Vakarietiškos mados, žinoma, į Lietuvą užklysta gerokai vėliau. Moterims skirtos parodos bei konferencijos kartas nuo karto, bet tuo metu, ir vis dažniau surengiamos Lietuvos mokslo ir švietimo institucijose. Štai Lietuvių išeivijos institutas rengė konferenciją pavadinimu „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“. Nors renginio tikslai galbūt ir neblogi, tačiau konferencijos pavadinimas atskleidžia didžiulę ir skausmingą Lietuvos moterų istorijos opą: nemažai tyrimų atliekama ir knygų parašoma apie moteris, buvusias „didžiųjų vyrų“ gyvenimuose. Tarsi niekada ir nesugebėjusių išlįsti iš savo vyrų, tėvų ar brolių – prezidentų, ministrų, kūrėjų ar visuomenininkų – šešėlių. Galbūt galima pasakoti kitokią, prie „didžiųjų vyrų“ nepririštą, Lietuvos moterų istoriją?
XIX ir XX a. sandūroje per pasaulį nuvilnijo revoliucijų ir emancipacijos banga. Pokyčiai politikos sferoje sudrebino vakarų visuomenes ir sukėlė ne mažesnes revoliucijas moterų gyvenimuose – pradedant išvaizda, elgesiu ir baigiant visuomenine veikla bei karjera. Pamėginsiu pažvelgti, kaip revoliucinės idėjos veikė Lietuvos moterų emancipaciją XX a. pradžioje bei papildyti Lietuvos moterų istoriją pasakojimais ne apie greta „didžiųjų vyrų“ gyvenusias „Kauno ponias“, o trumpomis tikrų tikriausių revoliucionierių biografijomis.
Veikiausiai tokį pasakojimą reikia pradėti nuo pačios iškiliausios, tačiau Lietuvoje vis dar primirštos figūros – 1869 m. Kaune, Vilijampolėje gimusios Emmos Goldman. XIX a. pabaigoje, Rusijos revoliucijos išvakarėse imperijoje brendo naujos idėjos, o joms įgyvendinti vyrai ir moterys ėmė organizuotis drauge, dažnai pamiršdami apie lyčių skirtumus. Septyniolikmetė E.Goldman su seserimi išvyko į JAV, kur susipažino su žymiais anarchistais ir pati tapo aktyviste. E.Goldman pasisakė už darbo dienos sutrumpinimą, žodžio laisvę, lyčių lygybę, šeimos planavimą, kritikavo kapitalizmą, militarizaciją. Dėl savo puikių intelektualinių bei oratorinių gabumų, E.Goldman darė nemažą įtaką JAV socialiniam ir politiniam gyvenimui. Šio pranešimo kontekste ji svarbi ne tik kaip istorinė figūra. Nepaprastai svarbios jos skleistos idėjos. 1907 m. E.Goldman dalyvavo Amsterdame vykusiame anarchistų kongrese, kuriame, kalbėdama apie JAV, sakė: „Vienas pagrindinių mūsų priešininkų kaltinimų yra klaidinga nuomonė, kad anarchizmas yra destruktyvus, o ne konstruktyvus, todėl priešinasi organizavimui.<…> Mes suvokiame organizaciją kaip visiškai kitokį darinį. Jos pagrindas – laisvė. Tai natūraliai ir savanoriškai vykdomas energijų telkimas tam, kad jos siektų žmonijai palankių rezultatų. <…> Anarchizmas puoselėja įsitikinimą, kad įmanoma sukurti organizaciją nesiremiant disciplina, baime, bausmėmis ir dėl skurdo atsirandančiu nerimu <…>. Trumpiau tariant, anarchizmas siekia tapti socialine organizacija, kuri visiems užtikrins gerovę.“ E.Goldman idėjos, pasėtos ir puoselėtos abiejose Atlanto vandenyno pusėse, XX a. pradžioje sudygo ir Lietuvoje, tuomet dar buvusioje Rusijos imperijos dalimi.
1893 m. malūnininko šeimoje Šiaurės Lietuvoje gimė Ona Kazanskaitė. Prasidėjus I pasauliniam karui, jos šeima pasitraukė į Petrogradą, kur Ona susipažino su revoliucinėmis idėjomis gyvenančiais kitais karo pabėgėliais. Jie kovojo už revoliuciją ir laisvos bei nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Tai buvo lietuvių socialistai revoliucionieriai, prie kurių Ona Kazanskaitė ir prisijungė. 1918 metais ji grįžo į Lietuvą, kur tikėjosi „plėsti revoliuciją ir atstatyti Lietuvą, be svetimos priespaudos, su teisingu ir gražiu gyvenimu.“ Kaip rašė jos būsimas partneris Kazys Boruta, „nei ji, nei jos draugai niekada dėl valdžios nekovojo, bet visada prieš valdžią – kokia ji bebūtų, nes valdžia buvo ir bus žmogaus pavergimo ir paniekinimo įrankis.“ Socialistai revoliucionieriai (eserai) turėjo savą Lietuvos viziją. Nors dėl radikalių kairiųjų idėjų kai kas juos ir galėjo maišyti su bolševikais, tačiau eserai svajojo apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kuri, tiesa, būtų grįsta ne parlamentine demokratija, o laisvomis, savivaldžiomis, nuo partijų nepriklausomomis žmonių tarybomis. Būta bandymų jas steigti 1918–1919 m., tačiau Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, eseriškų tarybų steigėjai sodinti į kalinimo įstaigas ar ištremti, o tarybos likviduotos.
Ona Kazanskaitė drauge su kitais socialistais revoliucionieriais 1922 m. bandė pakliūti į Steigiamąjį Seimą su „Žemės ir laisvės“ sąrašu, tačiau nesėkmingai. Valstybės valdyme pastarosios organizacijos dalyvauti vėliau nebemėgino, bet rinkosi veiklą per visuomenines organizacijas. Įkurta „Draugo“ sąjunga, kuri įstatuose pažymėjo savo socialistinį nusistatymą, bendro darbo su ūkio bei pramonės darbininkais svarbą, o savo veikla numatė kursų darbininkams organizavimą, knygynų steigimą, paskaitų rengimą ir kt. Taip pat veikė per socialistinio jaunimo aušrininkų organizaciją. Nuo 1924 m. Ona Kazanskaitė įsitraukė į Vinco Kudirkos Liaudies universiteto, skirto plačiajai Kauno visuomenei, organizavimą, o tų pačių metų gruodį įsteigė Aleksoto kultūros ir švietimo draugiją „Išmintis“ bei tapo jos pirmininke.
Onai buvo patikėta darbuotis su aušrininkais ir užmegzti ryšius su aktyviu aušrininku, jaunu poetu Kaziu Boruta. Ji pas Kaune studijas pradėjusį Kazį į namus susipažinti atėjo pati. Vėliau, jau po II-ojo pasaulinio karo ir O.Kazanskaitės mirties, K.Boruta aprašė jų pažintį: „atėjo rimta moteris, su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: „Būsime draugai“. Boruta į Oną žiūrėjo su nuostaba. Ji jam „priminė XIX šimtmečio rusų revoliucionierius – pasiryžėlius ir svajotojus, aukojančius savo gyvenimą dėl ateities gražios pasakos“. Viktorija Daujotytė pažymėjo, jog Onos ir Kazio Borutų pažintis turi feministiniam diskursui svarbią intrigą: „pas jauną vyriškį ateina moteris, kuri pristatoma kaip rimta, aprangoje turinti vyriškų detalių ir pasiūlanti lygiavertę draugystę.
Pristatomas kitas moters ir vyro santykių modelis, išreiškiantis ir opozicines politines laikysenas, ir tarpusavio įsipareigojimus. Ona Kazanskaitė ima ryškėti kaip revoliucionierė idealistė, savarankiška, savaip rūsti moteris, kontrastinga įprastam lietuvės vaizdiniui.
Pristatomas kitas moters ir vyro santykių modelis, išreiškiantis ir opozicines politines laikysenas, ir tarpusavio įsipareigojimus. Ona Kazanskaitė ima ryškėti kaip revoliucionierė idealistė, savarankiška, savaip rūsti moteris, kontrastinga įprastam lietuvės vaizdiniui.“ Todėl nieko keista, jog K.Boruta dukrai rašytoje knygoje apie Oną Borutienę ją visų pirma pristato savo draugu, o tik po to žmona. Galų gale, revoliucionieriams meilės jausmai nebuvo tokie svarbūs kaip draugystė ir pareiga. Kazio Borutos ir Onos Kazanskaitės požiūris į vedybas buvo neigiamas, o savo santykius įsimylėjėliai „įteisino“ drauge nusifotografuodami ateljė, nes jie nemanė, „kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai [jiems] atrodė miesčioniška ir neįdomu“. Pora nepripažino „nei bažnytinių, nei civilinių jungtuvių. Manė[me], kad tai dviejų žmonių apsisprendimo reikalas, į kurį niekas neturi teisės kištis“. Maištininkai vis dėlto susituokė po kelių metų, kuomet buvo reikalingas leidimas kartu apsigyventi Rygoje.
Draugai savo atsiminimuose Oną Kazanskaitę apibūdina kaip aukštoką, protingo veido, santūrią moterį, pažymi jos išmintingumą bei polinkį globoti kitus: „Ji nebuvo kokia nors didvyrė ar nepaprastų gabumų įžymybė, bet paprasta eilinė moteris – skaisčios sielos, tvirta ir ištverminga, siekianti gyvenimo pilnumos ir laimės.“ Jos idealas buvo „laisvas, gražus, tobulas žmogus ir tokių pat lygiateisių žmonių visuomenė, be žmogų žeminančios prievartos, išnaudojimo ir pavergimo“. Ona Kazanskaitė turėjo stiprų ir sodrų balsą; kurį laiką ji dainavo operos chore ir norėjo tapti soliste, tačiau šį užsiėmimą metė, nes norėjo tapti gydytoja, ir mokėsi vakarinėje gimnazijoje bei dirbo ligoninėje. Nedideliame ligoninės išskirtame kambarėlyje, kur Ona gyveno, buvo knygų lentynėlė, o joje tarp vadovėlių buvo daug revoliucinio turinio knygų ir atvirukų su revoliucionierių atvaizdais. Ona žavėjosi revoliucionieriais ir laikė juos savo pavyzdžiu. Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo socialistai revoliucionieriai maksimalistai, o su jais ir Ona bei Kazys, planavo surengti sukilimą ir nuversti autoritarinę šalies valdžią, kuri visiškai neatitiko eseriškų laisvos Lietuvos vizijų. Perversmas neįvyko, o 1933 m. revoliucionierių korespondencija pateko į valstybės saugumo rankas, dėl ko visi buvo teisiami. Tuo metu Ona Kazanskaitė-Borutienė laukėsi ir į kalėjimą buvo pasodinta nėščia. Kazio Borutos tėvas pasirūpino užstatu už kurį ji buvo paleista, o vėliau – išteisinta. Kaziui Borutai paskirta 4 metų bausmė. Po pastarojo teismo Borutos aktyviai revoliucinėje veikloje nebedalyvavo, tačiau prasidėjus II pasauliniam karui ir Lietuvoje šeimininkaujant naciams, Borutos prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Ona Kazanskaitė mirė karo metu dėl įsisenėjusios ligos.
Revoliucinėje veikloje dalyvavo gerokai daugiau Lietuvos moterų. Kaip pokaryje rašė Ona Šimaitė, „meilė vargo žmogui, didelis idealizmas stipriai traukė to meto išsimokslinusį jaunimą prie aušrininkų“ ir socialistų revoliucionierių maksimalistų. Visus aušrininkų veikloje dalyvavusius asmenis siejo artimi draugystės ryšiai. Kitaip nei katalikiškose jaunimo organizacijose, aušrininkų draugystės nuo lyties nepriklausė ir nemažai buvusių organizacijos narių pabrėžė, jog merginos ir vaikinai būdavę visų pirma draugai bei vieni kitiems kaip broliai ir seserys. Tokie šeimyniški santykiai lėmė savotiškų gimnazistų bei studentų komunų kūrimąsi. Draugystėse nebuvo svarbus ne tik lyties, bet ir amžiaus aspektas. Ona Kazanskaitė draugavo su buvusia savo vyro mylimąja Michalina Navikaite.
Michalina rašė, jog jaunesnieji aušrininkai labai gerbė Oną, o tarp judviejų buvo šilta draugystė, nors Ona už Michaliną buvo kokia dešimčia-dvylika metų vyresnė. Ir Ona, ir Michalina buvo emancipuotos moterys – tai jau buvo tapę XX a. pradžios Lietuvos realybe. Tą Michalina Navikaitė ne kartą pažymėjo savo atsiminimuose: kalbėdama su savo draugais ji pabrėžė, jog gyventi „mergaitėms sunkiau, joms viskas draudžiama: taip negalima, tai negražu, tas nepritinka. Žinoma, kad jums, bernams, lengviau“, o svarstydama širdies reikalus, ji sau ir kitiems nuolat kartojo: „nebūsiu ponia, niekas jokiam bute ar rūme manęs neuždarys, aš eisiu kitokiu keliu“.
Michalina Navikaitė gimė 1907 m. Uosinės kaime, Marijampolės rajone. Ji mokėsi laisvamaniškoje Marijampolės realinėje gimnazijoje, kur prisijungė prie aušrininkų organizacijos veiklos, o vėliau ir tapo nelegalios socialistų revoliucionierių partijos nare. Michalina mokėsi prastokai, tačiau ryte rijo knygas ir labai mėgo šokti. Kita aušrininkų organizacijos narė Marijona Čilvinaitė prisimindama Michaliną rašė: „matau ją studentų valgyklos patalpose mėlyna kartike apsirengusią (kvalduotu sijonėliu, jūrininkiška bliuzele), tamsiais, trumpais kirptais plaukais, azartiškai šokančią polką ar kitą judrų šokį.“ Vyrams ji paliko kitokį įspūdį. Eduardas Mieželaitis susitikimus su Michalina aprašė taip: „Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Šį kartą – piktoku vyrišku žvilgsniu. Ji buvo vyriško stiliaus moteris – valinga, griežta. Plaukus kirpo trumpai, vyriškai šukavo juos į viršų. Ir rūkė ji vyriškai. Vyriškai kalbėjo ir dėstė mintis. Vyriškai ėjo gatve – aukštai iškėlus galvą. Vyriškai vadovavo ir mūsų sambūriui. Ir nelengva būdavo jai pasipriešinti. Turėdavai paklusti. Ji mokėdavo įtikinti. Ir savo mąstysena, ir elgesiu, ir išvaizda ji panašėjo į tas retas moteris revoliucionieres, kurios dirbo gana sunkų vyrišką darbą – ruošė revoliucija. <…> Ji buvo stipri moteris ir mokėjo skausmą užgniaužti savyje.“
1925 m. atvykusi studijuoti į Kauną teisės, Michalina Navikaitė buvo išrinkta į studentų aušrininkų organizacijos valdybą ir paskirta iždininke. Į jos namus keliavo ir „Aušrinės“ žurnalo korespondencijos. Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo atskilę nuo aušrininkų organizacijos ir susibūrę į socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą, Michalina Navikaitė drauge su bendramoksliais Andriumi Bulota ir Aleksandru Vosyliumi rengėsi įvykdyti pasikėsinimą prieš Ministrą Pirmininką Augustiną Voldemarą, kuris įkūnijo viską, prieš ką kovojo socialistai revoliucionieriai. 1928 m. kovą kratos metu pas Michaliną Navikaitę buvo rasti keli nelegalaus socialistų revoliucionierių maksimalistų leidinio „Revoliucionierius“ numeriai, o pas jos draugę Vandą Mikolaitytę – daugiau Michalinai priklausiusios nelegalios literatūros bei automatinis pistoletas. Už tai Michalina Navikaitė buvo nubausta 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Per kratą konfiskuotas ginklas, anot Andriaus Bulotos, buvo skirtas planuojamam atentatui. Trijulė susitikdavo laisvu laiku, mokėsi šaudyti, sudėti ir išrinkti pistoletus.
1930 m. Michalinos geriausi draugai – Kazys Lukša ir 1929 m. gegužę pasikėsinimą į Augustiną Voldemarą įvykdęs bei iš Lietuvos pabėgęs Martynas Gudelis – ėmė planuoti Michalinos Navikaitės išlaisvinimą iš kalinimo įstaigos. Tačiau planas buvo nuolatos atidėliojimas, o galiausiai – neįvykdytas. Tuo metu Michalina Navikaitė buvo vienintelė socialistams revoliucionieriams prijautusi ir kalinta moteris. Kalėdama su kitomis politinėmis kalinėmis, kurios priklausė Lietuvos Komunistų partijai ar jai simpatizavo, tomis idėjomis susidomėjo ir Michalina, dėl ko 1930 m. lapkričio pabaigoje paliko socialistus revoliucionierius maksimalistus ir nutarė įstoti į komunistų partiją.
Toli gražu ne visos revoliucinių idėjų įkvėptos moterys palaikė tokius radikalius veiksmus kaip perversmas ar teroro aktas. Dauguma socialistams revoliucionieriams prijautusių moterų, aušrininkų organizacijos narių užsiėmė savišvieta ir švietimu bei įvairia socialine veikla.
Toli gražu ne visos revoliucinių idėjų įkvėptos moterys palaikė tokius radikalius veiksmus kaip perversmas ar teroro aktas. Dauguma socialistams revoliucionieriams prijautusių moterų, aušrininkų organizacijos narių užsiėmė savišvieta ir švietimu bei įvairia socialine veikla. Michalinai Navikaitei Kaune įsikurti padėjo aušrininkų organizacijos vadovės Agnė Murzaitė ir Juzė Kudirkaitė – jos rado Michalinai patogų ir nebrangų kambarį miesto centre.
1896 m. gimusi Agnė Murzaitė, nuo 1924 m. buvo aušrininkų organizacijos centro komiteto sekretorė, rūpinosi „Aušrinės“ žurnalo leidimu. 1926 m. Agnė turėjo skaityti paskaitą „Moteris ir jos uždaviniai“ Onos Kazanskaitės vadovaujamoje švietimo draugijoje „Išmintis“, tačiau paskaita buvo atidėta. Amžininkai apie Agnę rašė taip: „aukšta, tiesi, liesa, pakelta galva. Griežta, kiek vyriška, sausoka, tvirtai įsitikinusi ir tvirtai žinanti savo reikalą. Gabi organizatorė, ant jos pečių laikėsi visi organizaciniai aušrininkų reikalai, kuriuos ji sumaniai tvarkė. Agnė buvo tarsi pagrindinė šios organizacijos ašis, apie kurią sukosi visas aušrininkų judėjimas.“
Agnė Murzaitė būstu dalinosi su kita aušrininkų organizacijos lydere Juze Kudirkaite. Abi jos buvo „pedagogės, visada tokios rimtos, švarios, korektiškos. Rimtos, daug žinančios ir visa mokančios.“ Michalina Navikaitė apie jas rašė: „šitos dvi protingos, gabios ir kuklios moterys, kiekviena labai skirtingo būdo, buvo artimos bičiulės ir tartum papildė viena kitą. Jos dirbo daug ir ramiai, kaip tikri vyrai, ne, jos dirbo daugiau už vyrus. Dirbo tyliai, kruopščiai ir kantriai. Jos nesakė skambių kalbų, nedemonstravo savo gražbylystės. Jos tikėjo savo idealais ir buvo jiems ištikimos.“
Juzė Kudirkaitė gimė 1902 m. Šakių rajone, valstiečių šeimoje. Karo metu pasitraukė į Voronežą, ten dalyvavo bešalio (bepartinio) lavinimosi moksleivių organizacijos veikloje. Kilus revoliucijai, dalyvaudavo mitinguose, lankė įvairias paskaitas. Voroneže Juzė prisijungė prie aušrininkų organizacijos ir jų veikloje dalyvavo grįžusi po karo į Lietuvą. Čia ji tapo Marijampolės valstybinės gimnazijos aušrininkų kuopos valdybos nare. Baigusi gimnaziją, Juzė Kudirkaitė 1923 m. atvyko studijuoti į Kauną ir įsitraukė į aušrininkų Kauno skyriaus veiklą. 1924 m. sausį ji buvo išrinkta į aušrininkų organizacijos centro komitetą – tvarkė piniginius reikalus, rūpinosi „Aušrinės“ lėšomis, organizavo paramą, įvairiais būdais padėjo dėl politinės veiklos areštuotiems aušrininkų organizacijos nariams.
Studijuodama Juzė Kudirkaitė dirbo Kauno Komercijos mokykloje mokytoja, taip pat dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje. Po pasikėsinimo į Augustiną Voldemarą 1929 m. ji nuteista 15 metų sunkiojo darbo kalėjimo, nors nei pasikėsinime, nei jo organizavime nedalyvavo ir apskritai apie tokius planus nežinojo. Bausmė Juzei buvo sutrumpinta, tačiau išėjusi iš kalėjimo mokytoja dirbti ji nebeskirta, todėl dirbo Moterų Globos komiteto amatų mokyklos bendrabučio vedėja, vėliau, drauge su Ona Kazanskaite, – Kauno universiteto bibliotekoje.
Juzė Kudirkaitė buvo „vidutinio ūgio, pilnoka, visuomet atvirai, nuoširdžiai besišypsanti, sveiko rausvo veido, skoningai apsirengusi. Tvarkė aušrininkų finansinius-ūkinius reikalus bei dirbo įvairius kitus organizacinius darbus. Ji taip pat buvo tvirta ir atsidavusi, tik daug paprastesnė ir šiltesnė“, tiesiog „nepaprastas darbštumo, pareigingumo ir pagarbos žmogui pavyzdys“.
1927 m. į aušrininkų centro komitetą buvo išrinkta ir Elzė Vaitiekūnaitė. Ji gimė 1902 m., baigė Rokiškio gimnaziją, studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo ji padėjo savo kalinamiems draugams, rinko aukas, vežė į kalėjimą maistą, rūpinosi jų bylomis. Agnė Murzaitė ją apibūdino kaip reiklią sau ir kitiems, nepakančią aplaidumui, paviršutiniškumui, bet jautrią žmogui.
Agnė Murzaitė, Juzė Kudirkaitė bei Elzė Vaitiekūnaitė daugiausiai užsiėmė administracine aušrininkų organizacijos veikla, švietimo bei šalpos organizavimu. Tačiau iš Rokiškio rajono kilusi 1904 m. gimusi Pranė Šilinaitė buvo aktyvesnė aušrininkė ir dažnai įsijungdavo į ideologines diskusijas, rengdavo ar skaitydavo viešas paskaitas. Dar besimokydama šeštoje gimnazijos klasėje, Pranė Šilinaitė parengė ir skaitė paskaitą „Moteris ir socializmas“, po kurios vyko puiki diskusija. 1926 m. baigusi gimnaziją Pranė Šilinaitė atvyko studijuoti į Kauną, kur prisijungė prie studentų aušrininkų draugijos. Po perversmo įkalinus nemažai aušrininkų, Pranė Šilinaitė šelpė kalinius. Baigusi universitetą, ji dirbo mokytoja, bet dėl savo eseriškų politinių pažiūrų nuolat perkėlinėta. Anot amžininkių, Pranė „turėjo gerą širdį ir šviesų protą, šie du dalykai ir padarė ją socialiste.“ Ji „nesuko galvos ir laiko negaišo tokiais dalykais kaip meilė ir panašiai. <…> Galbūt ji ir mylėjo ką nors, bet ji dėl to neatsisakė nuo visuomeninės veiklos, kaip kartais nutinka su jaunomis mergaitėmis – atsisako ne tik visuomeninės veiklos, bet meta ir mokslą.“
Tuo metu, 1894-aisiais gimusi Ona Šimaitė niekada nebuvo jokios organizacijos ar politinės partijos nare, tačiau bičiuliavosi su organizacijos nariais bei Lietuvos socialistais revoliucionieriais. Ji rūpinosi dėl politinės veiklos kalinto poeto Kazio Jakubėno paleidimu į laisvę, į ją tuo pačiu klausimu kreipėsi ir Kazys Boruta, prašydamas padėti besilaukiančiai ir įkalintai Onai Kazanskaitei išeiti į laisvę. Tačiau Lietuvoje ir pasaulyje Ona Šimaitė žinoma dėl savo vėlesnės veiklos. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona II-ojo pasaulinio karo metu gelbėjo žydus ir jų tautos paveldą. Yra teigiančių, jog ji drauge su Kaziu Jakubėnu planavo geto žydus aprūpinti ginklais, kuriuos gavo per K. Jakubėno draugą Bronių Kiaupą. Nors Ona Šimaitė buvo areštuota dėl spekuliacijos, tačiau gestapas ginklų pas ją nerado, todėl pastaroji misija galėjo būti sėkminga. Ona Šimaitė buvo suimta paaiškėjus, jog ji parūpino vaikui iš geto padirbtus dokumentus ir įkūrdino našlaičių namusoe. Kratos metu pasimetė Onos slėpti užrašai, rankraščiai ir spausdinti dokumentai. Gestapas laikė ją suėmęs dvylika dienų, o tardydami kankino, dėl ko, spėjama, Ona Šimaitė mėgino nusižudyti. Mykolo Biržiškos rūpesčiu, mirties bausmė Onai Šimaitei buvo pakeista įkalinimu Dachau stovykloje.
Onos Šimaitės asmuo bei jos veikla žinoma pakankamai neblogai, tačiau apie politines idėjas, kurioms ji prijautė, kalbama nedaug. Kaip jau minėta, Ona nemažai laiko iki karo leido su lietuviais socialistais revoliucionieriais ir savo idėjų draugu laikė maištininką poetą Kazį Borutą. Radikalių pažiūrų Šimaitė neatsisakė ir po karo. Jos dienoraščių puslapiuose neretai išsakyta neapykanta valdžiai ir biurokratijai, o likus mažiau nei metams iki mirties, 1969 m. Šimaitė rašė, jog „noromis–nenoromis pats gyvenimas <…> moko darytis anarchistu.“ Kaip rašė Julija Šukys, Ona Šimaitė tikėjo, jog pasaulis gali būti geresne vieta; ji kone šventai tikėjo asmenine atsakomybe daryti viską, kas įmanoma padedant silpnesniems. Ant vieno iš dienoraščio sąsiuvinių viršelių Ona Šimaitė buvo užrašiusi: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“ Tokiu šūkiu vadovavosi ir Ona, ir, veikiausiai, visos kitos revoliucingos XX a. pradžios Lietuvos moterys. Nė viena jų niekada netroško garbės ar žinomumo, todėl jų vardai šiandien veikiausiai mažai kam girdėti. Todėl visomis įmanomomis progomis (o ypač – aktyvisčių siūlomą Nacionalinės emancipacijos dieną) būtina jas prisiminti bei pasidalinti jų radikaliai kitokiomis gyvenimo istorijomis.
Literatūra:
E. Goldman. Anarchizmas ir kitos esė. Vilnius, 2013.
A. Murzaitė. Lietuvos socialistinės moksleivijos aušrininkų organizacijos istorijos bruožai. Vilnius, 1969.
J. Šukys. Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas. Vilnius, 2016.
K. Boruta. Gyvenimas drauge su draugu. Vilnius, 1999.
K. Boruta. Drauge su draugais. Vilnius, 1976.
Kazys Boruta. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas: mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga. Vilnius, 2005.
M. Meškauskienė. Žvelgiu į tolius. Vilnius, 1969.
Ugnė Marija Andrijauskaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto HMF istorijos katedros doktorantė.
Komentaras remiasi pranešimu, skaitytu diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, vasario 17 d. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje.
