„Konkrečiai Punios miške apsauga pačioms jautriausioms teritorijoms jau egzistuoja rezervato statusu ir tas draustinio statusas, kuris yra šiandien Punios šile, jis pilnai apsaugo likusią šilo teritoriją“, – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas.
„Šiandien iniciatyva paskelbti rezervatu pasmerktų likusią draustinio dalį supūti, išsausėti (...) Punios šilą išsaugosime tik išlaikydami esamą draustinio statusą, prižiūrėdami ir išvalydami ligotus medžius“, – pridūrė jis.
Pasak jo, draustinio statusas didžiojoje Punios šilo dalyje visiškai apsaugo mišką. Anot S.Gentvilo, girininkų darbas šile nesikerta su tikslu mišką išsaugoti.
„Man atrodo, kad geri norai Lietuvoje turėti unikalią gamtą nesipriešina su profesionalų darbų draustiniuose“, – sakė S.Gentvilas.
Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Zolubas pabrėžė, kad rezervato išplėtimas, taip teritorijoje sustabdant ūkinę veiklą, paskatins vabzdžio žievėgraužio tipografo veiklą, kuris, apsigyvenęs po eglės žieve, medį džiovina.
„Rezervate uždraudus bet kokią veiklą, tipografas, aišku, dauginsis, sunaikins nemažą skaičių eglių. Kadangi toje vietoje pirmiausia atžels lazdynas, eglė natūraliai nebeatžels. Per 5–7 metus tos nudžiūvusios eglės nuvirs, pradės pūti ir vargu ar matysime tokį vaizdą, kokį dabar tikisi matyti visuomenininkai, pasirašę peticijas dėl sengirės išsaugojimo“ – sakė P.Zolubas.
Jis pabrėžė, kad dėl žievėgraužio tipografo 1994–1997 metais buvo iškirsta beveik 9 mln. kubinių metrų eglių – tai 2–3 metų metinė visų rūšių kirtimo norma.
Tuo metu Miškų instituto mokslininkas Stasys Karazija sako, kad visą Punios šilą paskelbus rezervatu niekas iš esmės nepasikeis. Anot jo, šilui saugoti yra tinkamesnis draustinio režimas.
„Pirma, gamtinis kraštovaizdis ir pats miškas nesikeis (...). Rezervatinis miškas užtikrina natūralių procesų eigą, bet negalima išsaugoti status quo. Miškas kelių metų jau nebus toks pat, nes vyksta procesai. Draustinio režimu mes galime lanksčiau pritaikyti ūkines priemones, priklausomai nuo to, kokiam sklype kokia rūšis yra saugoma“, – sakė S.Karazija.
„Rezervato režimu mes visur pritaikome vieną režimą, kai ne visoms rūšims išsaugoti tinka tas rezervatinis režimas“, – teigė mokslininkas.
Punios šilas užima daugiau nei 2,7 tūkst. hektarų teritoriją, o rezervatas šiuo metu yra 457 hektarų plote. Buvo bandoma rezervatą išplėsti iki beveik 2,2 tūkst. hektarų, tačiau liepos viduryje aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sustabdė jo plėtrą.
Tai sukėlė gamtosaugininkų ir visuomenininkų pasipiktinimą, kurie kreipėsi ir į prezidentą Gitaną Nausėdą. Šis paskatino K.Mažeiką imtis veiksmų, būtinų apsaugoti Punios šilą.
Internetinę peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo, kurią inicijavo Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje vadovas Žymantas Morkvėnas, šiuo metu pasirašė daugiau nei 13,5 tūkst. piliečių.
K.Mažeika praėjusią savaitę pavedė Valstybinių miškų urėdijai stabdyti plynuosius miško kirtimus Punios šile, o Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai – iki šių metų gruodžio pirmos dienos parengti tikslų Punios šilo apsaugos projektą.
Remiantis anksčiau BNS pateiktais urėdijos duomenimis, 2014–2019 metais Punios šile iškirsta beveik 40,7 tūkst. kubinių metrų medienos. Daugiausia – beveik 15,4 tūkst. kubinių metrų – medienos iškirsta 2017 metais.
2014 metais iškirsta 5,1 kubinių metrų medienos, 2015 metais – 6,3 tūkst. kubinių metrų, 2016 metais – 4,3 tūkst., 2018 – 6,6 tūkst., šiemet iškirsta 2,9 tūkst. kubinių metrų medienos.
Dalis šios medienos kirsta plynais sanitariniais kirtimais: 2014 metais – 0 hektarų, 2015 – 0,3 ha (31 kub. m), 2016 – 2,4 ha (678 kub. m), 2017 – 24,1 ha (6,3 tūkst. kub. m), 2018 – 2,4 ha (609 kub. m), 2019 metų pirmąjį pusmetį – 1,8 ha (680 kub. m).
Punios šile gausu šimtamečių gamtos paminklais paskelbtų ąžuolų ir kitų medžių, taip pat čia randama daugiau nei 100 į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių.
