15min pašnekovas suabejojo, ar šiuo metu Europoje vykstančius migracijos procesus reikėtų vadinti krize. Anot jo, ir legali, ir nelegali migracija – natūralus procesas.
E.Račiaus teigimu, ES priėmė sąmoningą sprendimą priimti atvykstančius žmones, kuriems reikalinga pagalba, pavyzdžiui, laikinoji apsauga, kai tėvynėje vyksta kariniai konfliktai. Be to, atkreipė dėmesį jis, nors ES nėra vienintelis, tačiau bene didžiausias regionas, kuriame įstatymiškai numatyta galimybė persikelti ir saugiai įsikurti asmenims, kuriems reikalinga apsauga ar pagalba.
„Krize to nepavadinsi, – svarstė jis. – Įstatymai sukuria ne krizę, o pamatą sistemai, kuri turi, idealiu atveju, tobulai veikti.“ Ar sistema veikia tobulai? Į šį klausimą, anot pašnekovo, atsakyti reikėtų vertinant konkrečių šalių patirtis.
Pasak E.Račiaus, šalių vyriausybių užduotis yra atvykstančius žmones, kuriems gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, priimti, tačiau iškyla kita problema – daugybė atvykstančiųjų ieško ne saugaus prieglobsčio, o geresnio gyvenimo: „Visoje Europoje yra gausybė žmonių, kurie akivaizdžiai atvyksta ne todėl, kad bėga nuo neramumų ar jiems asmeniškai kas nors gresia. Keletą dešimtmečių turime situaciją, kai ES yra matoma kaip išsvajotas, pinigais pertekęs kraštas, kuriame galima labai lengvai ir turtingai gyventi.“
Toks požiūris nė kiek nestebina. Pašnekovo teigimu, Europa visada save projektavo kaip laimės regioną, kuriame visi laimingi, turtingi ir saugūs. „Natūralu, kad iš tų regionų, kur žmonės taip nesijaučia, nežinau ar žodis plūsta čia tinka, bet srovele juda link kai kurių ES valstybių“, – kalbėjo jis.
Turi būti labai aiškios priežastys, kodėl žmogus negalėjo likti savo tėvynėje.
Pabėgėlius priimti reikia, bet kaip atpažinti?
E.Račiaus teigimu, skirtingos ES šalys susaistytos ne tik teisinėmis, bet ir moralinėmis vertybėmis, tarp kurių – siekis padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Anot jo, tai savotiškai krikščioniška nuostata – padėti vargstantiems, tačiau svarbiausias klausimas, kaip tą vargstantį apibrėžti? Kas turėtų gauti teisę pasilikti Europoje?
„Taip, pabėgėlius reikia priimti ir tai yra ES moralinė pareiga. Problema yra ta, kad iš tūkstančio į Europą atvykstančių žmonių gal du yra pabėgėliai. Kaip išsiaiškinti toje šieno kupetoje, kur yra tos dvi adatėlės? Turi būti labai aiškios priežastys, kodėl žmogus negalėjo likti savo tėvynėje“, – kalbėjo jis.
Ne ką mažesnį galvos skausmą kelia ir kita problema – ką daryti su tais, kuriems pabėgėlio statusas negali būti suteiktas, o jų tėvynė neturi galimybių arba nenori savo piliečių priimti atgal. Daugybė tokių atvejų, kaip pasakojo 15min pašnekovas, palietė į ES atvykusius migrantus iš Irako, Somalio, Afganistano, Pakistano.
„Kai klausiate, kaip sekasi, tai sektis gali tik tada, kai visos pusės atsakingai dalyvauja procese, bet kai tų valstybių vyriausybės nesielgia solidariai ir net savų piliečių nepriima, tai yra iššūkis“, – apibendrino E.Račius.
15min paklaustas apie sąvokas „pabėgėlis“ ir „migrantas“ Artimųjų Rytų ekspertas svarstė, kad pabėgėlio sąvokos išvis verčiau atsisakyti. Reikėtų kalbėti apie žmones, pasak jo, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių migruoja, o to legitimumą turėtų vertinti kompetentingos organizacijos: „Ir tik tada jeigu žmonėms suteikiamas prieglobstis, tokiu atveju juos galime pavadinti pabėgėliais. Tačiau kai kalbama apie migruojančią masę žmonių, kurie sako, kad aš pabėgėlis, tai turėtume apskritai niekada nevartoti šio žodžio.“
Du keliai, bet abu sėkmingi
Kalbėdamas apie žmones, kuriems teisė pasilikti ES suteikiama, jis atkreipė dėmesį, kad šalys vadovaujasi skirtingais principais. Vienos atvykėlių integraciją palieka savieigai, o kitos laikosi idėjos, kad šiuos asmenis reikia mokyti ir prižiūrėti.
„Kalbant bendrai, joms sekasi puikiai. Jeigu kas nors padarytų didžiulį tyrimą ir parodytų, kad 80–90 proc. ar daugiau atvykėlių yra sėkmingai integruojami ir tampa vietinių visuomenių dalimi, tai galima sakyti, kad tai yra didžiulė sėkmė. Sakyčiau, kad toms valstybėms, kurios ką nors daro dėl integracijos, tikrai sekasi. Tose, kuriose tie žmonės paliekami likimo valiai, tai tiems žmonėms arba sekasi arba nesiseka“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo nuomone, galima kalbėti apie pasirinktus skirtingus kelius, tačiau vienodai sėkmingą rezultatą. Pavyzdžiui, pasakojo E.Račius, prancūzai laikėsi nuostatos, kad visi atvykusieji turi tapti prancūzais. Kitaip tariant, integracija suprantama kaip asimiliacija.
„Dabar mes matome, – pridūrė, – kad Prancūzijoje nei rasė, nei religija nėra skiriamasis bruožas. Juodaodis prancūzas yra lygiavertis baltaodžiui. Tai absoliučiai normalus dalykas. Sakyčiau, kad tai didžiulė sėkmė.“
„Visiškai kitoks, bet lygiai toks pat sėkmingas pavyzdys – Jungtinė Karalystė, kuri laikosi nuostatos, kad nereikia asimiliuoti, o gali išlikti savimi. Pavyzdžiui, sikhų, musulmonų ar kitų religijų atstovams, kurie nori būti policininkais, sukuriamos specialios uniformos, pritaikytos prie tautinių drabužių. Savitumą leidžiama išlaikyti ir jis, tam tikra prasme, institucionalizuojamas“, – kitą pavyzdį pateikė jis ir pabrėžė, kad šis kelias toks pat sėkmingas.
Pasak jo, lygiai taip pat sėkmingai tvarkosi Švedija ar Nyderlandai. E.Račius atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, Šveicarija kitoniškumui yra gana opresyvi, ten žmonėms neleidžiama būti tuo, kuo jie yra, tačiau tai išimtis.
Radikalizmas – reta išimtis
Priešiškai prieš migrantus iš musulmoniškų kraštų nusiteikę asmenys dažnai kalba apie galimą terorizmo grėsmę, ar tikrai verta dėl to nerimauti?15min kalbintas Artimųjų Rytų specialistas paaiškino, kad atvykstantieji nori gyventi geriau ir daugelis supranta, kad teks prisitaikyti. Žinoma, yra žmonių, kurie nusivilia, tampa pagiežingi ar net radikalizuojasi.
„Frustracijos formų būna įvairių. Tai gali pasireikšti ir ekstremizmu, to mes matome, bet turime suprasti, kad jeigu kalbame apie 10, 20 ar 30 mėginimų surengti teroristinius išpuolius, tai suvokime, kad 5–6 mln. musulmonų kilmės diasporos minioje tai nėra reprezentatyvu“, – paaiškino jis. Paprastai kalbant, radikalizmo apraiškos tėra reta išimtis, tikrai ne taisyklė.
Kaip sekasi Lietuvai?
Pašnekovas teigė, kad natūralu, jog neturtingų Rytų Europos šalių vyriausybės neišgali migrantams užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokias suteikia Vakarų valstybės. 15min paklaustas, kaip vertina prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procesą, jis atsakė, kad iš pirmo žvilgsnio tvarkomės sėkmingai. Kita vertus, anot jo, galbūt tai tėra įspūdis, nes norint tinkamai įvertinti reikėtų matyti visą „virtuvę“.
„Turime prisiminti, kad viskas prasidėjo tik vasarą. Dėl tų dalykų, kas kur laikomas, gauna vieną dantų šepetėlį ar gauna vieną pusrytinį, o vakare gauna kitą kitos spalvos, aš nežinau… Žiniasklaida turi savo poziciją ir bando pašpilkuoti, bet aš nežinau, ką iš tikrųjų špilkuoja. Na, Vyriausybę, nes ją visą laiką reikia pašpilkuoti, nesvarbu, kieno ji yra – dešiniųjų ar kairiųjų – bet ar už to yra kažkas tokio, dėl ko reikėtų susirūpinti ir sakyti, kad Lietuvai nesiseka, tai aš nebūčiau linkęs taip manyti“, - sakė jis.
Nesimaitinkime idėja, kad mes gražūs ir patrauklūs, nes maži.
Prisimindamas prieš kelias savaites aštrius ginčus įplieskusią Seimo kontrolieriaus išvadą dėl migrantų laikymo sąlygų E.Račius pabrėžė, kad vertinti reikėtų ne anksčiau buvusias sąlygas, o dabartines. Pasak jo, vertėtų džiaugtis, kad per trumpą laiką iš tokių prastų sąlygų žmonės buvo perkelti į geresnes.
Migrantai Lietuvoje nepasiliks
15min kalbintas E.Račius įsitikinęs, kad migrantai Lietuvoje neužsibus ir vos atsiradus galimybei iškeliaus į Vakarus: „Nesimaitinkime idėja, kad mes gražūs ir patrauklūs, nes maži. Jie visi išeis ir visai nesvarbu, kur atsidurs – moterys nelegaliuose viešnamiuose, vyrai tarpuvartėse pardavinės narkotikus. Čia visiškai nesvarbu kur jie išeis, bet jie išeis. Nebūkim naivūs… Aš netgi galėčiau tiesiai šviesiai sakyti ir lažintis, kad didžioji dalis iš tų mūsų kilniai perkeltų afganistaniečių irgi išvažiuos. Tiesiog nematau jiems priežasties čia likti.“
Mes kalbame apie ekonominę migraciją, kurios yra apie 95 proc., jeigu ne daugiau.
Jis pasakojo, kad daug atvykusiųjų turi giminaičių kitose ES šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, todėl gerai žino, jog pragyvenimo lygis ir sąlygos ten žymiai geresnės. Dar vienas svarbus dalykas, kurio Lietuvoje migrantai neturi – tai galimybė puoselėti savas kultūrines bei religines tradicijas, kalbą.
„Turbūt kiekvienas Lietuvoje turi, jeigu ne giminaitį, tai pažįstamą, kuris yra emigravęs. Lietuva neturėjo nei pilietinio karo, nei ko nors, išskyrus vieną kitą pasisprogdinimą tarp mafijos atstovų, kas galėtų lemti tokios masės žmonių išvykimą... Tai jeigu lietuviai taikiu laikotarpiu nebenori gyventi savo tėvynėje, turbūt labai lengvai galima suprasti, kad žmonės gali norėti išvykti ir iš bet kokios kitos šalies, kurioje yra daug prasčiau nei pas mus. Ar tai reikia kvalifikuoti kaip pakankamą pagrindą? Turbūt ne, mes kalbame apie ekonominę migraciją, kurios yra apie 95 proc., jeigu ne daugiau, pasaulyje. Ką padarysi, tokia realybė“, – baigdamas pokalbį sakė jis.