XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje M. Vitkus iš JAV atsivežė mikrochirurgijos centro idėją ir įgyvendino ją Lietuvoje. 1980 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje (dabar – VUL Santariškių klinikų Centro filialas) kartu su savo sūnumi prof. Kęstučiu Vitkumi, M. Vitkus pirmąkart Lietuvoje replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus. Po poros metų – 1982 m. balandžio 1 d. – šioje ligoninėje buvo įkurtas Rekonstrukcinės mikrochirurgijos (dabar – Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos) skyrius. Tuo metu visose Baltijos šalyse tai buvo vienintelis tokio pobūdžio chirurgijos padalinys.
M. Vitkus 1949 baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, 1951-1953 dirbo Skuodo r. ligoninės vyr. gydytoju, chirurginio skyriaus vedėju, 1953-1960 vadovavo Respublikinės Klaipėdos ligoninės Traumatologijos skyriui, 1960-1967 – Respublikinės Vilniaus ligoninės chirurgijos skyriui, buvo rekonstrukcijos ir mikrochirurgijos centro vadovas, dėstė VU Medicinos fakultete.
Mikrochirurgas nuolat tobulinosi JAV chirurgijos centruose, parengė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais.
M. Vitkus yra Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1988 m.), 2002 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyčio kryžiaus ordino riterio kryžiumi ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už ginkluotą pasipriešinimą 1940-1990 metais.
Papildyta 18.44 val.: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl žymaus gydytojo, mikrochirurgijos pradininko Lietuvoje, habilituoto medicinos mokslų daktaro Mečislovo Vitkaus mirties.
„Iškilus Daktaras Mečislovas Vitkus visą gyvenimą siekė tobulinti Lietuvos chirurgijos mokslą ir praktiką. Kėlė sau ir kitiems tik aukščiausius reikalavimus. Rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos pradininkas šalyje atliko daug unikalių tuomet ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse operacijų, išgelbėjusių daugelio žmonių gyvybę ir sveikatą. Mečislovas Vitkus daugybei savo pacientų grąžino gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, todėl visuomet buvo apsuptas jų meilės ir dėkingumo", – rašoma Prezidentės užuojautoje.
Pasak šalies vadovės, savo iškiliais darbais rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos srityje, moksliniais straipsniais bei dėstydamas būsimiesiems medikams, Mečislovas Vitkus pelnė ne tik bendradarbių, bet ir visos visuomenės pagarbą bei dėkingumą, taip pat buvo įvertintas aukštais valstybės apdovanojimais.
Prezidentė dėl šios netekties pareiškė gilią užuojautą Velionio artimiesiems, bičiuliams ir visiems Lietuvos medikams.
Papildyta 19.24 val.: Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pareiškė užuojautą dėl iškilaus Lietuvos gydytojo, mikrochirurgijos pradininko, docento, habilituoto medicinos mokslų daktaro Mečislovo Vitkaus išėjimo į Anapilį.
„Velionio gyvenimas buvo tikras mūsų tautos ir šalies istorijos atspindys. Gimęs, augęs ir moralinius pamatus išsiugdęs Nepriklausomoje Lietuvoje, Mečislovas Vitkus XX amžiaus vidurio pervartose neliko nuošaly ir įsijungė į aktyvią kovą už tėvynės laisvę. Šis biografijos faktas vėliau tapo kliūtimi darbuose, tačiau išskirtinis Velionio talentas, kantrybė ir ištikimybė chirurgo pašaukimui atnešė visai Lietuvai, ne tik jos medicinos istorijai, bet ir tiesiog istorijai, svarbių rezultatų. Ir kai šiandien mes didžiuojamės, o visas pasaulis vertina ir gerbia lietuviškąją mikrochirurgijos mokyklą, negalime pamiršti, kad tai pradėjo šviesaus atminimo Mečislovas Vitkus“, – Velionio artimiesiems ir šeimai, bičiuliams ir kolegoms gydytojams, buvusiems studentams ir pacientams adresuotoje užuojautoje rašo I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė pastebi, kad už visus darbus Lietuvai ir medicinai Velionis buvo pagerbtas daugybe aukščiausio lygmens apdovanojimų, garbingų vardų, įvertinimų.
„Taip pat ir pačiu garbingiausiu ir pačiu nuoširdžiausiu įvertinimu, kokio gali sulaukti medicinos darbuotojas – daugybės pagalbos sulaukusių žmonių padėka ir pagarba. Nuoširdžiai prisidedu prie visų gražių žodžių, šiandien skiriamų Velioniui. Visuotinė pagarba ir dėkingumas telydi Mečislovo Vitkaus vardą ir atminimą“, – rašo I. Degutienė.
