15min spalio pabaigoje lankėsi vietoje, kur archeologų grupė, vadovaujama Lino Kvizikevičiaus, atrado keletą žmonių, greičiausiai partizanų, palaikų.
Vienoje duobėje rasti dviejų žmonių palaikai, virš kurių taip pat buvo atrasta ir granata.
Netoliese, tame pačiame kieme, atrasti dar vieni palaikai, tiksliau – pusė jų. Šalia palaikų taip pat atrasta plokštelė su išraižytu Vyčiu.
Netrukus po atradimo palaikai buvo išvežti antropologiniams tyrimams į Vilniaus universitetą, vėliau pradėti DNR tyrimai.
Šiomis paieškomis Leipalingyje siekiama atrasti legendinių Dzūkijos partizanų J.Vitkaus-Kazimieraičio ir Lionginio Baliukevičiaus-Dzūko palaikus.
Faktas – patvirtintas
Tai, kad legendinio partizano J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikai atrasti, per Kariuomenės dieną praėjusią savaitę paskelbė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Vis dėlto Genocido centro ekspertai dar negalėjo patvirtinti ministro žodžių ir teigė, kad ne visi tyrimai atlikti.
Tačiau dabar ekspertai patvirtina – DNR tyrimai atskleidė, kad Leipalingyje, buvusio NKVD pastato kieme, atrasti būtent J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
„Noriu pasidalinti džiugia ir svarbia žinia, kad tarp Leipalingyje surastų palaikų yra žymaus Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, šiandien tai galime patvirtinti 100 proc.“, – žurnalistams pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Arūnas Bubnys.
Jis įteikė tyrimo išvadą J.Vitkaus-Kazimieraičio vaikaičiui, Vilniaus universiteto kapelionui Gintarui Vitkui.
„Nežinomybės laikas baigėsi“, – pabrėžė A.Bubnys.
Palaikai, pasak ekspertų, atrasti vertinant surinktą istorinę medžiagą bei žmonių liudijimus.
Pasak teismo medicinos ekspertės Jūratės Jankauskienės, DNR tyrimas tapatybę patvirtino po ketvirto bandymo ir praėjusią savaitę tyrimai dar nerodė galutinio atsakymo.
Tačiau dabar ekspertai gali patvirtinti, kad palaikų DNR atitinka J.Vitkaus-Kazimieraičio sūnų DNR.
„Laimingi iki debesų“
Patvirtintą faktą su šypsenomis pasitiko J.Vitkaus-Kazimieraičio artimieji – anūkai G.Vitkus ir Vilija Vitkutė-Pranckienė.
„Be galo jaudinamės, be galo laukėme, viltingai laukėme. Tėvelis su broliais tais 1991 metais su broliais tikrai daug dirbo, bet buvome vienu metu jau praradę tą viltį. Tiesiog dabar mes laimingi iki debesų, nes tas identifikavimas mus įpareigoja nešti toliau, skleisti senelio vardą į visuomenę, kad ji kur kas daugiau žinotų, nes anksčiau jis buvo primirštas“, – žurnalistams sakė legendinio partizano anūkė.
„Vyraujantis jausmas yra džiaugsmas, pasididžiavimas ir dėkingumas, kad pagaliau valstybės institucijų, šeimos ir privačių žmonių pastangų dėka pasiektas rezultatas. Mes atpažinome, atradome vieno iš svarbių Lietuvai karžygių palaikus“, – pridūrė kapelionas G.Vitkus.
Jo teigimu, šeima jau anksčiau pradėjo svarstyti, kur legendinis partizanas galėtų atgulti amžinojo poilsio.
„Mes iš tikrųjų šeimoje, kai prasidėjo tyrimai, kai 15min dienraštis paskelbė tuos duomenis, tai mes jau pradėjome svarstyti, o kas bus, kai bus atrasta“, – kalbėjo J.Vitkaus-Kazimieraičio anūkas.
Viena svarstytų vietų – Kaune, kur palaidota partizano žmona, tačiau anūkai sako, kad sutinka su valstybinėmis laidotuvėmis bei tarsis dėl laidojimo vietos ir laiko.
„Jeigu bus pripažinta jo kaip valstybės veikėjo įtaka, indėlis, tai svarstysime su valstybės institucijomis kada ir kaip būtų galima palaidoti“, – teigė G.Vitkus.
Palaikai – fragmentiški
Netrukus po palaikų atradimo Leipalingyje jie buvo perkelti pirminiams – antropologiniams – tyrimams į Vilniaus universitetą (VU).
Jo mokslininkė Justina Kozakaitė sako, kad gauti palaikai buvo fragmentiški.
„Palaikai buvo tikrai labai fragmentiški: išlikusi tik dešinė kūno pusė stuburas. Deja, kaukolės teturime tik apatinį žandikaulį ir kaktikaulio fragmentą išlikusį“, – žurnalistams sakė J.Kozakaitė.
Jos teigimu, iš dalies J.Vitkaus-Kazimieraičio tapatybę patvirtino ir antropologiniai tyrimai.
„Pavyzdžiui, dantų būklė ir gydymas arba juosmens srityje konstatuoti tam tikri pakitimai, kuriuos mes galime sieti su jo sveikata, kur jis skundėsi – kojų tirpimu arba kojų skausmais“, – pasakojo VU mokslininkė.
Ji pabrėžė, kad mokslininkai vis dar tiria J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikus.
„Tam yra dvi svarbios priežastys. Visų pirma, tai, kad palaikai yra fragmentiški (...) L.Kvizikevičius neseniai pristatė kaulų, kurie gali priklausyti J.Vitkui. Šiuo metu tas tyrimas ir vyksta, bandome atsekti, kurie dar kaulai galėtų priklausyti J.Vitkaus palaikams. Kitas svarbus aspektas – klausimas dėl mirties aplinkybių. Liudininkų pasakojimai teigia, kad J.Vitkus buvo sužeistas į krūtinės, dubens ir šlaunies sritį“, – kalbėjo J.Kazokaitė.
Legendinės asmenybės
Tiek J.Vitkaus-Kazimieraičio, tiek L.Baliukevičiaus-Dzūko palaikų atradimas būtų didelis laimėjimas Lietuvos partizanų, kurių kūnus sovietai slėpė, paieškose.
Jie abu vadovavo Dainavos apygardai ir žuvo netoli Leipalingio.
J.Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2-ąją, kai susidūrė su sovietų kariuomene, o L.Baliukevičius-Dzūkas – 1950 metų birželio 24-ąją Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje.
L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, rašytas mašinėle 1948–1949 metais, yra vienas unikaliausių partizaninio pasipriešinimo liudijimų.
Tuo metu J.Vitkus-Kazimieraitis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, buvo bene vienintelis aukšto rango karininkas – tarpukariu jis buvo įgijęs pulkininko leitenanto laipsnį.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J.Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.
Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.
Antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.
Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 metais J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A“ apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.
1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J.Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
J.Vitkus-Kazimieraitis ir L.Baliukevičius-Dzūkas buvo legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bičiuliai. Kazimieraitį Vanagas laikė savo mokytoju ir savo dienoraštyje jį apibūdino kaip „partizanų idealą“, o Dzūką – „uoliausiu ir sąžiningiausiu bendradarbiu“.
