„Tvaraus šienavimo politiką jau trečią sezoną taikančiame Vilniuje susirgimų erkių platinamomis ligomis nedaugėja. Specialistai tai aiškina savireguliaciniais mechanizmais – aukštesnėje žolėje daugiau ir erkėmis besimaitinančių gyvūnų“, – tokį pranešimą šią savaitę išplatino Vilniaus miesto savivaldybė, teigdama, kad šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, atsisakyta saugant bioįvairovę.
Tos vietos – tai aplinkkelių šlaitai, daugumos gatvių skiriamosios eismo juostos, transporto žiedai – ten, kur, Vilniaus savivaldybės teigimu, žmonės ir namuose prižiūrimi gyvūnai retai ar visai neateina.
-
Žaliasis Vilnius: Geležinio Vilko g. žaliuoti nenori – išdžiūvo pušelės, neauga ir krūmai
-
Vilniaus Birutės gatvėje – savivaldybės ir gyventojų kova dėl tako: medžius iškasė ir išvežė
-
Sostinėje šienaujant tvariai, užsikrėtimų erkių platinamomis ligomis nepadaugėjo
-
Apie nešienautas Vilniaus pievas pasisakė ir žinomi žmonės: „Gamta nėra eksterjeras“
Tačiau pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose, be džiaugsmo dėl žydinčių pievų, ypač ramunių šalia Baltojo tilto, pasigirdo vis daugiau pasipiktinimo balsų.
Viešųjų ryšių ekspertas Arūnas Armalis pasidalijo nuotrauka šalia gyvenamųjų daugiabučių, kur žolė – gerokai aukščiau kelių ir ironizuodamas, kad „naujoji „apsimeskim, kad pjaunam žolę“ tvarka Vilniuje yra nuostabi“, parašė: „Aš nuoširdžiai maniau, tai ši „tvarka“ bus taikoma tik vejoms tarp gatvių, šlaitams ir nuošalioms pievoms, man tai atrodė visai racionalu. Bet ne, taip žolė „pjaunama“ ir prie namų – tik 0,5 m ruožas prie šaligatvio.“
Rašytojas Gintaras Bleizgys sako, kad dvi dienas dirbo savanoriu – šienavo žolę šalia vaikų darželio, kad „mažiau erkių į darželinukus kabintųsi“: „Kai grąžinau išnuomotą trimerį ir pasakiau, ką dariau, tai nuomos kainos paėmė tik pusę: „Mes irgi tėvai, – pasakė, – norim kuo nors prisidėti prie vaikų sveikatos.“ Gerbiu visų nuomones: vieni nori pjautos žolės, kiti nepjautos ir visi turi argumentų. Savo argumentus tiesiog dėjau trimeriu per džiungles.“
Tuskulėnų seniūnaitis Jonas Jakaitis, „Vilnius Tech“ profesorius ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos Ekspertų tarybos pirmininkas, feisbuke pasidalijo Neries pakrantės nuotraukomis: „Mielieji, ar tikrai mieste plėtojama biocentrinė idėja – nešienauti urbanizuotų viešųjų erdvių, gali itin prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo? O gal tai tik priemonė neūkiškumui miesto tvarkyboje pridengti???
Glumina Neries pakrantėje Paralimpiečių erdvės tvarkyba.“
Taisyklės geros, įgyvendinimas prastas
Prof. J.Jakaitis, kalbėdamas su 15min, neslėpė – idėja mieste turėti natūralių, žydinčių pievų yra graži ir gera. Tik štai jos įgyvendinimas sostinėje mažų mažiausiai glumina.
„Žiūrint į naująsias priežiūros taisykles, plika akimi nieko blogo nepamatysi. Bet kaip sakoma – velnias slypi detalėse. O tos detalės siejamos su realiu taisyklių įgyvendinimu. Šitoje vietoje yra didžiausias nesusišnekėjimas. Tam tikros taisyklės ir punktai yra pakankamai logiški, bet jie įgyvendinti yra labai prastai.
Kitas momentas – šios taisyklės, matyt, yra inspiruotos bendro žalio kurso vajaus. Tai politinio lygmens sampratos ir Jungtinėse Tautose 2020 metais buvo patvirtinta biologinės įvairovės konvencija. Matyt, tai ir interpretuojama lokalaus įgyvendinimo dokumentuose. Čia reikia atskirti du dalykus – kaip šita biologinės įvairovės politika įgyvendinama strateginiu lygmeniu ir kaip įgyvendinama praktiškai“, – sakė ekspertas.
Jo teigimu, tik apie trečdalis Vilniaus teritorijos yra antropologizuota – čia gyvena žmonės ir turi būti tenkinami jų lūkesčiai, lemiantys gyvenimo kokybę.
„Čia ir turėtume koncentruotis – tas trečdalis teritorijos turėtų būti kūrybiškai diferencijuota ir joje reguliuojama tvarkyba. Ką turiu omenyje? Man irgi teko lankytis ir matyti kitose šalyse. Konkretus atvejis yra Štutgartas, kur didžiulėse gamtinio karkaso teritorijose yra išskirtos zonos išlaikyti natūralias buveines, pievas ir augalus. Ir ne tam, kad būtų įgyvendintas strateginis pasaulinis tikslas dėl įvairovės išsaugojimo, bet suteikti galimybę tas pievas pažinti, išsaugoti identitetą. Greta yra pievos zonos, kur nešienaujama, o greta – kur šienaujama.
Aš su tuo susidūriau Štutgarte 2014 metais ir labai nustebau, kad nešienauta, negi vokiečiai apsileidę paliko kažkokį gabaliuką. Tuomet man tai buvo tokia praktinė naujovė, nors teoriškai girdėjau. Su savo kolegomis kalbėjomės, jie ir sakė, kad taip daroma specialiai, tačiau tai neliečia tų antropologizuotų teritorijų, kuriomis žmogus naudojasi kas dieną, kas valandą, savo kasdieniais rekreaciniais ar kitokiais tikslais. Todėl mano nuomone, tos prigimtinės miestiečių teisės, moralinės normos turi būti išsaugotos“, – kalbėjo J.Jakaitis.
Profesorius atviras: jeigu prie daugiabučio žolė nešienaujama ir tai pavadinama biologine įvairove, toks reiškinys įgauna humoristinį pavidalą.
Jis priminė ir jau minėtą Paralimpiečių erdvę prie Neries – tai kraštovaizdžio architektūros pavyzdys, tuo ji ir skiriasi nuo laukinių pievų, kad ten įdėta žmogaus darbo: „Sukuriama meninė vertė, bet ji užleidžiama dilgėlėmis, pienėmis ir pan. Tokia tvarkyba yra netoleruotina, kritikuotina ir taisytina.
Teritorijų diferencijavimas pagal veiklos rūšį yra sveikintinas, toleruotinas, bet jis turi būti suprantamas, aiškiai apibrėžtas ir labai nedvipramiškai įvertintas. Na ir kas, kad taisyklėse parašyta, jog daugiabučių kiemai bus šienaujami, jeigu jie nešienaujami.“
Miesto aplinka sulyginama su kaimo
Dendrologas Laimutis Januškevičius atviras: „Man labai nepatinka ta tendencija, kai miesto aplinka sulyginama su kaimo aplinka. Ypač parkai – tai kraštovaizdžio kūrinys, ten mes einame pažiūrėti ne natūralių pievų, o paties kūrinio, kuris turi būti išpuoselėtas, pavyzdingai tvarkomas.
O dabar kai kuriuose parkuose, net ir Verkių dvaro parke, žada labai retai, gal porą kartų per sezoną šienauti vejas. Neteisinga ta pažiūra. Vejos turi būti išpuoselėtos.
Žinoma, ir istoriniuose parkuose, ir atskirose teritorijose miško parkuose galima saugoti tą bioįvairovę. O ir dėl tos bioįvairovės perlenkiama lazda. Ne parkai yra ta vieta, kur ją reikia saugoti, parkuose reikia saugoti kraštovaizdžio architektūros kūrinį.“
Miesto viešosios erdvės turi būti rūpestingai prižiūrimos, nes jeigu visur paliksime laisvai augančias pievas, tai miestas nelabai skirsis nuo kaimo, sako dendrologas, juk užmiesty tokių natūralių pievų gausu.
Dėl tos bioįvairovės perlenkiama lazda. Ne parkai yra ta vieta, kur ją reikia saugoti, parkuose reikia saugoti kraštovaizdžio architektūros kūrinį.
„Jeigu einu į parką, noriu pasigrožėti tuo parku. O koks tas grožis? Estetinė pusė užmirštama. Nemokšiška ta nuomonė“, – kalbėjo L.Januškevičius, neneigdamas, kad senuose istoriniuose parkuose Vakarų Europos šalyse, tarkim – peizažiniuose Anglijos parkuose, yra atskiros erdvės, kur įrengiama žydinti veja, tačiau ir ji nešienaujama tik tol, kol žydi. Bet tokia veja paprastai įrengiama ne reprezentacinėse vietose, o periferinėje zonoje.
Daug metų šioje srityje dirbantis ekspertas nepamiršo ir erkių, kurios veisiasi nešienaujamoje žolėje: „Mes sukeliame pavojų žmonėms, kurie čia ateis pailsėti, pasivaikščioti, jiems tiesiog pavojinga.“
Pridėti ranką būtina
Kraštovaizdžio architektas, buvęs Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas, paklaustas, kaip vertina naująją Vilniaus šienavimo politiką, neslėpė – eidamas Žaliuoju tiltu gėrėjosi Neries krantais.
„Bet prie jų reikia pridėti ranką – visur tai reikia daryti nuosekliai ir tvarkingai. Jau penki dešimtmečiai aš šitoje profesijoje, tai tiek įvairių akcijų pamačiau. Ši akcija teisinga, bet kažkiek politizuota, kadangi neįsiklausius į specialistų nuomonę arba kai kuriems specialistams pataikaujant visi tie veiksmai atliekami. Dviratis jau išrastas, bet vis jį išradinėja. Taip ir aplinkoje.
Turime parkus, skverus – priklausomuosius, atskiruosius želdynus, kuriuose turi būti tvarkomasi pagal teisingą nustatytą sistemą. Nutaria, kad reikia nešienauti. Aš manau, kad kiekvienam plotui turi būti parengtas šienavimo planas“, – kalbėjo architektas.
Bet prie jų reikia pridėti ranką – visur tai reikia daryti nuosekliai ir tvarkingai.
Jo teigimu, vien kalbų apie biologinę įvairovę neužtenka – tai turi būti tinkamai formuojama, o ne daroma iš piktžolių: „Gal kai kam tai gražu, bet man atrodo, kad mes susilauksime problemų. Tiesiog kiekvienu atveju turi būti šienavimo plotams planai normaliai subalansuoti, sutvarkyti. Manau, šitokiu keliu reikia eiti.“
Kraštovaizdžio architektas paminėjo pavojus – esą pagal tai, kokia dabar tvarka taikoma, greitai nuo erkių neapsiginsime.
A.Mituzas užsiminė ir apie medžių sodinimą Vilniuje – esą belieka dėkoti Dievui, kad „šaligatvių, betono plokščių laužymo akcija sutapo su lietingu pavasariu“, nes esą sodinant medžius ir krūmus iki gerojo dirvožemio neprisikasama, tad gerovės jie neturės. O turėtų būti užtikrinta šaknų sistema pagal medžio rūšį ir dydį, koks jis augs, sodinami tie medžiai, kurie gali atitinkamoje aplinkoje augti.
Susikalibruoti šienavimą
Vilniaus savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė neneigia, kad šios idėjos įgyvendinimas dar reikalauja pamokų: „Taip, visi mokomės, turime dar nueiti kelią ir susikalibruoti patį šienavimą, ir šienautojų požiūrį į šitą mūsų metodą. Visų pirma, pats šienavimas – lygesnės pradalgės, galbūt dažniau grįžti prie tų pradalgių, nes šiemet daug lietaus, žolė greičiau auga.
Taip pat aiškumas teritorijose – erdvėse šalia daugiabučių namų kartais šienautojai nežino, kur ta riba yra, nes fiziškai jos nėra. Čia turime problemą, kad daugiabučių kiemai savo ribų kaip ir neturi, jeigu atsirastų, būtų labai aišku, kad štai yra namų valda su savo ribomis ir tą namų valdą reikia šienauti kruopščiai, nepalikti aukštesnės žolės nei 10 cm.“
Vis dėlto ji nesutinka, kad pats principas turi trūkumų – esą tose bendro naudojimo erdvėse, kur žolė palikta, buvo stebimi išminti takai ir pagal tai daroma išvada, kad čia žmonės tik praeina. Tad ir nuspręsta šienauti tik po metrą ar du į abi puses nuo tų takų.
Visi mokomės, turime dar nueiti kelią ir susikalibruoti patį šienavimą, ir šienautojų požiūrį į šitą mūsų metodą.
R.Baniulienė paragino gyventojus pranešti savo seniūnijai, jeigu mato, kad, tarkim, vaikų žaidimų aikštelė blogai šienaujama, apaugusi aukšta žole. Esą į tai bus atsižvelgta ir tikrai nušienauta, jeigu ta erdvė mėgstama ir naudojama žmonių.
Savivaldybės atstovė pabrėžia, kad kitos šalys net ir centrinėse miesto parkų dalyse palieka nešienautus plotus. Paklausta, kokios tai šalys, R.Baniulienė minėjo, kad tai „praktiškai visi miestai Europoje, esantys šiauriau, kur pievos auga ir kur susiduriama su klimato problemomis“, tad tai Šveicarija, Olandija, Vokietija, Anglija, Skandinavijos šalys.
„Jie naudoja pievų mišinius naujiems parkams užsėti ir nešienavimą tų vietų, kurios gali būti nešienautos“, – sakė R.Baniulienė, vis dėlto nepaminėdama, kad tose šalyse, bent daugumoje iš jų, ir problemos dėl erkių kur kas mažesnės arba jų iš viso nėra.
Erkių dėl tokios politikos, anot Vilniaus m. savivaldybės, nedaugėja – tą esą rodo susirgimų kreivė, kuri jau dvejus metus leidžiasi žemyn. Be to, kaip pabrėžė R.Baniulienė, Lietuva yra rizikos zonoje dėl erkinio encefalito, todėl užsieniečiams čia važiuojant rekomenduojama skiepytis. Apie skiepus reikėtų pagalvoti ir patiems vilniečiams.
Erkių tik daugės, susirgimų irgi
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užkrečiamų ligų specialistė, medicinos entomologė Milda Žygutienė tokiu savivaldybės optimizmu nesidžiaugia.
„Pieva gražu, kas gali paneigti, ypač žydinti. Bet viena iš pagrindinių erkių platinamų ligų prevencinių priemonių yra tinkamai prižiūrėti žaliuosius plotus, neleisti žolei užaugti aukštesnei nei 10 cm nuo ankstyvo pavasario. Tai visur įkalta, užrašyta argumentuotai, juk ne dėl to šienaujama, kad patinka ta nuskusta žolė, o kad tokioje terpėje erkėms yra blogai.
Mes kalbame apie Lietuvą, tą šalį, kuri turi didžiausią sergamumą erkiniu encefalitu Europoje. Jau kelinti metai iš eilės esame lyderiai pagal rodiklį šimtui tūkstančių gyventojų. Tad visos prevencinės priemonės turi būti maksimaliai naudojamos, nes susitvarkyti su erkėmis nėra taip jau paprasta“, – kalbėjo entomologė.
Mes kalbame apie Lietuvą, tą šalį, kuri turi didžiausią sergamumą erkiniu encefalitu Europoje. Jau kelinti metai iš eilės esame lyderiai pagal šį rodiklį 100 tūkst. gyventojų.
Jos teigimu, erkės išplitusios po visą Lietuvą, gamta yra tinkama joms.
„Kalbu apie erkinį encefalitą, bet tinka visoms ligoms. Infekcijos rezervuaras yra smulkieji graužikai. Jeigu jie gauna sukėlėją, jis jokios žalos tiems gyvūnams nedaro. Erkė, prisisiurbusi tokio graužiko kraujo, gauna erkinio encefalito virusą ir nepraranda jo per visą savo gyvenimą.
Pačios erkės, kaip sakau, plinta per pavežėjus – paukščius, kitus gyvūnus. Aukštoje pievoje ir paukštis saugiai, gerai jaučiasi, ir graužikas. Jeigu erkė nukrenta į tokią terpę, ten yra pakankamai drėgmės, tad gali ten puikiai įsikurti. Nesakau, kad tokios erdvės, kaip šalia gatvių, yra plačiai lankomos. Tačiau visa tai užtikrina geresnes sąlygas plisti erkėms“, – kalbėjo specialistė.
M.Žygutienė pabrėžė, kad savivaldybė netinkamai naudojasi ir statistika – esą erkių sukeliamoms ligoms būdingas bangavimas, tad pastaruosius kelerius metus atvejų išties buvo mažiau. Tačiau visoje Lietuvoje užsikrėtimų erkiniu encefalitu mažėjo perpus, o štai Vilniuje tik trečdaliu. O tinkamos terpės erkėms sukūrimas gali pasitarnauti naujam sergamumo augimui.
