš ir susipažinau su tik baigusiu studijas Edvardu Gudavičiumi“, – prisiminimais dalijosi Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvos teisinės sistemos ir Statutų tyrinėtoja Irena Valikonytė.
E.Gudavičiaus kolegė pasakojo, kad kartu su profesoriumi dirbo su Statuto tekstais ir kartu išleido ne vieną leidinį apie tai.
„Taip pat teko šiek tiek dirbti ir garsiojoje laidoje „Būtovės slėpiniai“, kai Bumblauskas buvo lyg ir „atostogas“ pasiėmęs, tai teko kartu su Gudavičium kurti kelias laidas. Mes abu turėjom butus Viršuliškėse. Gyvenau netoli profesoriaus. Kai jis jau beveik nebegalėjo vaikščioti ir kai tik man kildavo kokios problemos, tai konsultuotis eidavau pas jį“, – prisiminė I.Valikonytė.
Mokslininkė teigė, kad E.Gudavičius jai padarė didelę įtaką.
Profesorius visais požiūriais buvo nuostabus pedagogas.
„Aš visuomet sakau, kad turėjau du mokytojus – profesorių Lazutką ir profesorių Gudavičių. Aš iš jo daug išmokau. Tikrai neturėjau tokio teorinio mąstymo, tokio teorinio pagrindo kaip profesorius. Jis mane visuomet stebindavo savo nepaprastai gera atmintimi. Jeigu kas nors norėdavo su juo pasikonsultuoti dėl šaltinių, tai profesorius ne tik nurodydavo, kokiame leidinyje galima surasti tą šaltinį, bet net ir puslapį nurodydavo.
Jis turėjo tikrai puikų humoro jausmą, mokėjo labai daug visokių istorijų, anekdotų. Man, aišku, neteko klausytis jo paskaitų, baigiau studijas anksčiau, negu kad profesorius pradėjo dirbti, bet kai prasidėjo atgimimas, nepaprastai sukilo visų žingeidumas. Tuomet profesorius Gudavičius beveik visam fakultetui skaitė Lietuvos istorijos paskaitų kursą. Tuomet ir aš lankiau, ir aš klausiau.
Kai jis išėjo į pensiją, mes patyrėme tikrai didelį praradimą. Profesorius visais požiūriais buvo nuostabus pedagogas. Mokslinius pranešimus jis skaitydavo tikrai labai nuobodžiai, bet taip buvo dėl to, kad turėdavo mažai laiko. Jis visuomet turėdavo labai daug ką pasakyti, tad skaitydamas tekstą greitai berdavo žodžius, be jokios intonacijos. Tačiau studentams jis dėstė nuostabiai. Kartais net užmerkdavo akis. Neturėdavo pasiruošęs jokio teksto, o tos paskaitos būdavo gilios ne tik turiniu, bet visad žavėjo ir forma“, – jautriais žodžiais apie kolegą dalijosi profesorė I.Valikonytė.
Alfredas Bumblauskas: „Mes gyvename Gudavičiaus epochoje“
Paklaustas, koks buvo E.Gudavičiaus indėlis į istorijos mokslą Lietuvoje, jo kolega, profesorius Alfredas Bumblauskas sako: „Liepos 6-oji, Mindauginės, yra jo nuopelnas. 1009-ųjų metų, Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, jo nuopelnas. Jau nekalbant apie visus kitus dalykus – Lietuvos Statuto, Mindaugo, Kryžiaus karų tyrimus... Galima vardinti ir vardinti.
Tačiau, man atrodo, jo didžiausias nuopelnas, kurį dar ateity pamatysime, yra tai, kad jis iš principo dekonstravo visą lietuvišką kanoninį praeities vaizdinį. Mes anksčiau turėjome tokį su A.Šapokos vardu susijusį, o dabar drąsiai galima sakyti, kad Šapokos paradigmą nepriklausomoje Lietuvoje pakeitė Gudavičiaus paradigma. Tai yra didžiausias, epochinis lūžis. Mes gyvename Gudavičiaus epochoje.“
Man teko laimė ir garbė, kad tada, kai jau norėjau bėgti iš istorijos, jis mane sustabdė ir mes kartu suėjome, kai vaikščiojome pėsti.
A.Bumblauskas su E.Gudavičiumi buvo kolegos, knygų, laidos „Būtovės slėpiniai“ bendraautoriai.
„Jis buvo Mokytojas iš didžiosios raidės. Iš jo mokiausi mąstymo būdų: tiek analitinio mąstymo, tiek apibendrinančiojo, sintetinio.
Man teko laimė ir garbė, kad tada, kai jau norėjau bėgti iš istorijos, jis mane sustabdė ir mes kartu suėjome, kai vaikščiodavome pėsti. Lydėdavau jį namo – tuomet jis nebevažinėjo troleibusais, nes norėjo mankštinti sąnarius, ir per dieną vaikščiodavome dvi tris valandas. Tuo metu vykusios diskusijos vėliau išvirto į visuomenėje turbūt dar prisimenamą „Būtovės slėpinių“ laidą, už kurią buvome įvertinti. Profesorius A.Jokubaitis pasakė, kad tai yra filosofinis kalbėjimo apie istoriją būdas, kurį mes sukūrėme. Tai didelis komplimentas. Šitos klajonės ir kelionės išvirto į dialogus, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, yra aktualūs visuomenei“, – sakė A.Bumblauskas.
Istorikė Inga Leonavičiūtė: „Stovėdavau prie kiosko, kai atveždavo „Gimtąjį kraštą“ su profesoriaus tekstu“
Istorikė Inga Leonavičiūtė prisipažino, kad naujiena apie profesoriaus išėjimą jai buvo itin netikėta, mat su E.Gudavičiumi telefonu istorikė šnekėjosi dar šeštadienį.
„Net negalėjau įsivaizduoti. Šeštadienį kalbiesi su žmogumi, o pirmadienį štai tokia rytinė naujiena“, – dalinosi I.Leonavičiūtė.
Pasak tyrėjos, jei ne profesorius, jos taip pat nebūtų istorijoje.
Jis visą laiką suteikdavo studentui teisę pačiam išmokti ir mokytis iš savo klaidų
„Man Edvardas Gudavičius buvo autoritetas jau anksčiau. Kauno 2-oje vidurinėje, vėliau tapusioje Kauno Maironio gimnazija, buvo toks unikalus reiškinys. Pradėjo eiti „Gimtasis kraštas“, kuriame pasirodydavo profesoriaus tekstai įvairiomis temomis, kur jis populiariai pristatydavo istorines problemas. Pas mus mokykloje buvo toks „Gimtojo krašto“ fenomenas, per istorijas pamokas stovėdavom eilėje, aš pamenu stovėdavau, prie kiosko, kai atveždavo „Gimtąjį kraštą“ su profesoriaus tekstu vien tam, kad nusipirkčiau. Buvo vienas tekstas, pavyzdžiui apie tris Mindaugo paslaptis. Aš gal kokius du kartus tą tekstą skaičiau, kad suprasčiau, ką tas Gudavičius nori pasakyti. Supratau, kad tai yra kieta“, – atsiminimais dalinosi I.Leonavičiūtė.
Anot jos, svarbiausia iš profesoriaus išmokta pamoka yra susijusi su šaltinių skaitymu.
„Aš nuo pirmo kurso dar prisimenu jo pagrindinę frazę, kad šaltinį reikia skaityti tarp eilučių. Mes visuomet esame tiesiogiai skaityti visą informaciją, bet, na, ypatingai medievistui šaltinio skaitymas yra visiškai kitoks, reikia į šaltinį žiūrėti kitaip. Profesorius buvo tikrai unikalus mokytojas. Jis visą laiką suteikdavo studentui teisę pačiam išmokti ir mokytis iš savo klaidų“, – pasakojo istorikė.
