Jūros šventės išvakarėse apie šią šventę, uostą, laisvalaikį, renkant žemuoges, ir meilę uostamiesčiui kalbėjomės su kiek daugiau kaip metus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai vadovaujančiu Eugenijumi Gentvilu.
Miestas vėl pasitinka Jūros šventę. Kokias emocijas jums kelia šis renginys?
Kadaise dirbant Klaipėdos meru keletą metų teko būti ir Jūros šventės organizacinio komiteto pirmininku, kurti šventės koncepcijas, po to šį darbą jau atlikdavo įstaiga „Jūros šventė“. Prieš maždaug 12 metų nutarėme priartėti prie vandens – tada tai buvo Danės upė. Tuomet vyko laivų paradas. Kai dirbau meru, priėjimo prie marių nebuvo, bet džiaugiuosi, kad pradėjau darbus, kad atsivertų vaizdas į marias, uostą, Kuršių neriją, laisvą Vakarų pasaulį. Vėliau jau kiti miesto vadovai ėmėsi darbų ir atvėrė priėjimą. Šiandien galime kviesti į šventę prie jūros, ir pernai tą patyrėme „Tall Ship Races“ regatos metu. Tokiais atvejais žmonės pamato, kad Lietuva – jūrų valstybė, kad ir kaip banaliai kai kam tai skambėtų. Daug kas nustemba, kiek pajėgumų turime, kokie laivai plaukioja, kokie esame svarbūs.
Kaip manote, ar lietuviai jaučia, jog gyvena jūrinėje valstybėje?
Jūrinės dvasios niekada nebus per daug, o šiandien jos labai mažai. Klaipėdiečiai tą dar jaučia, tačiau kitiems Lietuvos žmonėms supratimas apie jūrą baigiasi Palangos paplūdimiu. Apmaudu. Bet galiu pasakyti, kad viešiname uostą, jūreivystę, vykdome daug projektų, pavyzdžiui, šiemet vėl kartojame nemokamus pažintinius reisus po Kuršių marias. Jei žmonės nesupras, kas yra jūra, kas yra uostas, vadinasi jaunimas nesirinks jūrinių profesijų, geri, gabūs žmonės neateis dirbti į šį sektorių, tad reikia investuoti į Lietuvos žmonių supratimą.
Kaip manote, kas išskiria klaipėdietį iš kitų miestų gyventojų?
Galiu palyginti su vilniečiais, klaipėdiečiai – mažiau skubantys, labiau atsipalaidavę, vėjavaikiškesni. Pastaraisiais metais tas skirtumas tapo dar ryškesnis nei anksčiau, ir ne dėl to, kad Klaipėda suprovincialėjo, tai Vilnius tapo tikra sostine, ten kūrėsi ambasados, atvyko užsienio svečiai. Mes, klaipėdiečiai, nesuprastėjome, bet gal likome šiek tiek archajiški, su savo dvasia, kitokiu tempu. Tačiau man reikia nedidelio miesto atmosferos, ją randu čia – Klaipėdoje, tarp žmonių, draugų.
Ar uostamiestyje jums nepristinga gyvybės? Juk Klaipėda aktyvesnė vasarą, o žiemą gyvenimas stipriai sulėtėja.
Taip, gyvybės pristinga ir man. Bet tai diktuoja klimatas. Būtų galima išsakyti daug pageidavimų, na kad ir viešojo maitinimo sektoriui – stinga įvairesnių kavinių. Tikrai turiu pastabų Klaipėdai, bet nejau tai, ką myli, turi mylėti aklai? Manau, kad reikia mylėti objektyviai, matyti, ko trūksta. Tačiau yra ir daug puikių dalykų, geresnių nei kitur. Mano pastabos miestui nereiškia, kad noriu bėgti iš Klaipėdos.
Esate uosto vadovas, o jis pastaruoju metu gali girtis gerėjančiais rezultatais, prognozuojami rekordiniai metai. Kaip galvojate, ar tai jau ilgalaikio atsigavimo ženklas?
ra trys sudedamosios dalys, kodėl tokie geri rezultatai: rinkos aiškiai atsigauna, to nepaneigsi, bet negalėsime turėti įtakos, jei jos pradės smukti. Antras svarbus dalykas – uosto direkcijos įdirbis, tai ir uosto dugno sutvarkymas, konkursai, jų atpiginimas, pasitikėjimas uostu, tarifų mažinimas. Trečias dalykas – uosto krovos kompanijų technologinis persitvarkymas, jos didina pajėgumus, sandėlių, rezervuarų tūrius, stato našesnes transporterių linijas, tai prisideda prie spartesnės krovos. Jei negalime turėti įtakos rinkoms, tai bent darysime tai, kas priklauso nuo mūsų.
Kaip vertinate Klaipėdos uostą palyginus su kitais Baltijos šalių uostais?
Vertinu puikiai. Atsiliekame tik nuo Talino, bet reikia prisiminti, kad šis uostas yra jungtinis, apimantis penkis uostus. Prie Klaipėdos uosto pakaktų pridėti Būtingės terminalą ir Taliną visada lenktume keliais milijonais tonų. Iš tiesų manau, kad Klaipėdoje yra puikus uostas, kuris augo paskutinį dešimtmetį, sakau tai be jokios kritikos buvusiems vadovams. Didelis ir visos valstybės įdirbis – išauginti uostą nuo 15 mln. tonų iki stabilių 28 mln. tonų krovinių per metus. Kad būtų užtikrintas stabilumas, turėjo būti atlikti milžiniški darbai.
Jūros šventės proga – dar vienas klausimas apie jūrą. Kiek ji jums svarbi, ar esate paplūdimio mylėtojas?
Neseniai dviračiu važiuodamas iš Palangos į Šventąją, buvau sustojęs pajūryje, išsimaudžiau jūroje, bet ten buvo mažai žmonių. Šiaip aš savotiškai kompleksuoju Klaipėdoje eiti prie jūros, tai liko dar iš to laikotarpio, kai buvau meru. Ateini prie jūros ir girdi, kaip aplinkiniai aptarinėja, su kokiomis trumpikėmis Gentvilas atėjo, kokį pilvą užsiaugino, kaip su vaikais žaidžia. Eini pailsėti, o čia vėl –„Ateik alaus!“, „O gal ledų?“. Pabodo. Vasarą retai patraukiu prie jūros, bet rudenį einame pavaikštinėti. Esame darę žygius pėstute iki Palangos. Pajūrį mėgstu, bet ne ten, kur gausu žmonių.
Gal turite kokių nors su jūra susijusių pomėgių?
Turiu daug pomėgių. Štai iš miško dvidešimt raudonikių parsivežiau, žinau vietas, kur jie pirmiausia dygsta. Mano pomėgiai – ir miško tvarkymas, ir bastymasis po pievas – savo pievose renku jonažoles. Žemuoges, surinktas savo pievose, jau išdžiovinau, jos atidėtos žiemai. Tai labai gera dovana – paties surinkti džiovinti grybai, vaistažolės, riešutai. Ne vienam esu suruošęs tokį dovanų rinkinį, tai geriau, nei pirkti ką nors, kas padedama į lentyną. Grįžtant prie jūros – esu ir šturvalą laikęs, ir plaukiojęs jachta su buriuotojais. Tačiau bijau pasinerti į dar penkis pomėgius, nes tada nieko nebeturėsiu, tebūnie man leista turėti kelis ir visa apimtimi jais mėgautis.
Koks būtų jūsų palinkėjimas Lietuvai, sau ir klaipėdiečiams Jūros šventės proga?
Aplankykime Klaipėdą, jūrą, pažiūrėkime į ją ne vien pliku pilvu vaikštinėjančio poilsiautojo akimis, bet ir pagalvokime, ką Klaipėda, jūra, uostininkystė mums duoda. Keiskime požiūrį.
