Nusikaltimo paveikta visuomenė viešojoje erdvėje jau svarsto įvairius motyvus ir audringai aptarinėja tariamas įtariamojo gyvenimo detales ar būdo bruožus.
15min kalbintų ekspertų manymu, visuomenė vis dar vadovaujasi stereotipais ir baimėmis. Pasak jų, reikėtų stebėti ne asmenybių ypatumus, o pavojingą elgesį. Kiekvienas nusikaltimas turi sudėtingą savo aplinkybių struktūrą.
Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininkas, Vilniaus universiteto teisės mokslų daktaras Algimantas Čepas 15min sakė, kad kalbėti apie labiau į nusikaltimus linkusius asmenybių tipus yra absurdiška.
„XIX amžiaus italų kriminalisto Cesare Lombroso teorija buvo, kad galima atpažinti, kokie žmonės labiau linkę daryti nusikaltimus. Ta teorija greitai buvo paneigta ir įrodyta, kad tai yra labiau fantazijos nei mokslas“, – sakė A.Čepas.
„Vis atsiranda visokių naujų teorijų, ar kad vaikai, kurie nebuvo žindomi, linkę daryti nusikaltimus, ar kad chromosomos vienaip ar kitaip pasiskirsčiusios. Bet tai nesulaukia jokio rimtesnio mokslinio pagrindimo“, – pabrėžė jis.
Ragina neįtarinėti ramiųjų
Kriminologo teigimu, kalbos, kad vienas ar kitas asmuo buvo per daug ramus ar tylus ir dėl to padarė kažkokį nusikaltimą, yra visiška nesąmonė. „Aš save irgi laikau ramiu žmogumi, bet tai nereiškia, kad šias savybes turi kiekvienas ramus žmogus“, – ironizavo mokslininkas.
„Net ir šnekant apie psichikos ligonius… Mes linkę svarstyti, kad jei žmogus psichikos ligonis, tai jis pavojingesnis žmogus. Pastaruoju metu yra atlikta psichologinių tyrimų, kurie parodo, kad psichikos ligoniai nėra labiau linkę daryti nusikaltimus ir jie nėra mažiau save kontroliuojantys. Tai yra tie, kurie turi visus šizofreninius ar bipolinius dalykus, didesnio pavojaus visuomenei nekelia“, – teigė jis.
A.Čepas pabrėžė, kad kalbant apie žudynes Kauno rajone neįmanoma nuspėti, kas pastūmėjo nusikaltimui. „Duomenų, kuo remiasi policija, kol kas nėra“, – pridūrė jis.
Kriminologas pastebėjo, kad audringą visuomenės reakciją išprovokuoja informacijos apie nusikaltimus kiekis. „Visuomenei pateikiama naujiena ir ji ją suvalgo… Pačių nužudymų Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Prieš dešimt metų nužudymų buvo dvigubai daugiau. Tik tie nužudymai patraukia žymiai daugiau visuomenės dėmesio“, – teigė A.Čepas.
„Ir negalima net sakyti, kad nužudymai tapo žiauresni. Jei paskaitytumėt, kas buvo prieš dešimtmetį, tai suprastumėt, kad tuomet buvo žymiai didesnis žiaurumas. Tokią reakciją sukelia ne patys nužudymai, o tai, kad atsirado naujų spaudos kanalų, socialiniai tinklai įgijo visai kitą reikšmę“, – pabrėžė mokslininkas.
Baimės skatina pyktį
Pasak jo, šauktis mirties bausmės nėra prasminga. „Nei mes galėtume, nei iš tikrųjų norėtume ją grąžinti. Ką tai reikštų? Išeiti iš Europos Sąjungos, atsirasti vienose gretose su Baltarusija. Kam to reikia?“ – retoriškai klausė jis.
Tai natūrali baimės ir keršto jausmo išraiška. Norėti kitam žmogui mirties nėra žmogiška, – pabrėžė mokslininkas.
„Tai natūrali baimės ir keršto jausmo išraiška. Norėti kitam žmogui mirties nėra žmogiška. Kuo labiau žmogus bijo, tuo labiau jisai pyksta… O baimės atsiranda ne tik iš nusikaltimų. Daug ko bijome juk. Ir Astravo elektrinės, ir infliacijos, ir „Brexito“ bijom.
Susideda daug racionalių baimių, kurių nesuprantam. Tos baimės akumuliuojasi ir išlenda per tai, kas visiems suprantama. Nužudymas kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo, suprantamas dalykas, tad tai ir sukelia pyktį ir keršto troškimą“, – pabrėžė mokslininkas.
Atkreipti dėmesį į elgesį
Vadovybės apsaugos departamente dirbanti psichologė Emilija Garbaliauskaitė taip pat teigė, kad reikėtų kalbėti ne apie asmenybės bruožus, bet pavojingą, neadekvatų elgesį.
„Smurtinis išpuolis priklauso nuo motyvacijos. Kas veda žmogų imtis destruktyvaus elgesio? Kartais tai būna paslėpti vidiniai išgyvenimai, psichologinės krizės. Gali būti, kad tai užsitęsęs konfliktas ir tada tai gali būti kažkoks paskutinis pokalbis. Jei psichologinė krizė, tai gali būti dar viena nesėkmė. Tai labai individualu ir reikia nagrinėti atskirą atvejį“, – sakė psichologė.
Jos teigimu, dažniausiai žiaurų nusikaltimą paskatina dar vienas stresas, nesprendžiamas sudėtingas išgyvenimas.
Psichologės manymu, ramaus, tylaus ir todėl tariamai pavojingo asmens stereotipas turi prasmės tais atvejais, kai žmogus išties turi galimybę ir ketinimų imtis agresijos, bet apie tai neprasitaria.
„Tokiu atveju užkirsti kelią žymiai sudėtingiau. Išsikalbėjimas, prasitarimas padeda imtis tam tikrų priemonių, užkirsti kelią“, – aiškino ekspertė.
„Tas tylumas pavojingas tuo, kad mes sunkiau pastebime aplinkinių, kurie dirba, gyvena šalia mūsų būklę. Bet kaip rodo istorija, smurtinių išpuolių analizė, tai didžioji dalis tų žmonių prasitaria, užsimena. Kad ir Breivikas...
Jis prieš nusikaltimą nustojo užsiimti ūkine veikla, ėmė kaupti trąšas, kurias naudojo sprogmenų gamybai. Nebūtinai net turi būti kalbos, kartais tai matyti iš neadekvataus elgesio. Matoma, kad žmogus kažkam ruošiasi, kad tai nėra visiškai adekvatu“, – teigė E.Garbaliauskaitė.
Psichologė pabrėžė, kad pastebėjus neadekvatų artimo asmens ar šalia gyvenančiojo elgesį reikėtų kreiptis į teisėsaugos pareigūnus. „Tiesiog nenumoti ranka, kalbėti, dalintis ta informacija su specialistais, pabendrauti su vietos pareigūnu, jei kyla abejonių dėl saugumo“, – patarė psichologė.
