Norėdamas tapti virtuvės šefu jaunas vilnietis pradėjo nuo padavėjo prijuostės. Tiesa, toks darbas jo netenkino ir vos sulaukęs, kol jo mergina baigs mokyklą, Tomas susikrovė lagaminus į populiariausią šalį tarp emigrantų iš Lietuvos. Tikėdamasis didžiulės sėkmės užsienyje jaunas vyras netruko suprasti, kad lengva nebus.
Reikiamos patirties jis neturėjo ir, nors labai gerai žinojo, kuo nori tapti, užsienyje to nepakako. Vaikščiodamas nuo durų prie durų ir išnešiojęs dešimtis gyvenimo aprašymų Tomas buvo pakviestas dirbti barmenu gerą reputaciją turinčiame indų restorane Rydingo mieste.
Svajonių profesija kalinių draugijoje
„Neturėjau kito pasirinkimo, teko išlaikyti save, tad sutikau. Po dviejų mėnesių pasakiau šefui, kad ir aš esu šefas, pasiūliau parodyti, ką moku. Mano darbai jį sužavėjo, tai įkvėpė daugiau pasitikėjimo savimi“, – pasakojo Tomas. Pagaliau įsidarbinęs šefu, emigrantas nusivylė, mat, kaip pats sako, gyveno svajonių pasaulyje, o pateko į realybę.
„Bjauriai sakant, tas restoranas buvo fabrikas. Apskritai viskas šaldyta, nuo picos tešlos iki mėsos. Tai nebuvo šviežio maisto gaminimas, salotos ir tos iš keturių ingredientų. Kartu virtuvėje dirbo ir trys neseniai iš kalėjimo paleisti žmonės, bandę mane pagąsdinti, parodyti, kad man čia ne vieta. Neišsigandau, ne ką prasčiau už juos mokėjau valdyti peilio geležtę“, – apie šefo darbo pradžią Anglijoje pasakojo Tomas.
Kartu virtuvėje dirbo ir trys neseniai iš kalėjimo paleisti žmonės, bandę mane pagąsdinti, parodyti, kad man čia ne vieta.
Dirbdamas vienoje vietoje, lietuvis ieškojo kitos, geresnės. Nusižiūrėjęs prancūzų restoraną, kuriame svajojo įgauti patirties, pramokti klasikinės virtuvės paslapčių, jaunas vyras kartą per savaitę prašydavo jame darbo.
Po 7-o apsilankymo nusišypsojo sėkmė ir jis buvo priimtas: „Norėjau dirbti su prancūzais, juk jie – virtuozai. Nuo tada ir prasidėjo visi sunkumai – pirmosios ašaros, stresas, moralinis ir fizinis išsekimas, nudegimai bei savikontrolės netekimas“.
Nevyniodamas žodžių į vatą pašnekovas pasakojo ir šiame restorane susidūręs su konkurencija, neigiamu kolegų požiūriu. „Prancūzai – gana arogantiški, jie mane žemino, kad norėčiau išeiti iš darbo, šefas rėkavo ir stūgavo vos ne kaip kariuomenėje.
Tiesa, kariuomenėje, tikriausiai, taip nesikeikia, o virš galvos keptuvės neskraido. Per išbandymo laikotarpį „Forbury's“ restorane, trukusį 4 mėnesius, girdėjau tik tai, kad esu niekas, kad mano patiekalai – nieko verti ir aš niekada nieko nepasieksiu“, – nusivylimo neslėpė pašnekovas, tačiau pridūrė neketinęs nuleisti rankų.
Gavęs įšventinimą kiaušiniais ir miltais bei paženklintą peilį Tomas galvojo, kad komanda jį priėmė kaip savą. Taip toli gražu nebuvo. Pervargęs ir išsekęs jaunas virėjas buvo paprašytas įgyvendinti nemenką užsakymą ir labai greitai.
„Šefas tiesiog paklausė – Tomai, ar moki kepti tortinius keksiukus? Sakau, taip. Gerai, iki rytojaus ant padėklo turi būti į bokštą sustatyta ir banketui paruošta 200 tortinių keksiukų. Priėmiau tai kaip iššūkį, sugebėjau padaryti laiku. Po to man šefas pasakė: „Jeigu aš nemesčiau tavęs į vandenį, tu niekada neišmoktum plaukti“, – apie savo pasiekimą kalbėjo lietuvis.
Muštynės ir sutrikusi sveikata nesustabdė
Dėl susiklosčiusių aplinkybių persikėlęs gyventi į vieną didžiausių šalies miestų, Birmingemą, Tomas netruko įsisukti į prašmatnaus restorano virtuvę. Tiesa, didesniame mieste ir bėdos didesnės. Nudžiugęs, kad jam ir vėl pasisekė, lietuvis pateko ten, kur, pasak jo paties, kas antras kolega vartoja narkotikus.
„Vartodavo darbo metu, pavargęs ir piktas virėjas grįžęs iš tualeto spinduliuodavo energija ir pasitikėjimu savimi. Tada prasiverždavo ir neigiamos emocijos. Ne kartą teko ir susimušti, kad įrodyčiau savo tiesą. Suprantu, kad nereikėjo to daryti, bet nesusivaldžiau. Reikėdavo labai daug pastangų, kad viską atliktum laiku ir teisingai, išlikti ramiam, nes kiti virėjai kovodavo tarsi išlikimo žaidime“, – apie vieną sunkiausių karjeros laikotarpių kalbėjo jaunas vyras.
Nuolatinis nuovargis bei fiziniai negalavimai lietuvio neapleido ir išsipildžius vienai iš jo svajonių – pačiam sukurti meniu bei surinkti virtuvės komandą. Atsitiktinai užėjęs į naują restoraną emigrantas gavo atsakingą darbą – paruošti veiklai atsidarinėjantį restoraną.
„Nuovargis tiesiog žudė, keldavausi 7 ryto, guldavausi – 2 nakties. Rankomis šveičiau riebalais nuklotas naujos virtuvės grindis, surinkau komandą, sudariau meniu. Degiau noru įrodyti, kad bent vienas lietuvis gali būti geras šefas tarptautiniu mastu. Prasidėjo stuburo, kojų, rankų skausmai, pašlijo santykiai su mergina. Gyvenau savo svajonių pasaulyje, kurio nebuvo“, – kalbėjo Tomas ir pridūrė, kad nusideginimai, susižeidimai bei darbas turint temperatūros – virėjų kasdienybė.
„Antrus metus delnais nejaučiu karščio. Nekenčiau tinginių virtuvėje ir pastebėjau, kad vis sunkiau valdau emocijas. Vienu metu būdavau ir geras, ir piktas, kaip vilkšunis, emocijos keisdavosi kas kelias sekundes. Jei mane būtų nufilmavę, turbūt nepažinčiau pats savęs. Supratau, kad toks stresas ilgainiui nužudys mano aistrą“, – sakė emigrantas.
Galiausiai Tomas gavo su-šefo darbą Michelin žvaigždę turinčio šefo virtuvėje. Nors jaunas lietuvis uždirba tiek, kad, paties teigimu, gali sau leisti nusipirkti ką nori, o jo pareigos – gerbtinos, ir naujajame darbe tebejaučia konkurenciją su kolegomis.
„Atėjęs į virtuvę pastebėjau „hienų“ žvilgsnius, atrodė, surys mane vietoje. Jie pradėjo slėpti mano peilį – tai į miltus, tai į cukrų. Jį rasti gali tik pasibaigus 20 kg maišui. Pradėjau žaisti jų žaidimą, nes kitaip neįmanoma. Tai virtus kiaušinius pakeičiu šviežiais, tai orkaitėje įkaitinu kurio nors peilį ir padedu atgal“, – apie darbo su virėjais ypatumus pasakojo emigrantas.
Šiemet tarptautiniame virėjų konkurse Frankfurte Tomas teigia užėmęs 23-iąją vietą iš 264 dalyvių. Rankų nuleisti neketinantis lietuvis nusprendė toliau gilintis į klasikinės prancūzų virtuvės paslaptis, anksčiau ar vėliau gauti Michelin žvaigždę bei įrodyti, kad nėra iš kelmo spirtas.
