Nors Lietuvos skaičiai šiek tiek „gražesni“ už Europos Sąjungos vidurkio (užimame penkioliktą vietą), situacija nėra džiuginanti – mūsų šalyje skurdas gresia kas penktam vaikui (22 proc.). Socialinio darbuotojo Edvino Gursko teigimu, skurdas yra viena iš pagrindinių priežasčių, įsukančių vaiką į „užburtą“ socialinės atskirties ratą, iš kurio ištrūkti sunku net ir suaugus.
„Aš matau, kaip skurdas ir buvimas atskirtyje paveikia vaikus. Kasdien bendrauju su vaikais ir jų tėvais iš socialinės rizikos šeimų ir matau, kokias gilias psichologines žaizdas jie patiria dėl jų šeimos socialinės atskirties. Pastebiu, jog šie vaikai dažnai nešiojasi su savimi nesupratimo, atstūmimo ar tiesiog pasaulio abejingumo naštą“, – sako E.Gurskas.
Problema – įvairialypė
Skurdo problema, anot socialinio darbuotojo, yra sudėtinga ir daugialypė, apimanti tiek ekonominius, tiek ir socialinius, emocinius bei psichologinius aspektus. Skurdas lemia ekonominę nelygybę, kuri tiesiogiai veikia vaikų galimybes. Vaikai, augantys skurdžiose šeimose, dažnai neturi lygiavertės prieigos prie įvairių paslaugų, todėl gali jaustis izoliuoti ir atskirti nuo bendraamžių, kurie turi geresnes galimybes.
„Kartais man atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Iš vienos pusės – statistiniai skaičiai rodo, kad Lietuvoje auga pajamos, iš kitos pusės – Lietuvoje vis dar skursta daugiau kaip šimtas tūkstančių vaikų. Kiekvieno tokio vaiko širdyje mes, kaip visuomenė, paliekame didžiulį randą“, – sako Edvinas.
Skurdas kuria izoliaciją
Vaikai iš skurdžių šeimų dažnai patiria socialinę stigmatizaciją – jiems primetamos išankstinės nuostatos. Jų šeimos statusas gali sukelti bendraamžių, kaimynų, mokytojų neigiamą požiūrį, ir tai dar labiau didina atskirtį. Tokie vaikai gali jaustis nepageidaujami mokykloje ar bendruomenėje. Tai apriboja vaikų bendravimo, o kartu – ir socialinius įgūdžius, ir neskatina jų elgtis kitaip.
Skurdas paveikia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Eurostato duomenys rodo, kad skurdas priklauso nuo išsilavinimo, tačiau apie 10 proc. skurdo rizikoje gyvenančių vaikų tėvai yra su aukštuoju išsilavinimu. Taigi, jis gali paliesti labai įvairias šeimas. Anot Edvino, tėvai, susiduriantys su finansiniais sunkumais, gali būti labiau linkę į stresą, nerimą, depresiją, priklausomybes. Ši „puokštė“ neigiamai veikia visos šeimos gyvenimą.
„Deja, vaikai, augantys aplinkoje, kur gyvenama iš pašalpų, gali nesąmoningai kartoti tėvų elgesį, pavyzdžiui, nesiekti geresnio išsilavinimo, manyti, kad iš pašalpų gyventi yra labai gerai. Tačiau toks elgesys tik dar labiau gilina šių šeimų socialinę atskirtį“, – įsitikinęs E.Gurskas.
Vaikai – šeimos atspindys
Socialinės rizikoje esantys tėvai, patirdami stresą dėl finansinių sunkumų ar asmeninių problemų, gali nesąmoningai perduoti savo emocinį skausmą vaikams. Tai gali pasireikšti per kritiką, ignoravimą ar net grasinimus. Ir toks tėvų elgesys veikia vaiko savivertę bei emocinį saugumą.
„Socialinės rizikos šeimose dažnai pasitaiko priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų. Tėvų priklausomybės gali sukelti nestabilumą namuose, o vaikai gali tapti liudininkais ar net aukomis šių problemų. Tai ne tik sukelia fizinį ir emocinį pavojų, bet ir gali sukelti ilgalaikes psichologines traumas“, – teigia E.Gurskas.
Norintys tokioms šeimos padėti socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su neigimu, socialinių ir kitų paslaugų ignoravimu. Jei neigia tėvai, dažniausiai jų elgesį kopijuoja ir vaikai. Tokiu atveju prakalbinti vaiką ir jam padėti yra labai sunku. Edvinas pastebi, kad reklamose labai dažnai rodo, kaip socialiniai darbuotojai keičia kitų gyvenimus, jie padeda, supranta, tačiau socialinio darbuotojo realybė yra tokia, kad dažniausiai tenka susidurti su šeimų pasipriešinimu.
Svarbiausia – vaiko emocinis saugumas
„Vaikams reikia jausti emocinį saugumą. Mes, kaip visuomenė, daug dėmesio skiriame vaikų akademiniams pasiekimams, elgesiui ar išoriniams veiksniams. Pamirštame, kad vaikai pirmiausia turi jaustis emociškai saugūs. Mano paslaugų gavėjų tarpe šeimoje trūksta pastovumo, meilės, supratimo. Vaikai dažnai patiria stiprų emocinį skausmą, kurį sunku pastebėti iš išorės“, – asmenine patirtimi dalijasi socialinis darbuotojas.
E.Gurskas teigia, kad dažnai suaugusieji ignoruoja savo pačių emocines problemas. Tai susiję su atsinešamu šeimos modeliu. Gali būti, kad jau tėvai, seneliai ignoravo problemas, neišmokė savo vaikų elgtis kitaip, neišmokė valdyti streso, pykčio. Tai žeidžia vaiką tiek emociškai, tiek fiziškai – tėvai nuvertina vaiko nuomonę ir ignoruoja jausmus: tokiose šeimose draudžiama kalbėti, reikšti jausmus.
Išeitis – bazinės pajamos?
„Būti socialiniu darbuotoju darbui su vaikais ir jų šeimomis reiškia teikti pagalbą, gydyti tėvų ir visuomenės padarytas žaizdas – tačiau kalba eina ne apie bet kokią pagalbą. Tai yra pagalba vaikams, kurie dažnai yra sunkiai pamilstami arba niekada nepatyrė, ką reiškia būti mylimiems“, – sako vaikų dienos centre dirbantis Edvinas.
Tokių visuomenės paliktų psichologinių žaizdų gijimas priklauso nuo daugelio veiksmų: nuo individualios patirties, šeimos, patirtų sunkumų, paramos, kurią vaikas ar šeima gauna, asmeninio įsipareigojimo gydytis ir galiausiai, nuo aplinkos, kurioje yra tas žmogus. Ar yra kas apkabina, išklauso, pasako, kad myli? Tai baziniai dalykai, kurie turi būti kiekvienoje šeimoje, nes jie ugdo vaiko atsparumą suaugystėje.
Anot Edvino, skurdas įmeta vaikus į situaciją, iš kurios pasitraukti reikia didžiulių pastangų. Socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai imasi veiksmų, kad padėtų šiems vaikams ir jų šeimoms. Tačiau ne mažiau svarbi ir bendruomenė, ir galiausiai – politikų sprendimai mažinant skurdo lygį ir užtikrinant, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes augti ir vystytis.
Galbūt galėtų padėti socialinės paramos programos, tokios kaip bazinės pajamos ar subsidijos, padedančios sumažinti skurdą ir užtikrinti, kad šeimos galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius. Visiems mums turėtų rūpėti, kad vaikai, nepriklausomai nuo jų socialinės ir ekonominės padėties, galėtų pasiekti savo potencialą ir jaustis priimti visuomenėje, įsitikinęs socialinis darbuotojas Edvinas.
