Lietuva jau daug kartų pabrėžė tą faktą, kad ji yra geriau pasirengusi vykdyti tokį projektą. Galima išskirti net tris Lietuvos pasirengimo privalumus techniniu, elektros sistemos išvystymo ir finansiniu požiūriu, teigiama pranešime spaudai.
Tokiu būdu Skandinavijos ir Baltijos šalių regionas galėtų tapti vienas kitą papildančia ir patikima elektros energetikos rinka, kur vyrautų žemos elektros kainos, o tai būtų naudinga visų regiono šalių plėtrai.
„Lietuvos energija“ kartu su „Svenska Kraftnet“ nuosekliai keletą metų atlieka šios jungties tyrimus: 2008 metais buvo galutinai patvirtinti galimybių studijos rezultatai, beliko atlikti jūros dugno tyrimus. Latvija tuo tarpu kol kas apsiribojo politiniais pareiškimais, tačiau atitinkamų studijų „Latvenergo“ neatlieka.
Latvijos elektros sistema yra mažiausiai modernizuota iš Baltijos šalių. Ypač Vakarų Latvijos elektros tinklai yra silpnai išvystyti, todėl jie būtų nepajėgūs užtikrinti deramo tiekimo patikimumo jungčiai su Švedija. Latvija turėtų atrasti daug lėšų norėdama sustiprinti savo vidinius tinklus, o lėšų ir valstybei, ir „Latvenergo“ dabar pasiskolinti ypač sudėtinga. Be to, pastarosios investicijos turėtų būti įtrauktos į Latvijos vartotojų elektros tarifą, o tai taip pat būtų sunkiai įvykdoma politinė ir ekonominė užduotis.
Lietuva tuo tarpu jau turi užsitikrinusi keletą finansavimo šaltinių. Pirma, „Leo LT“ yra sukaupusi piniginių lėšų už praėjusiais metais išmokėtus dividendus iš bendrovės VST. Antra, dalį Ignalinos AE uždarymo fondo lėšų taip pat teoriškai būtų galima skirti šio tilto investicijoms. Ir Lietuvai, ir Latvijai pagelbėtų Europos Komisijos skiriamos šimtamilijoninės sumos elektros jungtims stiprinti Baltijos šalyse.
Be to, reikia įvertinti ir platesnius regiono plėtros poreikius. Švedija turi daug hidro energijos išteklių šalies šiaurėje, tačiau pramonė yra koncentruota pietuose. Žiemos metu ar esant sausrai, jai reikia papildomos energijos būtent pietuose. Todėl Švedija yra suinteresuota sujungti savo tinklus su šalimi, kuri turi elektros gamybos pajėgumų. Tuo tarpu Latvijos energetinė struktūra yra labai panaši į Švedijos – Dauguvos hidroelektrinė yra didžiausias energijos šaltinis Latvijoje. Tačiau žiemą Latvijai labai trūksta elektros, kurią ji importuoja iš Lietuvos, Estijos ir Rusijos.
Lietuva, net ir uždarius Ignalinos AE, turės Elektrėnų termofikacinę elektrinę, kuri, nors ir neefektyvi, būtų reikšminga sistemos stabilumui. Nepamirškime ir Kruonio HAE galimybių. Be to, Lietuvos tinklai būtų pajėgesni užtikrinti elektros tranzitą iš Rusijos. Taigi Lietuvos elektros sistema papildo Švedijos energetikos sistemą, o ne apsunkina ją.
Vertinant vidutinio laikotarpio energetikos ir ekonomikos plėtros scenarijus, atsiranda dar daugiau argumentų už Švedijos-Lietuvos jungtį. Ekonominei krizei pasibaigus, Švedijos pramonė išliks labai svarbi energijos vartotoja ir jai reikės dar daugiau elektros energijos. Matydama tokią perspektyvą, Švedijos vyriausybė jau pakeitė savo požiūrį į atominę energetiką ir planuoja pratęsti savo atominių elektrinių darbo laiką bei leisti statyti naująsias vietoje senųjų. Tačiau energijos vis tiek gali trūkti, nes visoje Europoje yra nepakankamai investuojama į naujų energijos pajėgumų statybą. Tarptautinė energetikos agentūra jau dabar aliarmuoja apie būsimą naftos ir atitinkamai kitų energijos resursų kainų šuolį atsigavus pasaulio ekonomikai, nes dabar atsisakoma naujų investicinių projektų. Be to, klimato atšilimas vers politikus dar labiau apmokestinti termofikacinėse elektrinėse gaminamą elektrą. Todėl Švedija būtų suinteresuota turėti elektros jungtį su Lietuva, kuri planuoja statyti regioninę atominę elektrinę. Jei rimtai vertintume Rusijos ir Baltarusijos planus statyti atomines elektrines šalia Lietuvos sienos Nemano ir Astravo apylinkėse, jų gaminama perteklinė elektra taip pat galėtų būti parduodama į Švediją naudojant gerai išvystytus Lietuvos vidinius elektros tinklus ir elektros jungtį jūra. Šią elektros jungtį būtų galima dar ir padidinti esant poreikiui – papildomą kabelį nutiesti būtų daug paprasčiau.
Tokiu būdu Skandinavijos ir Baltijos šalių regionas galėtų tapti vienas kitą papildančia ir patikima elektros energetikos rinka, kur vyrautų žemos elektros kainos, o tai būtų naudinga visų regiono šalių plėtrai.
