Ekspertas V.Denisenko apie T.Carlsono interviu su V.Putinu: gana liūdna buvo žiūrėti

Ir nors po interviu praėjo jau mėnuo, ekspertai tebeturi pastabų. Šįkart apie jį pakalbėjome su Žurnalistikos ir medijų tyrimo centro docentu, daktaru Viktoru Denisenko.

– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai, pažiūrėjus T.Carlsono ir V.Putino interviu?

– Na, mano įspūdžiai, ko gero, – kaip daugelio. Gana liūdna žiūrėti, kai žmogus, kuris save pozicionuoja kaip žurnalistą, turėdamas galimybę pakalbinti tokią asmenybę, to neišnaudoja tikrai žurnalistikai, ir, iš esmės, atlieka patogaus klausytojo vaidmenį.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Viktoras Denisenko

– Kaip įvertintumėte žurnalisto ir pašnekovo santykį?

– Sunku pasakyti. Kai turime politiką ir žurnalistą, norėtųsi, kad žurnalistas iš tikrųjų užduotų aktualius ir aštrius klausimus, reaguotų į pašnekovo tam tikras kontroversiškas mintis ar nusišnekėjimus. Žurnalistas, mano požiūriu, turėtų būti geriau pasirengęs tokio pobūdžio pokalbiui.

Gana liūdna žiūrėti, kai žmogus, kuris save pozicionuoja kaip žurnalistą, turėdamas galimybę tokią asmenybę pakalbinti, to neišnaudoja.

– Anot politologės Tatjanos Stanovajos, T.Carlsono interviu su V.Putinu – kaip provokuojantis gestas, pradžiuginęs T.Carlsono auditoriją, kurios dauguma – Joe Bideno priešininkai. Kiek šiame teiginyje tiesos?

– Sakyčiau, kad sutinku su tam tikrais aspektais, kurie buvo išsakyti. T.Carlsonas – didelis Donaldo Trumpo simpatikas, ir, turint galvoje visą diskursą, galima sakyti, jog šitas interviu, kaip gestas, gali būti interpretuojamas įvairiai.

Kaip bandymas galbūt parodyti, jog J.Bidenas ir dabartinė JAV administracija užima aiškią, Rusijos atžvilgiu priešišką poziciją, o D.Trumpas ir jo aplinkos žmonės nevengia kalbėti su visais, ir tai galima išnaudoti demokratijos žaidimui.

Turiu omenyje, jog yra parodoma, kad jie – pasirengę kalbėti su visais.

V.Putinas mėgsta bendrauti su žurnalistais, bet tas bendravimas dažniausiai – palankus pačiam V.Putinui, kadangi jam atsiranda galimybė išsakyti savo vizijas ir fantazijas.

– T.Carlsonas ne vieną kartą savo „Twitter‘yje“ yra išvadinęs Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį įvairiausiais keiksmažodžiais. Ar galima teigti, jog žurnalistas neuždavinėjo V.Putinui aštrių klausimų, nes yra potencialus V.Putino šalininkas?

– Sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad tokia pozicija vėlgi artima buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pozicijai. Iš esmės, šitas žurnalistas nepalaiko Ukrainos ir nesuvokia, kas vyksta ir joje, ir mūsų (Rytų Europos) regione. Jo (T.Carlsono) matymas nesutampa su dabartinės JAV politinės administracijos matymu ir, galima sakyti, jo pozicija – palankesnė Kremliui.

– Po interviu V.Putinas pareiškė, jog tikėjosi sunkesnių klausimų. Kaip manote, ar prieš jų susitikimą buvo susitarta dėl klausimų?

– Galime tik spekuliuoti. Šito nežinom, bet tokios galimybės neatmesčiau. V.Putinas mėgsta bendrauti su žurnalistais, bet tas bendravimas dažniausiai – palankus pačiam V.Putinui, kadangi jam atsiranda galimybė išsakyti savo vizijas ir fantazijas.

Jeigu mes kalbame apie V.Putino bendravimą su tais žurnalistais, kurie yra Rusijoje (to paties Kremliaus tiesiogiai ar per tarpininkus kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių), tai tie klausimai būna gana patogūs ir iš anksto derinami. Kaip buvo šiuo atveju, aš pasakyti negaliu, bet manau, kad jeigu V.Putino spaudos tarnyba buvo pareiškusi tokį reikalavimą, tai T.Carlsonas ir jo komanda galėjo su tuo sutikti.

– Žiniasklaidoje, socialinėse medijose šis interviu sulaukė daug kritikos. Ar jis tikrai buvo toks prastas, ar vis dėlto jame yra svarbios informacijos ir išvadų, kurias pravartu žinoti?

– Sakyčiau, jog bet koks informacijos vienetas – potencialiai naudingas ar bent jau gali būti naudingas. Bandant analizuoti šį interviu, pirmiausia galima sakyti, jog V.Putinas nepasakė nieko naujo. Daugybę tų naratyvų ir istorinių, ir pseudoistorinių svarstymų Kremliaus propaganda įgarsindavo ir anksčiau.

Kita vertus, galbūt, yra keli šio interviu pliusai: vienas „profesinis pliusas“ – tiems, kas bando nagrinėti dabartinę Rusijos ideologiją ir propagandą. Kitas dalykas, ko gero, panašu, jog V.Putinas tiki tuo, ką jis kalba, o tai taip pat tam tikra informacija ir tam tikras signalas.

Aš laikausi pozicijos, jog nėra netinkamų pašnekovų.

– Kaip manote, ar V.Putinas po šio interviu „įsileis“ ir daugiau Vakarų žurnalistų?

– Sunku pasakyti. V.Putinas bendrauja su tais, kas jam yra parankūs. Galime prisiminti liūdnai pagarsėjusį Oliverio Stone‘o 4 valandų filmą, kuriame buvo vaizduojamas JAV režisieriaus ir V.Putino pokalbis, kur V.Putinas faktiškai galėjo pasirodyti kaip pagrindinis aktorius.

Laikas nuo laiko atsiranda žurnalistų ar kūrėjų, kurie yra paveikiami tam tikro V.Putino „žavesio“. Reikia suvokti, jog Vakarų pasaulyje – JAV – dalis žmonių laikosi „anti-JAV“ pozicijos: mano, kad JAV pernelyg dominuoja pasaulyje, užima griežtą poziciją ir visiems viską diktuoja. Tokie žmonės atitinkamai ieško atsvaros ir V.Putinas yra matomas kaip alternatyva JAV hegemonijai, todėl V.Putino režimas jiems kelia tam tikrą „žavesį“.

Imago / Scanpix nuotr./Tuckeris Carlsonas

– Žurnalistų fundamentalus darbas – gauti informacijos. Tačiau ar žurnalistai turėtų ir toliau kalbinti žmones, kurie galėtų skleisti propagandą ir melagienas?

– Romas Sakadolskis yra rašęs, jog žurnalistas turėtų siekti sužinoti tiesą. Tai aš tą siekį kelčiau aukščiau, negu siekį gauti informacijos. Žurnalistas renka informaciją tam, kad sužinotų tiesą ir bandytų priartėti prie tiesos suvokimo.

Galima prisiminti Steveno Rosenbergo interviu su Aliaksandru Lukašenka, kur žurnalistas faktiškai kelis kartus prigavo A.Lukašenką meluojant ir jį prirėmė prie sienos.

Kitas dalykas, aš laikausi pozicijos, jog nėra netinkamų pašnekovų. Mes prieiname prie to, ką turime daryti toliau – ar tikrą žurnalistinį darbą, ar vėlgi tiesiog suteikti eterį diktatoriui.

Galima prisiminti Steveno Rosenbergo interviu su Aliaksandru Lukašenka, kur žurnalistas faktiškai kelis kartus prigavo A.Lukašenką meluojant ir jį prirėmė prie sienos. Tai – labai profesionalaus ir įdomaus žurnalistinio darbo pavyzdys.

Atsakant paprastai, ar galima kalbinti diktatorių, sakau, kad galima. Tik klausimas, kaip tai daroma.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.