Politikai iškraipo ir visuomenės požiūrį
Vadinamuosiuose žemo slenksčio kabinetuose teikiama nemokama ir anoniminė pagalba žmonėms, priklausomiems nuo švirkščiamųjų narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei turintiems didžiausią riziką užsikrėsti infekcijomis. Pagal Europos Sąjungos (ES), Pasaulio sveikatos organizacijos ir Jungtinių Tautų rekomendacijas stipriai atsiliekame, teikdami vieną svarbiausių šių kabinetų paslaugų, tai yra keisdami panaudotus švirkštus ir adatas naujais – pakeičiame vos 20 proc. jų, kai tuo tarpu rekomenduojama pasiekti 60 proc.
„To priežastis – žalos mažinimo priemonių, įskaitant ir žemo slenksčio kabinetų funkcionavimą bei plėtrą, finansavimas priskiriamas savivaldybėms, kurių dauguma į šią atsakomybę žiūri pro pirštus. Pavyzdį joms rodo politikai, kuriems tiek švirkštų ir adatų keitimas, tiek pasaulyje taikoma metadono programa, pakaitinė terapija sintetiniu heroinu, prilygsta narkotikų vartojimo skatinimui. Nors iš tiesų šios priemonės padeda priklausomus asmenis įtraukti į gydymo sistemą“, – aiškina G. Duoblys, koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos, Pilietinių iniciatyvų centro vadovas, priklausantis ir Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) tarybai.
Jam antrina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aurelijus Gutauskas. Tai, jog politikai neteisingai interpretuoja sąvokas ir baudžiamosios atsakomybės atsisakymą už narkotinių bei psichotropinių medžiagų turėjimą nedideliais kiekiais be tikslo jas platinti laiko narkotikų legalizavimu – išties nemenka problema: „Reikėtų suprasti paprastą dalyką – dekriminalizacijos atveju veiksmai ir toliau laikomi nelegaliais, tačiau yra baudžiami ne kriminaline bausme, o pakankamai griežta administracine nuobauda.“
Narkotikų politiką lemia daugybė dedamųjų
ES strategija pažymi, kad visuotinės narkotikų problemos kaitą teigiama linkme gali pakreipti tik kompleksiški veiksmai. Vykdant dekriminalizacijos procesą, nepakanka mechaniškai iš vieno kodekso į kitą perkelti vieną ar kitą nuostatą, vykdyti žemo slenksčio kabinetų plėtrą, tačiau, tarkime, pamiršti apie prevenciją jaunimo tarpe.
Pastaroji, kaip pastebi G. Duoblys, ilgus metus buvo gana apgailėtinoje padėtyje, nes pareigą šviesti turėjo ne šiuos klausimus išmanantys pedagogai. Nekokybiškos žinios „atmušdavo“ paauglių norą gilintis į tikrąją informaciją apie narkotikų problematiką bei užkirsdavo kelią sumažinti paklausą.
„Pernai atliktas alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimas ESPAD rodo, kad kas penktas 15–16 m. paauglys Lietuvoje bent kartą vartojo nelegaliai įsigytus raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Akivaizdu, psichologinė šių žmonių būsena yra labai prasta ir galima daryti prielaidą, jog jie ieškos būdų pabandyti ir nelegalius narkotikus“, – tvirtina G. Duoblys, kol kas nepastebintis jokių ženklų, kad institucijos galimą narkotikų vartojimą nepilnamečių tarpe laikytų itin aktualia rizika. Tiesa, diskusijų su prevencijos vykdymą jauniems žmonėms perėmusiu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu daugėja.
A.Gutauskas sprendimų kompleksiškumo poreikį įžvelgia paminėdamas teisėsaugos institucijų požiūrį į tam tikrus ikiteisminius tyrimus ir tyrimo taktikos juose keitimą. Pavyzdžiui, kuomet nuo narkotikų priklausomas asmuo būtų sulaikytas su dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turėdamas tikslą ne tik jį platinti, bet dalį panaudoti ir savo reikmėms.
„Dėl didelio narkotinių medžiagų kiekio su tikslu jį platinti vienareikšmiškai pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau jei nedidelio narkotikų kiekio turėjimas savo reikmėms būtų dekriminalizuotas, už tokią veiką taikant administracinę atsakomybę, ir tyrimo eigoje būtų nustatytos tokios aplinkybės, tektų įdėti pastangų išskirti šią tyrimo dalį ir perduoti ją administracinei teisenai. Tai tam tikras procesinis nepatogumas.
Todėl dabar lengviausia neskaidyti tokio proceso ir konstatuoti, jog visa padaryta veika atitinka nusikaltimo požymius – sulaikytasis asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Nors dėl padaryto administracinio nusižengimo jam turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė ir įstatyme įtvirtinta galimybė sulaukti pagalbos, nes sulaikytasis yra priklausomas nuo narkotikų“, – aiškina teisėjas. Žinoma, kiekvienu atveju nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir kitais objektyviais bylos duomenimis, kuriuos vertina ir sprendimą priima tik teismas.
Negana to, nuo teisėsaugos institucijų nuėmus ekonominę naštą, vykdant brangiai kainuojančius baudžiamųjų nusižengimų ikiteisminius tyrimus, lėšas būtų galima skirti sveikatos apsaugos ir pagalbos vartojantiems asmenims užtikrinimui bei socialinei paramai. Visgi abu ekspertai vienbalsiai sutaria, kad į tam tikrą situaciją pakliuvusių žmonių noras keisti požiūrį ir priimti bet kokią pagalbą taip pat labai svarbus, norint atliepti šiuolaikinės, demokratinės ir teisinės valstybės požymius atitinkančios narkotikų politikos gaires.
Pasekę geraisiais pavyzdžiais padėtume plačiajai visuomenei
Atsigręždamas į kitų šalių praktikas sprendžiant narkotikų vartojimo problemą, G.Duoblys pamini Baltarusiją. Čia narkotikų politika itin griežta ir visais atvejais, susijusiais su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau dėl Globalaus fondo teikiamų lėšų kaimynams sekasi geriau spręsti žalos mažinimo priemonių, žemo slenksčio kabinetų darbo klausimus.
„Pernai įgyvendinta ES paramos žemo slenksčio kabinetams priemonė leido ir mums šį tą nuveikti, bet vis tiek gaunami pinigai neatitinka pasaulinių reikalavimų, o ir toji priemonė po kelerių metų baigsis“, – svarsto LŽTC tarybos narys G. Duoblys, akcentuodamas, kad per pastarąjį dešimtmetį žemo slenksčio kabinetų Lietuvoje gerokai sumažėjo.
Kitų narių valstybių lygmeniu mes labiausiai pasižymime didžiulėmis bausmėmis: už narkotikų platinimą dideliais kiekiais Lietuvoje gresia 8–10 metų nelaisvės, labai dideliais – 10–15 metų.
A.Gutauskas akcentuoja, kad neretai tiek neskiriama net už nužudymą, ir geraisiais pavyzdžiais priimant labiau pamatuotus sprendimus siūlo laikyti Čekiją ar Portugaliją, kuriose orientuojamasi į pagalbą žmogui ir gydymą.
„Neproporcingos bausmės, persekiojimas, įkalinimas stigmatizuoja, ypač jaunus asmenis. Vietoj to, kad jiems padėtume, atskiriame, mat jie pyksta ant neva priešiškai nusiteikusių institucijų, tėvų, visos visuomenės ir galiausiai ant savęs. Patekę į pataisos namus, dar labiau progresuoja, nes juose narkotikų gauti lengviau, o sugrįžę į laisvę susiduria su reintegracijos sunkumais, ypač po ilgalaikio įkalinimo bausmės“, – patirtimi dalijasi teisėjas.
G.Duoblys priduria, jog baudžiamosios teisės normų perteklinis taikymas turi stiprų šalutinį neigiamą poveikį ir plačiajai visuomenei – daugėja teistų, taigi morališkai atstumtų, neigiamai stigmatizuotų, nekonkurencingų ir valstybei nelojalių žmonių
