Galbūt tam įtakos turi ilgametė patirtis: žurnalistu dirbti E.Jakilaitis pradėjo dar pirmame kurse, spėjo padirbėti beveik visuose kanaluose, o karjerą pradėjo nuo Kalėdų senelio verslo. Ne mažiau įdomūs jam žada būti ir ateinantys metai. „Laukia įvairiausių dalykų ir asmeniškai, ir profesine prasme“, – mano žurnalistas.
– Pirmasis Jūsų pasirinkimas buvo informatika?
– Nesuvokiau savęs, kaip būsimo žurnalisto. Tačiau kažkokių saviraiškos formų ieškojau. Mokytojai mane skatino stoti į aktorinį arba į režisūrą, bet man neblogai sekėsi matematika, informatika, fizika. Pagalvojau, kad stosiu į Kauno technologijos universitetą.
Keturi klasiokai nuėjome mokytis informatikos ir visiškai neturėjome ką ten veikti, nes tai, ko ten mokė, mokėmės mokykloje prieš kelis metus. Sėdėdavome, krizendavome, bet kiek krizensi, nedarysi gi to ketverius metus, tai pakrizenome iki naujų metų ir trise išėjome. Vienas liko ir tapo rimtu specialistu.
Dar pasiblaškiau, norėjau tada stoti į Amerikos karo akademiją, perėjau milžinišką atranką ir užėmiau antrą vietą iš gal 300 norinčių. Man pasiūlė, jei teisingai atsimenu, į Švediją, bet tai net nebuvo aukštoji mokykla, o kažkokia aukštesnioji, tačiau nusprendžiau, kad nevažiuosiu.
Ieškojau savo gyvenimo kelio ir mano klasiokė man sako: pabandyk žurnalistiką, tau turėtų patikti. Nuėjau, pabandžiau ir man patiko. Antrame kurse persikrausčiau į Vilnių ir pradėjau dirbti LNK.
– Bet LNK buvo Kaune?
– Taip, bet aš dirbau žinių tarnyboje ir ji čia turėjo biurą, buvau Vilniaus korespondentu. Dažnai važinėdavau į Kauną. Šiek tiek vėliau į LNK, į „Savaitės panoramą“, atėjo Rita Miliūtė. Savaitgaliais važiuodavome į Kauną tam, kad sumontuotume laidą, nes Vilniuje nebuvo nei montažinių, nieko, tik korespondentų punktas.
Iki penktadienio dirbi žiniose, o šeštadienį ir sekmadienį montuoji „Savaitės panoramą“, taip kokį 40 savaičių be išeiginių per sezoną ir gyvendavai, dar tuo pat metu studijuojant Vilniaus universitete. Buvo ką veikti.
– M-1 buvo prieš tai ar po to?
– M-1 buvo prieš tai, bet labai trumpai, nes važinėjau į paskaitas. Ta pati R.Miliūtė mane priėmė į M-1 žinių tarnybą pasidarbuoti Kauno korespondentu. Buvo labai juokingas nutikimas, pamenu pirmą savo žurnalistinės praktikos pamoką. Tuo metu Kauno meras buvo Henrikas Tamulis, aš perdavinėju reportažą iš telefono automato esančio Kauno savivaldybėje. R.Miliūtė sako: stop, Jakilaiti, ką tu kalbi? O ką aš kalbu? Ji: radijuje nebūna H.Tamulio, ne spauda. Sakiau: Kauno meras H. [ne pilnas vardas, o tik inicialas] Tamulis. Jokio suvokimo.
– Košmarų nesapnuojate, kad bėgate kažkur, reikia transliuoti, žodžiai nepasisako, ar panašiai?
Kritinės situacijos, man – ramybė, maloni būsena, skaidriau mintys pradeda veikti.
– Ne, mano psichika sukonstruota taip, kad mane įvairūs stresai ramina. Kai yra kažkokios kritinės situacijos, man – ramybė, maloni būsena, skaidriau mintys pradeda veikti.
Jau daug metų nėra taip, kad aš dėl kažkokių stresinių situacijų, dėl darbo ar kažko, blogai miegočiau, kad man kažko nesinorėtų, kristų nuotaika. Ne, man kuo blogiau, tuo geriau. Aš – tokio sukirpimo, mane gali pulti visi, man dėl to nėra pasikeitusi nuotaika, man apskritai net ūpas pakilęs, taip smagu, malonu ir labai natūrali man šita būsena. Man patinka.
– Kokia Jums buvo praėjusi savaitė?
– Ši savaitė buvo tokia, kad daugeliui žmonių nežinau, ar tiek nutinka per visą gyvenimą, kiek nutiko per vieną savaitę. Fantastiška savaitė. Pirmadienį buvo dvi laidos – „Dėmesio centre“ ir „LRT forumas“. Vytenis Andriukaitis, kuris dalyvavo „LRT forume“, turėjo išskristi 18 val. į Briuselį, todėl buvau priverstas įsirašyti laidą iš anksto. Grįžau namo, žinojau, kad per „Lietuvos ryto“ televiziją bus laida apie visus reikalus, susijusius su LRT.
Buvo suformuluotas klausimas: ar reikia E.Jakilaitį ištrenkti iš LRT? Ir aš jau buvau nusirengęs kostiumą, galvojau, pažiūrėsiu truputėlį. Kai pamačiau tą klausimą, pamačiau, kas vyksta… Įeinu į miegamąjį, o mano žmona jau migdo mūsų mažąją dukrelę. Sako: ko čia atėjai? Sakau: kostiumo. Ji: kam tau kostiumas? Aš: Važiuoju pas Rūtą Janutienę į laidą. Ji: Jėzau, tu gal pasitark su kuo nors. Ne, nesitarsiu, pasakiau, apsirengiau ir nuvažiavau.
Kai grįžau namo, mano žmona klausė, kaip sekėsi. Sakau: nežinau, man atrodo, blizgėjau, nes buvau be grimo. Ji sako: bet tu tai nerealus, grįžo jis iš karo ir rūpinasi grimu. Man atrodo, kad būčiau savęs negerbęs, jei bučiau likęs namie. Pamačiau, kad laida yra apie mane ir aš nenoriu, kad mane kažkas gintų.
Man patinka pačiam gintis, man atrodo, kad aš galiu tai padaryti ir stengiuosi tai daryti visą gyvenimą. Mane kvietė į tą laidą, bet aš sakiau, kad pirmiausiai tai būtų gana kvaila, nes yra dvi laidos, rodomos tokiu pat metu. Aš, nors ir įsirašiau laidą, bet sėdėti vienu metu dviejuose kanaluose būtų nelabai normalu. Argumentavau tuo, nesiveliant į diskusiją apie anos laidos kokybę.
– Kaip manote, kas yra šios laidos auditorija?
– Manau, kad šį kartą ta auditorija buvo kur kas didesnė ir ta laida pasiekė savo visų laikų žiūrimumą. Matai kažkokį sapnininką skaitantį žmogų ir turi protingai reaguoti į pasąmonės srautą, kurį girdi, tačiau tai – nieko bendro su realybe. Kiek galėjau, sakiau, kad to nėra ir ano nėra, nėra, nes būti negali. Kiek žmonių išgirdo, tiek išgirdo.
– Ar tiesa, kad vienas pirmųjų Jūsų verslų buvo susijęs su Kalėdų seneliu?
– Kartą mokykloje reikėjo būti Kalėdų seneliu, pabuvau ir nusprendžiau, kad tai – visai gera idėja. Nuėjau į Kauno dramos teatro siuvyklą, pasisiuvau rūbų su barzdomis ir su keletu savo bičiulių baikerių, kurie daug rūkė, gėrė alaus, jų balsai buvo prikimę, pradėjome tokį Kalėdų senelio verslą. „Kauno dienoje“ buvau įdėjęs skelbimą: Kalėdų senelis į jūsų namus. Tai buvo kokie 1993 metai, buvau bebaigiantis mokyklą. Uždirbdavome 50 Lt už vieną iškvietimą į namus, tai buvo tokie dideli pinigai, kad nežinojome, ką su jais daryti. Mane pas klientus vežiojo pusbrolis, kuris turėjo zaporožietį. Vaikas išlydi tave ir mato, kaip 2 metrų Kalėdų senelis su didele barzda ir ilga lazda bando sulįsti į zaporožietį. Buvo labai smagu, daug žmonių, skirtingų įspūdžių, pamatai visokių šeimų, visokių santykių: vieni ant vaikų rėkia, kiti su vaikais maloniai bendrauja.
– Važinėjate motociklu?
– Taip, turiu motociklą „Triumph“. Man labai patinka. Tam tikros veiklos, kurios leidžia atsiriboti nuo visko ir pabūti su savimi, yra labai efektyvi poilsio forma. Dar man patinka bėgti, nes turi laiko pamedituoti, pabūti su savimi, pamąstyti. Šiemet keliavau motociklu į Naisius, norėjau pasižiūrėti, kaip atrodo tas, kaip Haroldas Mackevičius sako, „Potiomkino kaimas“. Kaimas kaip kaimas, nieko ten ypatingo, tik pripilta tų visų pylimų, pridrožta žalčių, pagoniškų šventyklų, miestelis – be bažnyčios, o su keistais drožiniais ir piliakalniais.
– Kaip stengiatės pažinti Lietuvą, kaip ją suvokiate?
– Man labai patinka keliauti po Lietuvą su šeima. Dabar vaikai jau turi daug savo interesų, tačiau kai buvo šiek tiek mažesni, esame aplankę daugybę muziejų. Kai vaikų klasės daro kažkokias ekskursijas, tai jie 9 atvejais iš 10 ten jau yra buvę. Mes daug keliaujame po Lietuvą, daug važinėjame ir su draugais turime tokią tradiciją, ypač ilgesniais savaitgaliais, kai yra daugiau laiko. Yra Lietuvoje ką veikti, man tikrai patinka.
– Ar taip gimė ir „Nacionalinės ekspedicijos“ idėja?
– „Nacionalinės ekspedicijos“ istorija yra visiškai unikali. Pati idėja man kilo labai keistai, Palūšės valtinėje kartą nuomojomės baidares, vietos meistrai sukonstravo didelę medinę valtį ir su ja nuirklavo iš Palūšės iki Nidos. Man tai pasirodė puiki idėja. Sakau: mes irgi plauksime su kompanija. Turėjome plaukti, tačiau atsiguliau į ligoninę ir tais metais idėja žlugo. Paskui galvojau, kaip padaryti, kad ji tikrai nežlugtų. Reikia, kad tai taptų tavo darbu, tavo pareiga, ir mes išplėtėme tą idėją. Atsirado profesorius Alfredas Bumblauskas, kad nebūtų vien istorija, atsirado etnokultūra su Zita Kelmickaite, dėl unikalios gamtos atsirado Selemonas Paltanavičius, kadangi žvaigždės Lietuvoje yra bendri mūsų pažįstami, mums rūpi, taip bendri mūsų pažįstami leidžia laisvalaikį, projekte atsirado žinomi Lietuvos žmonės, tokie, kaip Benediktas Vanagas, Svaras ir kiti. Tai tapo televizijos formatu.
Jį esu pristatęs ir EBU (Europos transliuotojų sąjungos) konferencijoje, kaip vieną unikaliausių LRT sukurtų projektų. Galvoju, gal kada nors kitose Europos šalyse laida irgi bus realizuota, kaip ir „Tūkstantmečio vaikai“ daugybę metų yra rodomi Latvijoje. Esu tikras, kad ekspedicija šiemet tikrai įvyks, tik nežinau, kuriame kanale ji bus rodoma. Šiemet plauksime Dniepru, startuosime nuo Černobylio, Ukrainos-Baltarusijos pasienyje.
– Kaip manote, koks dabar metas yra Lietuvoje?
– Sudėtinga apibrėžti, nes yra daug Lietuvų: tas Vilniaus getas, kaip aš sakau, kur mes gerai gyvenam, nepykstam ant Lietuvos, dėl jos stengiamės, ir kiti – kur nepasisekė, kur nesusiklostė aplinkybės. Kai kur nyksta rajonai, nėra darbo vietų, valstybė yra pagrindinis darbdavys su savo mokyklomis, ambulatorijomis, paštais ir t. t. Visos kitos darbo vietos yra tik parduotuvės ar žemės ūkis. Liūdna tai matyti. Kita vertus, negali nematyti, kad labai plečiasi paslaugų sfera turistams, ten dirba daug žmonių, keičiasi požiūris, kad daug kur kaime gali gauti labai vakarietiškų paslaugų, kad žmonės kalba kitaip, kad miestiečiai keliasi į kaimą ir kuria kitokį kaimą, kitokio lygio paslaugas, gerą skonį, gerą maistą, netgi vyną lietuvišką kai kur galima gerti visai nespirituotą. Lietuva įgauna kitokį veidą ir ta transformacija dar užtruks, tačiau aš nė kiek neabejoju, kad tai yra sėkmės istorija.
Netekome dalies žmonių – tiesiog kitur, kur jie gali dirbti, yra dar geriau. Jeigu mes atidarytume Rusijos sieną ir leistume visiems legaliai dirbti vakaruose, ten liktų vienas žmogus. Taip, iš Lietuvos išvažiavo daug, bet palyginti su tuo, kiek galėjo išvažiuoti, tai nėra liūdniausias scenarijus. Lietuva tik gėrės ir gražės, kito kelio nėra, taip tiesiog bus, o kol kas esame pereinamojoje stadijoje, dar kuriame, nesukūrėme. Procesas vyksta ir judam gera linkme, o kai kurie dalykai – viso labo trumpi nesusipratimai. Niekas taip greitai nepraeina, kaip jų kadencijos.
– Ką Jums reiškia Nida?
– Nida yra ta vieta, kur mes su mano tuo metu dar būsima žmona leisdavome kokius 10 savaitgalių iš 12 vasaromis, vieta, į kurią važiuodamas aš pasipiršau savo žmonai. Buvo ilga kelionė, todėl turėjome laiko viską aptarti, aptarėme, kiek turėsime vaikų, aš ją įspėjau, kad turtingi nebūsime, bet turėsime viską, ko reikia. Be to, tai yra vieta, kur šventėme savo vestuves. Nida mums labai artima, mes dažnai ten važiuojame.
– Iš karto ir nutarėte, kad turėsite tris vaikus?
– Taip, mes nutarėm važiuodami, kad turėsime tris vaikus, ir mes turim tris vaikus.
– O koks esate tėtis? Gal turite kokių mokytojų?
– Nėra jokių mokytojų. Gaila, dažnai mokausi iš savo klaidų ant savo vaikų. Gal iš tiesų trečiam labiausiai ir pasisekė. Su trečiu yra visiška ramybė, nepatiri jokio streso, patiri tik džiaugsmą, pirmas vaikas – turbūt didžiausias stresas, žinoma, ir džiaugsmas tuo pat metu. Antras – jau kažkas matyta, bet trečias – tik džiaugsmas.
– Kaip manote, kokie bus 2018 metai?
– Man tai tikrai bus įdomūs metai, laukia įvairiausių dalykų ir asmeniškai, ir profesine prasme. Lietuvos taip pat laukia daug dalykų. Šimtmetis – didžioji šventė, ir LRT, ir visų mūsų uždavinys – kad per tas mažas nesąmones, kurias čia kai kas kelia, mes nepamirštume tos didžiosios šventės, ir kad ji mus sutelktų, suvienytų. Tai yra vieną kartą gyvenime ir, man atrodo, nepaisant to, kas čia aplink iš kokių krūmų šaudo, LRT daro fantastišką darbą.
