Vytautas šiuo metu gyvena Norvegijos sostinėje Osle. Čia jis darbuojasi įmonėje, užsiimančioje teritorijų apželdinimu ir jų priežiūra.
Jauno vyro istorija labai panaši į daugelio kitų emigrantų, bet kartu ir visiškai kitokia. Mažyčiame Vitėnų kaime užaugęs V.Papolskis, kaip ir nemažai kitų tautiečių savo gyvenimą kol kas kuria tarp išvykėlių itin populiarioje Norvegijoje. Kaip ir daugelis kitų, jis svajoja kada nors sugrįžti į gimtąją šalį. Taip pat kaip ir nemažą dalį kitų emigrantų, jį čia laiko ne kas kitas, o tik oresnis darbo atlygis. Tačiau kraštietis, skirtingai nei daugelis kitų emigrantų, su užsienio šalies, kurioje jis dabar gyvena, gyventojais ryšį užmezgė gerokai anksčiau nei išvyko. Taip pat jis niekada nepamiršo dėkingumo kiekvienam nors menkiausia dalele prie jo sėkmės prisidėjusiam žmogui.
– Vytautai, papasakok, kaip atsidūrei Norvegijoje?
– Surviliškio pagrindinėje mokykloje baigęs dešimtą klasę toliau mokytis apsisprendžiau vadinamojoje „profkėje“ (Kėdainių profesinio rengimo centre (PRC) – aut. past.). Šis mano sprendimas daug kam pasirodė keistas. Mokykloje buvau vienas iš moksliukų, mano pažymių vidurkis buvo daugiau kaip 8,5 balo, tad tiek mokytojai, tiek klasės draugai stebėjosi tokiu mano pasirinkimu.
O tokį sprendimą priėmiau, nes būdamas trylikos metų netekau mamos, tad mačiau, kad tėčiui vienam sunku mane išlaikyti. Nors du vyresnieji broliai tuo metu jau buvo išėję iš namų, kūrė savo gyvenimus ir šeimoje buvau likęs vienas vaikas, tačiau pajamų didelių nebuvo.
O „profkėje“ reikėjo nedaug mokėti už bendrabutį, taip pat ten gavau stipendiją, kol mokiausi – dar ir socialinę pašalpą. Dar vienas dalykas, viliojęs į „profkę“ buvo tai, kad ten galėjau žymiai pigiau išsilaikyti vairuotojo teisės.
Tėtis dažniausiai padėdavo tik ūkyje užaugintomis gėrybėmis. Dar eidavau dirbti savaitgaliais, kad prisidurčiau prie stipendijos.
Kėdainių PRC Lančiūnavos skyriuje baigiau logisto ekspeditoriaus mokymo programą ir, vos baigęs mokslus, susikroviau lagaminus ir išvykau į Norvegiją.
Beje, mano prisiminimai apie profesinę mokyklą yra tik patys šilčiausi – daug veiklos, iniciatyvų ir pan. Vis dar palaikau ryšį su savo nuostabiausia auklėtoja Liudmila Kolojanskiene, ji man vos ne mamą atstojo, kol mokiausi.
– Kodėl pasirinkai būtent šią šalį? Kodėl taip staigiai? Net nebandei padirbėti, įsitvirtinti Lietuvoje?
– Į Norvegiją išvykti dirbti buvau sugalvojęs dar besimokydamas PRC. Tuomet buvo populiaru mokytis anglų kalbos bendraujant su užsieniečiais. Taip besimokydamas anglų kalbos vienoje interneto svetainėje susipažinau su norvege, kuri po kurio laiko mane pakvietė per vasaros atostogas atvykti aplankyti jos šalies. Mano pažįstama gyveno nedidelėje saloje netoli Bergeno. Mane užbūrė tų vietų gamta, labai patiko viešnagė. Užsimezgė draugiškas ryšys su norvege. Vėliau ji man pasiūlė pabandyti pasiieškoti darbo jų šalyje, tačiau kadangi ji gyveno nedideliame miestelyje, patarė tai geriau daryti Osle. Juolab kad ji tuo metu ten mokėsi ir galėjo man šiek tiek padėti, patarti, aprodyti miestą ir pan. Todėl vos tik baigęs mokslus ilgai negalvojęs ir išvykau laimės išbandyti Norvegijoje. Nespėjau net iš Kubiliaus (Andrius Kubilius, tuometis ministras pirmininkas – aut. past.) atsiimti padėkos ir medalio už puikiai išlaikytus kvalifikacinius egzaminus (šypsosi).
– Ir kaip sekėsi darbo paieškos? Ar noriai norvegai žiūrėjo į darbuotoją, nemokantį jų kalbos?
– Į Norvegiją išvykau neturėdamas jokio supratimo nei kur, nei kokį darbą dirbsiu. Pradžioje įsikurti šalyje man šiek tiek padėjo minėtos pažįstamos iš Norvegijos šeima. Pagelbėjo ir su gyvenamu plotu, ir sudarant CV norvegų kalba ir kt.
Po savaitės man pavyko įsidarbinti sezoniniu darbuotoju apželdinimo įmonėje – joje dirbu iki šiol. O ne sezono metu teko dirbti pačius įvairius darbus – vaikų darželyje, prie statybų ir pan.
Po trejų metų sezoninio paprasto darbininko darbo minėtoje apželdinimo įmonėje man buvo pasiūlyta nuolatinė koordinatoriaus pozicija. Čia mano darbas buvo panašus kaip darbų vykdytojo, kuris prižiūrėdavo, ar tinkamai tvarkomi objektai.
Vytautas šiuo metu gyvena Norvegijos sostinėje Osle. Čia jis darbuojasi įmonėje, užsiimančioje teritorijų apželdinimu ir jų priežiūra.
Na, o praėjusiais metais mane paskyrė sodininkystės skyriaus vadovu. Dabar esu atsakingas už viso skyriaus veiklą, ryšių su klientais palaikymą, sąmatų sudarymą ir t.t. Tenka vadovauti 20, o sezono metu – ir iki 40 darbuotojų kolektyvui.
– Ar tarp tavo pavaldinių daug emigrantų? Tarp vadovų kokia tautinė sudėtis?
– Tarp paprastų sezoninių darbininkų pusė yra norvegai, pusė – emigrantai iš įvairių pasaulio valstybių. Yra ir vienas lietuvis. Jo vardas Tautvydas, tai norvegai labai maišosi tarp mano ir jo vardo, sako, kad jie tokie patys, tik vienas parašytas iš kito galo. Na, o tarp vadovų praktiškai visi yra norvegai ar kilę iš Norvegijos, tik aš vienas kitatautis. O šiaip kolektyvas tikrai labai įvairus – skirtingos tautos, kultūros, amžiaus tarpsniai, temperamentai. Grįžtu po darbo namo tikrai labai pavargęs, krūvis didžiulis. Darbuotis pradedu 6 val. ryte, darbo diena baigiasi apie 15 val., tačiau sezono metu neretai pasitaiko ir ilgi viršvalandžiai. Tuomet kartais net pagalvoju, kad lauke dirbti daug lengviau nei vadovo pozicijoje (šypsosi).
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrei pradėjęs eiti vadovo pareigas?
– Tas pats iššūkis ir problema, kuri mane lydėjo nuo tada, kai aš dirbau sezoniniu darbininku, lydi ir dabar, kai tenka vadovauti, ji gal net dar labiau išryškėjo. Tai norvegų lėtumas. Kur benueitum, į kokią įstaigą besikreiptum, visur reikia laukti, nemažai biurokratijos visur.
Beje, atvykėliai taip pat greitai perpranta ir pasigauna tokį neskubėjimo režimą. Tarkim, tarp mano sezoninių darbininkų pasitaiko tokių, kurie niekur neskuba – nesistengia darbų atlikti greičiau, kas man yra labai keista ir nesuprantama – juk jei tu nori, kad tave ir kitam sezonui pasikviestų, o gal net ir nuolatinį darbą pasiūlytų, reikia atvirkščiai – parodyti, koks tu geras darbininkas, kaip sparčiai ir kokybiškai darbus atlieki (šypsosi). Bent jau aš pats tokia logika darbe visada vadovavausi ir vis dar vadovaujuosi.
– Na vadovo pareigų tau niekas greičiausiai nebūtų pasiūlęs, jei nemokėtum norvegų kalbos? Kiek laiko užtruko ir ar daug pastangų įdėjai norėdamas perkąsti norvegų kalbą?
– Tikrai taip, be norvegų kalbos Norvegijoje greičiausiai į jokias aukštesnes pareigas pretenduoti negali, nes paprasčiausiai nesugebėsi jų atlikti – juk beveik į kiekvieno vadovo pareigas įeina bendravimas su klientais, kurie paprastai yra vietiniai norvegai.
Norvegų kalbos mokiausi pats, jokių kursų nelankiau. Tiesa, gimtadienio proga buvau gavęs norvegų kalbos pradmenų knygą, taip pat nemažai padėjo vietiniai norvegai kolegos, pažįstami ir pan.
Labiausiai mokytis norvegų kalbos skatino tas nejaukus jausmas, kad net keletą metų gyveni šalyje ir vis dar nesupranti, ką žmonės aplink tave kalba.
Po kurio laiko nusprendžiau išsilaikyti norvegų kalbos egzaminą, džiaugiuosi, kad man tai pavyko iš pirmo karto.
Į Norvegiją išvykau neturėdamas jokio supratimo nei kur, nei kokį darbą dirbsiu. Pradžioje įsikurti šalyje man šiek tiek padėjo minėtos pažįstamos iš Norvegijos šeima. Pagelbėjo ir su gyvenamu plotu, ir sudarant CV norvegų kalba ir kt.
– Kam tau reikėjo šio egzamino? Juk kalbos mokeisi dėl savęs, jei be problemų susikalbi, tai kam dar tie egzaminai?
– Aš laikiau B lygio norvegų kalbos egzaminą, jis reikalingas norint studijuoti tenykštėse aukštosiose mokyklose. Dar yra valstybinis norvegų kalbos egzaminas, šio reikia norintiems gauti Norvegijos pilietybę.
Bet koks kalbos egzamino išlaikymo pažymėjimas yra didelis pliusas ieškantis darbo, o be to, norėčiau galų gale turėti aukštojo mokslo diplomą, tad yra minčių stoti mokytis į universitetą. Kol kas mintys sukasi apie socialinius mokslus, konkrečiau galvoju apie tokio kaip ir socialinio darbuotojo mokslus, jie čia juos vadina „socionom“. Apie šią specialybę galvoju, nes pastebėjau, kad man patinka dirbti su žmonėmis, padėti jiems spręsti jų problemas.
O sodininkystė, nors man ir patinka, bet tai tikrai nėra mano svajonių darbas. Beje, jei savo įmonėje pradirbčiau dar trejus metus, darbdavys man galėtų išduoti tokį kaip ir diplomą. Norvegijoje galioja tvarka, kad dešimt metų išdirbęs tam tikroje srityje iš darbdavio gali gauti tavo kvalifikaciją liudijantį dokumentą, na savotišką mokslų baigimo diplomą.
– Kaip manai, kokios būdo savybės labiausiai praverčia įsitvirtinant užsienio šalyje? Kokias klaidas daro kai kurie atvykėliai?
– Būna, kad ir paprastais darbininkais dirbantys atvykėliai skundžiasi čia, Norvegijoje, kad darbo daug, atlyginimo per mažai sumoka. Bet jei tu atvažiavai ir nemoki net kalbos, gal ir patirties neturi, manau, ir nevertėtų iš karto tikėtis aukso kalnų. Pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą, parodyti, kad gali ir nori dirbti.
Reikia būti žmogiškam, suprasti kitus, mokėti ir gerą žodį pasakyti, o ne tik laukti, kad tave užjaustų ar dar blogiau – skųstis pačiam. Reikia rodyti iniciatyvą, kartais tenka žmonėms pagelbėti ir nesitikint jokio atlygio ir, žinoma, privalu mokytis vietinės kalbos – tave labiau gerbs vietiniai.
Štai aš neseniai pradėjau savanoriauti vienoje organizacijoje, čia verčiu lietuviškus dokumentus į norvegų kalbą, taip pat padedu lietuviams užpildyti įvairius norvegiškus dokumentus, surašyti įvairius prašymus ir kitus tekstus, vertėjauju norvegiškoms institucijoms bendraujant su lietuviais.
– Atrodo gana neblogai įsikūrei Norvegijoje, kyli karjeros laiptais. Tačiau vis tik ar negalvoji apie grįžimą į Lietuvą? Kas tave parviliotų atgal į gimtinę?
– Apie grįžimą į Lietuvą galvoju nuolatos. Čia mano šeima, mano gimtosios vietos, kurių be galo pasiilgstu.
Puikiai suvokiu, kad ir kokias pareigas tu beužimtum Norvegijoje, kad ir kaip gerai bekalbėtum jų kalba, savas čia niekada nebūsi. Nors mano aplinkoje visi norvegai yra be galo draugiški ir šilti žmonės, tačiau kitur dar gana dažnai pasijaučiu, kad čia esu tik svetimtautis.
Nemanau, kad ir Lietuvoje būčiau prapuolęs – esu gana imlus, darbo nebijau. Nes jau nuo 13 metų pradėjau pats stotis ant savo kojų, per vasaros atostogas uždarbiaudavau pas ūkininkus. Už gautus pinigus pasirūpindavau prekėmis mokyklai, nusipirkdavau drabužių, kitų daiktų, kurių man reikėdavo. Dažnai tekdavo ir pačiam buitimi pasirūpinti, valgyti pasidaryti.
Aš laikiau B lygio norvegų kalbos egzaminą, jis reikalingas norint studijuoti tenykštėse aukštosiose mokyklose. Dar yra valstybinis norvegų kalbos egzaminas, šio reikia norintiems gauti Norvegijos pilietybę.
Bet likimas taip susiklostė, kad labai magėjo pamatyti ir išbandyti jėgas Norvegijoje. Tai, ką aš pasirinkau, buvo tiesiog lengviausias būdas ir turbūt greičiausias susikurti savo gerovę.
Būdamas Norvegijoje vis pasižiūriu Lietuvos darbo biržos ar kituose portaluose darbo vietų pasiūlą, atnaujinu savo CV. Bandžiau net ir į kelias pozicijas pretenduoti, bet tai atrankų neįveikiau, tai atlyginimas netenkino, tad taip ir tempiasi tolyn tas mano grįžimas į Lietuvą.
Turėjau aš čia, Lietuvoje, jau ir namą netoli Kauno pasistatęs – pardaviau, nes ko jis ten tuščias stovės.
Štai ir grįžęs į Kėdainius labai džiaugiuosi teigiamais pokyčiais, miestas kaskart vis gražesnis, švaresnis man atrodo. Ir iš tikrųjų labai džiugu matyti, kad ir Kėdainiai, ir kitos šalies teritorijos kaskart atvykus pasitinka išgražėjusios, dar geriau sutvarkytos. Lietuvoje tikrai yra labai švaru ir jauku. Beje, turiu pastebėti, kad Kėdainiuose yra labai gražūs želdiniai.
Tačiau man Lietuvoje yra nesuprantamų dalykų, kurie mane labai stebina ir neslėpsiu gąsdina.
Tačiau nepaisant visko, labai norėčiau grįžti į Lietuvą, vienintelis dalykas, kuris laiko mane užsienyje, tai darbo atlygis. Jei Lietuvoje gaučiau bent 1 500 eurų atlyginimą, tuoj pat be jokių abejonių grįžčiau namo.
Bet kad ir kaip ten bebūtų, esu tikras, na beveik, kad kada nors grįšiu gyventi į gimtąją šalį.
– Na ir kokie dalykai tave Lietuvoje taip stebina ir gąsdina?
– Šokiruoja ir stebina neigiama prasme vienintelis dalykas – dabartinės maisto produktų kainos parduotuvėse, paslaugų įkainiai. Kai grįžtu namo, saviškiams iš Norvegijos dabar vežu ne tik saldumynus ar lašišą, kaip darydavau anksčiau, bet ir sviestą (juokiasi). Jis Norvegijoje, kaip suprantu, yra žymiai pigesnis – 250 g pakelis kainuoja 1.5 Eur.
Buvau per šias Kalėdas grįžęs namo, tai užėjęs į parduotuvę stebėjausi, kad žmonės prisikrovę pilnus vežimėlius, perka tokiais dideliais kiekiais tokius brangius maisto produktus. Maisto kainos čia, Lietuvoje, žinant, koks yra minimalus ir vidutinis atlyginimai, tikrai šokiruoja! Aš už 50 eurų Osle iš maisto prekių parduotuvės išeinu su trimis pilnais maišais, o Lietuvoje šios sumos užteko pripildyti tik vieną.
Bet ir kaip ten bebūtų, tikiu, kad Lietuva, iki šiol tvirtais žingsniais ėjusi tik pirmyn, ir toliau tik stiprės. Nekantrauju gimtojoje šalyje susirasti normaliai apmokamo darbo ir sugrįžti namo.
