A.Sipavičienės teigimu, situacijai blogėjant, negalima atmesti tokio masto krizės, su kokia Europa susidūrė, kai masiniai migrantų srautai pajudėjo per Viduržemio jūrą.
„Sienų atidarymas ir netiesioginis trečiųjų šalių piliečių paskatinimas atvykti į ES neteisėtai yra viena iš grasinimų, šantažo priemonių“, – aktualijų laidoje 15/15 sakė A.Sipavičienė.
„Tokią migraciją lengviau sulaikyti iš tos šalies, iš kurios išvyksta. Jei Baltarusija pradeda nebestabdyti ar net pati organizuoti, čia yra didesnė problema“, – kalbėjo ekspertė.
Pasak A.Sipavičienės, Baltarusijos elgesys gali būti palyginamas su vis pasigirstančiu Turkijos ar Libijos valdžios šantažu, kad jos gali atverti vartus migrantams į Pietų Europą per Viduržemio jūrą.
Gali reikėti paramos
A.Sipavičienės teigimu, išsipildžius juodajam scenarijui Lietuvai turbūt tektų prašyti kitų Europos šalių paramos, nes staiga įrengti specialius centrus ar viešbučius būtų sudėtinga.
„2015 metais, kai buvo vadinamoji Viduržemio jūros krizė ir kai dideli skaičiai migrantų plūdo į Vakarų Europą, tąkart šia našta reikėjo dalytis visiems. Šį kartą, tikėtina, taip pat tektų dalytis, jei srautas būtų masinis“, – teigė A.Sipavičienė.
Daugės tų, kurie bandys neteisėtai kirsti sieną
Kalbėdama apie pačių baltarusių bėgimą nuo represijų, ekspertė atkreipė dėmesį, kad režimas vis sunkiau išleidžia tokius žmones iš šalies, todėl jie priversti ieškoti kitų kelių, vis dažniau bando patekti į Lietuvą kirsdami sieną miškingose teritorijose.
„Legaliai jiems išvykti sudaromos kliūtys, todėl gali būti, kad daugės tų, kurie bandys neteisėtai kirsti sieną“, – sakė A.Sipavičienė.
Į pasirengimo procesą ekspertė taip pat paragino įtraukti nevyriausybines organizacijas.
Ar Lietuva ruošiasi?
– Jei neprognozuojamas kaimynas imtųsi dar baisesnių veiksmų ir atsirastų precedento neturinti situacija, ar tam yra ruošiamasi?
– Ruošiamasi gal taip, bet ar pasiruošta, leisiu sau suabejoti. Negali laikyti kažkokių centrų ar viešbučių, kur galėtum priimti labai didelį kiekį pabėgėlių. Kai prasidėjo Viduržemio krizė 2015 metais, buvo dideli antplūdžiai migrantų į Vakarų Europą, buvo kalbama apie norą dalintis našta. Vienas iš dalykų, ką Lietuvai reikės daryti, tai bandyti dalintis našta su kitomis šalimis, kad jos taip pat pasidalytų srautu, jei jis būtų labai masiškas ir didelis.
Reikia turėti planą alternatyviam apgyvendinimui, alternatyviam maitinimui. Taip pat pas mus yra nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia pagalbą pabėgėliams, todėl būtų naudinga jas įtraukti į planą, ką daryti su maitinimu, su registravimu. Juk žmonės gali bėgti be dokumentų, juos reikia identifikuoti, suregistruoti, išsiaiškinti poreikius, kartais jų reikia sanitarinių, kartais medicininių.
– Įsivaizduokime, kad jau šiandien reikia priimti bėgančius iš Baltarusijos. Kiek šiandien Lietuva būtų pajėgi priimti žmonių esamomis sąlygomis?
– Šiuo metu standartiškai atvykėliai priimami į Pabradės užsieniečių registracijos ir Ruklos pabėgėlių centrus. Juos galima šiek tiek praplėsti, bet galimybės – nedidelės. Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Caritas teikia alternatyvią pagalbą ir apgyvendinimą. Esant masiniams dalykams, galėtų būti panaudojami viešbučiai, bendrabučiai, laikinas būstas. Manau, čia turėtų įsitraukti Maisto bankas ir visas nevyriausybinis sektorius. Ten tikrai būtų ką daryti, jei tai būtų masinis dalykas.
