„Pastaraisiais metais ekologinių nelaimių Lietuvoje mažėja“, – LŽ tikino VAAI Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas. Taip kalbėdamas jis pabeldė į stalą. Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Darbų saugos, Energetikos inspekcijų ir kitų institucijų pareigūnai periodiškai tikrina pavojingus objektus, jų valdytojai privalo turėti avarijų likvidavimo planus ir reikiamos įrangos.
„Pastaraisiais metais ekologinių nelaimių Lietuvoje mažėja“, – LŽ tikino VAAI Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas.
VAAI Avarijų prevencijos ir valdymo skyrius budi visą parą. Kai šio skyriaus pareigūnų darbo valandos inspekcijoje baigiasi, skambučiai nukreipiami į jų mobiliuosius telefonus. Jų išjungti jie neturi teisės.
Prireikė medikų pagalbos
Priminsime tik keletą pastarojo dešimtmečio ekologinių nelaimių. Kazlų Rūdos ir Jūrės miestelių žmonės iki šiol prisimena dūmų stulpą, kurį jie išvydo prieš 2004-ųjų Kalėdas toje pusėje, kur plytėjo Runkių miškas. Netrukus pasklido aitrus dvokas. Paaiškėjo, kad buvusioje sovietų karinėje bazėje dega seni pesticidai. O jų ten, dideliame, daugiau kaip 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto sandėlyje, buvo sukrauta per 300 tonų – suvežtų iš daugelio buvusių Suvalkijos kolūkių ir tarybinių ūkių.
Nors sulėkė 11 ugniagesių mašinų iš Marijampolės, Alytaus ir Kauno, tik po keliolikos valandų pavyko nuslopinti gaisrą kalkių ir smėlio mišiniu. Dar ilgai virš gaisravietės tvyrojo troškūs melsvi dūmai.
Laimė, tą dieną vėjas buvo nestiprus, žmonių sodybos toli, o pesticidų sandėlis miške, tad daug teršalų sulaikė medžiai. Vis dėlto po keleto valandų nuo gaisro pradžios net už 5 kilometrų esančioje Agurkiškių gyvenvietėje fenolio koncentracija viršijo didžiausią leistiną koncentraciją 4,7 karto, o anglies disulfido – 2 kartus.
Specialistai tikino, kad pavojaus žmonių sveikatai nėra, tačiau po poros savaičių medikų pagalbos prireikė ir pesticidų sandėlyje dirbusiam gaisrininkui, ir sargui. Degant pesticidams išsiskiria itin toksiški nuodai, o jų poveikio zona siekia keliolika kilometrų.
Tokių gaisrų per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo ne vienas. Specialistai tvirtina, esą chemikalai užsidega savaime – gal netinkamai sukrauti, gal tara susidėvėjo. Susijungus cheminėms medžiagoms įvyksta reakcija ir jos užsiliepsnoja. Tačiau ne vienu atveju buvo galima įtarti ir padegimą – galbūt norėta atsikratyti daug rūpesčių keliančiais objektais.
Pavojus Vilniaus vandeniui
Keliolika kilometrų už Vilniaus stūkso Vaidotų gyvenvietė. Netoli jos teka Vokės upė, čia įrengta Pagirių vandenvietė, iš kurios pumpuojamas geriamasis vanduo į sostinę. Strateginė vieta. Tačiau Vaidotuose yra ir didžiausia geležinkelio krovinių stotis Baltijos šalyse. Čia dieną ir naktį formuojami prekinių traukinių sąstatai. Šimtai, tūkstančiai vagonų ir cisternų, kuriose būna benzino, chloro, amoniako ir kitų labai lakių, degių ir pavojingų medžiagų.
Šio dešimtmečio pradžioje sudarant prekinį traukinį Vaidotuose šilumvežio mašinistas paleido vagonus per smarkiai, jie įsirėžė į cisternas ir keletas jų nulėkė nuo bėgių. Pasipylė tiek daug naftos, kad žmonės nežinojo, ko stvertis. Iškvietė asenizacinę mašiną – gal išsiurbs? Tačiau ši įklimpo. O po kurio laiko stotyje nuo bėgių nulėkė dar viena naftos produktų cisterna.
Po šių avarijų akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ net keletą metų teko pumpuoti iš užterštos žemės Vaidotų stotyje naftą, ardyti bėgius, nukasti naftos prisigėrusį gruntą nuo sankasos ir aplink ją, išvežti jį perdirbti, pripilti švaraus žvyro ir vėl nutiesti bėgius, sumokėti aplinkos apsaugos pareigūnų skirtas administracines baudas, padengti aplinkai padarytą žalą. Bendrovei tai kainavo nepigiai.
„Netoli sandėlyje buvo sorbento – teršalus sugeriančios medžiagos. Tačiau gal geležinkelininkai apie jį pamiršo, gal nežinojo“, – stebėjosi aplinkosaugininkas G.Markauskas.
2007 metais vietos žmonės pastebėjo naftos dėmes netoli stoties telkšančiame tvenkinyje. Paaiškėjo, jog trūko kuro tiekimo į lokomotyvų depą vamzdis ir teršalų pateko į gruntą.
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Teršalai |
„Tai viena labiausiai užterštų vietų prie sostinės“, – pabrėžė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas. Dar ir dabar Vaidotų stotyje vyksta valymo darbai – baiminamasi, kad naftos produktų nepatektų į sostinės geriamąjį vandenį.
Žuvys – aukštyn pilvais
Nemuno deltoje mėgstantys žvejoti meškeriotojai užpraeitų metų kovo 5-osios rytą nustebo, kiek daug ir įvairių žuvų yra Šyšos upėje. Tačiau jos plūduriavo aukštyn pilvais.
Griuvus srutų rezervuaro prie kiaulių fermos Šilutės rajono Grabupių kaime pylimui, melioracijos grioviu į aplinkines pievas ir Šyšą nukliokė daugiau kaip 22 tūkst. kubinių metrų srutų.
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas uždarajai akcinei bendrovei „Grabupėliai“, kuriai priklauso ši kiaulių ferma ir srutų rezervuarai, už gamtai padarytą žalą pateikė beveik 2 mln. litų ieškinį.
Bendrovės generaliniam direktoriui Aleksandrui Skablauskui iškelta baudžiamoji byla dėl tarnybos pareigų neatlikimo, nes tyrėjai nustatė, kad srutų rezervuaro pylime plyšys atsirado prieš savaitę iki nelaimės.
Pesticidai riogso sandėliuose
Tai tik keletas pastarąjį dešimtmetį Lietuvą sukrėtusių ekologinių nelaimių. Galėtume prisiminti gaisrą akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ 2006 metais, naftos išsiliejimus pumpuojant ją Būtingėje iš tanklaivių ir t. t.
Dauguma senų pesticidų jau išgabenti iš Lietuvos ir sudeginti Vokietijoje, sukurta pavojingų atliekų ir kitokių grėsmę keliančių medžiagų tvarkymo bei kontrolės sistema.
Tačiau ekologinių „minų“ yra dar daug kur. Apie 60 tonų senų pesticidų tebėra prie Kretingos rajono Senosios Įpilties kaimo, dvigubai daugiau – Rokiškio rajono Baušiškių kaime, kur jie po gaisro buvo užkloti specialia danga ir užpilti žeme.
Baušiškių „siaubas“ šiuo metu kraunamas į sunkvežimius ir gabenamas deginti į Vokietiją. Vėliau bus imtasi Senosios Įpilties pesticidų.
Gamtos sergėtojai džiaugiasi, kad neseniai šitaip pavyko atsikratyti didžiausios Lietuvoje pesticidų „minos“ – jų kapinyno Šalčininkų rajono Žygmantiškių girininkijos Puščios miške. Ten sovietmečiu aštuoniose betono tranšėjose buvo sukrauta daugiau kaip pusantro tūkstančio tonų uždraustų naudoti senų pesticidų. Kai jie užsiliepsnojo, buvo užstumti žeme, o teršalai skverbėsi į gruntinį vandenį.
Žygmantiškių pesticidai taip pat išgabenti į Vokietiją. Nuo 2002 metų iš beveik 120 sandėlių keturiasdešimtyje šalies savivaldybių į Vokietiją išgabenta ir ten sudeginta daugiau kaip 4 tūkst. tonų senų ir netinkamų naudoti pesticidų.
Bet jų dar esama ir kitose šalies vietose, net Vilniuje. Sostinės Aukštųjų Panerių rajone UAB „Tavilta“ sandėlyje riogso apie 120 tonų pesticidų ir kitokių pavojingų cheminių medžiagų. Jei jos ten užsidegtų, vyraujantis vakarų vėjas nuodingus dūmus greitai nuneštų į Lazdynus.
Nelaiminga Šiaulių vieta
Šimtai tonų įvairių pavojingų atliekų yra UAB „Toksika“ sandėliuose Alytaus rajono Takniškių kaime, Klaipėdos rajono Dumpių kaime, Šiaulių rajono Aukštrakių kaime ir Vilniuje, Jočionių gatvėje. Pastarojoje vietoje „Toksikos“ aikštelėje sukaupta 650, o prie Šiaulių rajono Aukštrakių kaimo – net 7527 tonos pavojingų atliekų. Ten yra ir regioninis komunalinių atliekų sąvartynas.
„Bendrovė „Toksika“ buvo įsteigta tam, kad pramonės įmonės turėtų kur saugiai padėti pavojingas atliekas. Į aikšteles gabenamos ir rastos išmestos pavojingos atliekos. Jas ten prižiūrime, kontroliuojame, ar laikomasi nustatytų reikalavimų. Vienas iš jų – kad atliekomis nebūtų užimta daugiau kaip 70 proc. ploto. Tai verčia išvežti atliekas utilizuoti į Vokietiją, Švediją ir kitas šalis“, – sakė G.Markauskas.
Jo nuomone, ekologiškai pavojingesnės yra geležinkelio krovinių stotys: jau minėtieji Vaidotai prie Vilniaus, Palemono transporto mazgas prie Kauno, Draugystės ir Klaipėdos stotys uostamiestyje, Radviliškio geležinkelio stotis.
Neseniai aplinkos ministro patvirtintame aplinkosaugos požiūriu potencialiai pavojingų objektų sąraše yra ir kelios dešimtys srutų rezervuarų beveik pusėje šalies rajonų, taip pat nuotekų dumblo talpyklos Vilniuje, Alytuje, Klaipėdos, Tauragės, Šilutės, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės rajonuose.
Bendrovei „Danisco Sugar Kėdainiai“ priklauso didžiuliai runkelių nuoplovų tvenkiniai Kėdainiuose, „Rokiškio sūriui“ – pieno perdirbimo atliekų „ežeras“ šio rajono Čelkių durpyne. Šalia Šyšos upės įsikūrusi Šilutės bioetanolio gamykla. Joje taip pat buvo ekologinė avarija – pamiršus užsukti cisternos čiaupą, į upę nutekėjo grūdų raugo žlaugtų.
Naudotų padangų kalnai tebestūkso prie Žaizdrių kaimo Trakų rajone, Kauno rajono Urniežių bei Eigirgalos kaimuose, Raseinių rajono Vairgainių kaime, Utenos rajono Vaikutėnų kaime, Širvintų rajono Šešuolių II kaime, Vilniaus rajono Žemaitėlių kaime, Zarasuose.
Šimtus tonų naftos produktų atliekų Kauno priemiestyje sukaupė AB „Palemono keramika“. Ji šias atliekas naudoja keramzitui gaminti. Šalia Kazlų Rūdos pastatytos AB „Girių bizonas“ medienos plokščių gamyklos teritorijoje yra 157 tonos karbamido formaldehidinės dervos – aitriai dvokiančios, kvėpavimo takus dirginančios cheminės medžiagos, kuria klijuojamos plokštės.
Klaipėdos ir Kretingos rajonuose keliolikoje vietų iš žemės gelmių pumpuojama ir į užsienį gabenama nafta. Ten taip pat potencialiai pavojingos vietos.
