– Pone Izgorodinai, ekonominė situacija gerėja tik skaičiuose, ar teigiamą pokytį mato ir gyventojai?
– Gyventojai tikrai turėtų jausti ekonominį atsigavimą savo kišenėse.
Atlyginimai auga lygiai du kartus sparčiau, nei auga kainos, kurios kyla gana pastebimai ne tik atlyginimų kontekste, bet ir vertinant laisvų darbo vietų skaičių.
Šiuo metu šalyje fiksuojamas didžiausias jų skaičius. Tai reiškia, kad žmonės turi ir darbo, ir pinigų.
– Žvelgiant į ateitį, kiek ilgai dar augs kainos?
– Tai yra labai sudėtingas klausimas. Mano bendra prognozė rodo, kad Lietuva dabar yra arti infliacijos piko.
Taip yra dėl to, nes pasauliniu mastu grįžta pandemijos klausimai.
Kadangi finansų rinkose matome tam tikrą nerimą, todėl, manyčiau, kad žaliavų kainos artėjant rudeniui stabilizuosis, infliacijos tempas Lietuvoje taip greit nebespartės.
Tačiau kainos bet kuriuo atveju kažkiek didės, nes be žaliavų kainos, tam įtakos turės spartus darbo užmokesčio augimas.
– Kaip paaiškinti tai, kad, augant darbo užmokesčiui, nemažėja bedarbių skaičius? Kodėl jie neranda geriau ar gerai apmokamo darbo?
– Yra dvi problemos, viena jų – pakankamai dideli darbo mokesčiai, o antra, kur kas didesnė problema – išmokos bedarbiams, tarp kurių – ir ekonomikos skatinimo.
Šiuo metu esantis didelis bedarbių skaičius iš dalies susijęs su COVID-19 pandemija.
Žmonės priprato, kad valstybė jiems padeda, todėl tiesiog nelabai nori grįžti į darbo rinką. Ypač tie, kurie yra mažai kvalifikuoti.
Jeigu žmogus susiranda darbą ir netenka pašalpų, didelę dalį užmokesčio sudaro mokesčiai ir nutrauktas pašalpų mokėjimas. Kitaip tariant, finansiškai tiesiog neapsimoka grįžti į darbo rinką.
– Ar lyginant šių metų ekonomikos atsigavimo rodiklius su praėjusių metų pandeminiais, nereikėtų to vertinti, kaip nenatūralaus ekonomikos augimo?
– Iš dalies sutinku. Augimas nėra natūralus, kadangi euro zonos centrinis bankas masiškai spausdina pinigus.
Tam tikra prasme pastebimas butaforinis augimas.
Kita vertus, jei vertintume sektorinius skaičius, matytume, kad augimas yra tvarus.
Iš tiesų stebimas stiprus pramonės, mažmeninės prekybos augimas.
Be to, šiandieninį 8,6 proc. ekonomikos augimą lėmė ir nuo praėjusių metų antrojo ketvirčio nukritusi Lietuvos ekonomika.
Nėra sudėtinga augti, kai BVP tiesiog buvo minusinis.
– Šie skaičiai panašūs kaip ir 2007 metais prieš krizę. Ar dėl to reikėtų nuogąstauti?
– Lyginant skolos santykį su BVP, jis šiuo metu yra gerokai mažesnis.
Tai svarbiausias rodiklis, pagal kurį ekonomistai vertina situaciją.
Kiti svarbūs niuansai – užsienio prekybos balansas, skirtumas tarp eksporto ir importo.
Prieš 10 metų, kai vyko pasaulio finansų krizė, Lietuva turėjo dviženklį užsienio prekybos deficitą.
Tai reiškia, kad importas labai stipriai viršijo eksportą.
Dabartiniu momentu mūsų užsienio prekybos balansas yra maždaug ties nuliu.
Ir tai yra, ko gero, rimčiausias signalas, kad ekonomika auga sparčiai ir šiuo metu ji nėra perkaitusi.
– Pone Izgorodinai, centrinis Lietuvos bankas pesimistiškiau vertina ekonomines prognozes nei komerciniai bankai. Kodėl?
– Prognozės – tai prielaidos, paremtos matematiniais skaičiavimais. Ir, kalbėdamas apie Lietuvos ekonomiką, aš nebūčiau toks pesimistas, nes vertinant tai, kaip komunikuoja valdžia, panašu, kad rudenį bus labiau nišinis karantinas.
O ir skaičiai, kuriais disponuoju, rodo, kad vartotojai ir verslas prisitaikė prie pokyčių.
Vartotojų pasitikėjimas Lietuvoje yra pasiekęs tokį lygį, kuris buvo prieš epidemijos pradžią visame pasaulyje. Nebūčiau nusiteikęs ruoštis labai dramatiškai užsikrėtimų bangai.
Visą interviu ir daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
