„Pamenu, traukiniu važiavau palei žydrumu spindinčią jūrą – ji mane pakerėjo. Pirmas įspūdis sužavėjo“, – sako Ugnė.
Vis dėlto, prisipažįsta mergina, buvo sunku. Lietuvoje mergina studijavo prancūzų filologiją, daug skaitė, stengėsi, bet kalbos taip ir neišmoko, tad, atvykusi į Prancūziją, neturėjo su kuo bendrauti: „Net apėmė lengva depresija. Nesupranti, ką aplinkiniai šneka, pati nieko negali atsakyti. Tavęs paklausia, kaip sekasi, ar patinka Prancūzija, ar turi draugų, ir viskas – tuo ir baigiasi pokalbis. Po to nusisuka ir su kitais kalba, o aš tiesiog stoviu ir klausausi.“
Ugnė prisimena, kad žmogus, pas kurį atvažiavo, supažindino su savo prancūzais draugais, tačiau jie labai prastai kalbėjo angliškai. „Su jais anglų kalba nepasikalbėsi, o mano tikslas buvo išmokti prancūzų. Tad verčiausi per galvą, tačiau jaučiausi tik egzistuojanti toje kompanijoje: šypsaisi, juokiesi iš jų pokštų, net jei jų nesupranti, – prisimena Ugnė. – Pirmą mėnesį nelabai kur dirbau, įsidarbinau gal po kokių trijų savaičių, pradėjusi CV siuntinėti paštu, nes kai nešdavau, visi juokdavosi, kad aš nesusišneku.“
Todėl lietuvės patarimas norintiems vykti gyventi į Prancūziją – paprastas. Pirmiausia išmokite kalbą. Priešingu atveju uždirbsite mažai, būsite priversti gyventi prasčiausiose vietose ir emigracijos pradžia taps tikra kančia.
Glaudėsi pas pažįstamus
Į Prancūziją Ugnė atvyko turėdama maždaug 500 eurų – tai Lietuvoje prieš ketverius metus atrodė didžiuliai pinigai. Bet tik ne Prancūzijos Pietuose, nes Provansas – viena brangiausių vietų visoje Europoje. „Lietuvoje tuo metu buvo litai. 500 eurų man, kaip studentei, atrodė nemenka suma, tačiau vietos kainos mane stebino. Pavyzdžiui, duona Lietuvoje kainavo 2 litus, o Prancūzijoje – 2 eurus“, – sako pašnekovė.
Vieną mėnesį Ugnei pavyko su tais 500 eurų pratempti. Gyveno pas draugus, kurie neėmė pinigų nei už maistą, nei už nuomą.
„Iš pradžių uždirbdavau apie 700 eurų, kartais ir mažiau. 300 eurų sumokėdavau už nuomą, nemažai išleisdavau viešojo transporto bilietams, nes ne iš karto sužinojau apie nuolatinius bilietus. Jei vėlai baigdavau darbą, namo tekdavo grįžti taksi arba pasiimdavau dviratį, kuriuo numindavau po 8 kilometrus, kartais smarkiai lyjant.“
Vis dėlto galiausiai jai pavyko susirasti geresnį darbą ir persikraustyti į geresnį būstą. „Prieš tai gyventi buvo sunkiau, nuomojau kambarį ir neturėjau savo erdvės. Ten galiojo buto taisyklės, jaučiausi kaip studentė. Tai nemalonus jausmas, – teigia pašnekovė. – Didesnio, kelių kambarių buto nuoma kainuoja apie 800–900 eurų. Kai kuriems tai yra daugiau nei pusė algos. Likusią sumą reikia išleisti maistui arba mokesčiams, kurie čia labai dideli.“
Jauna mergina į Prancūziją atvyko pasiėmusi akademines atostogas. Jau Lietuvoje ji gyveno studentiškai, o čia teko dar labiau susispausti: „Daugybės pramogų negalėjau sau leisti. Gal buvau porą kartų išėjusi į miestą, tačiau man pakakdavo grožėtis gamta, pasivaikščioti. Labai daug tada vaikščiojau – neretai namo iš darbo grįždavau pajūriu, tekdavo nueiti 7–8 kilometrus ir tai užtrukdavo apie porą valandų.“
„Pamenu, traukiniu važiavau palei žydrumu spindinčią jūrą – ji mane pakerėjo. Pirmas įspūdis sužavėjo“, – sako Ugnė.
Ne viskas spindi prabanga
Laiko įsitvirtinti Prancūzijoje reikėjo daugiau, nei Ugnė manė. Juk kai neturi pinigų ir nemoki kalbos – kokią Prancūziją patirsi? Todėl po akademinių atostogų į Lietuvą mergina dar negrįžo. Bekeisdama darbus savo svajonių šalį ji pamatė visai kitokiomis spalvomis. Ne viskas čia blizga, ne visi žmonės galantiški ir tikrai ne į kiekvieną Provanso vietą norisi kelti koją. Viena tokių – vos už kelių kilometrų nuo blizgančio Nicos paplūdimio esantis Lariano rajonas.
Viskas šiame rajone išduoda, kad prancūzų čia gyvena mažai. Visi namai – daugiausia musulmonų gyvenami socialiniai būstai, o pagrindinės žmonių pajamos – bedarbio pašalpos.
„Akivaizdu, kad čia arabų kvartalas, tai išduoda vyraujanti kultūra, žmonių elgesys, vyrų apranga, moterys, dėvinčios skaras, – pasakoja Ugnė. – Šiame rajone tikrai pigu. Nekilnojamasis turtas kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, nes čia pavojinga. Čia savo vaikų į kiemą palakstyti neleisčiau.“
Pasak emigrantės, čia atvykę arabai susiranda darbą, įsitvirtina ir atsiveža šeimas. „Jie turi mažiausiai 4–5 vaikus ir už juos gauna dideles pašalpas. Arabai netgi motyvuoja vaikus mokykloje blogai elgtis, kad būtų palikti antriems metams, o tėvai gautų pašalpas ir galėtų nedirbti. Kai kurie nedirba jau 10 ar 15 metų“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Ugnė.
Pasak lietuvaitės, iš pašalpų Prancūzijoje pragyventi įmanoma: „Užtenka padirbti kelis mėnesius ir galėsite gauti pašalpą. Minimalus darbo užmokestis čia – 1200 eurų, o pašalpa, manau, apie 800–900 eurų. Vien už vaikus čia moka 400–500 eurų. Todėl, turint keturis ar penkis susidaro nemaža suma. Jei apsipirkinėji turguje ir nuomoji būstą, daug neišleisi.“
Nežinojo apie galimus pavojus
Kurį laiką Ugnė dirbo agentūroje, kuri siunčia į darbus, vadinamąsias misijas. Užsiregistruoji, ir į tave kreipiasi tada, kai kur nors prireikia dažniausiai mažai kvalifikuoto darbuotojo. Pirmą kartą šiame rajone lietuvė ir apsilankė atlikdama vieną iš savo darbų. Ir tik paskui sužinojo, kad ši vieta – tokia, kur merginoms vienoms geriau nevaikščioti.
„Iš pradžių gaudavau trumpalaikių darbų – išnešioti skrajutes, laikraščius, nuvesti žmones į futbolo rungtynes. Pamenu, mane ir vieną prancūzų merginą čia atvežė ir paliko. Mums reikėjo per 3–4 valandas išdalinti gana dideles krūvas laikraščių“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako Ugnė. Iš pradžių rajonas jai nepasirodė pavojingas. Tik grįžusi namo iš draugų sužinojo, kokia tai nesaugi vieta.
Ugnė prisimena sutikusi merginą, kuriai norėjo padėti, bet teko nusivilti – ne visi, bet dauguma šių vietų gyventojų pagalbą priimtų tik pinigais, o jei siūlai darbą – liksi išjuokta.
„Turguje pamačiau jauną merginą su kūdikiu, prašančią išmaldos. Man jos pagailo ir daviau jai tos moters, kuri mane pasamdė, laikraštuką. Pasakiau, kad su ja reikia susisiekti ir galės įsidarbinti bei gauti pinigų. Nesupratau, kad ji iš tikrųjų apsimetinėja“, – sako Ugnė.
Mergina neslepia, kad, atvykus į svetimą šalį, joks darbas jai neatrodė gėdingas. Ji niekad negalvojo apie tai, ką apie ją pamanys žmonės, dirbo, pavyzdžiui, paštininke ar skrajučių mėtytoja – svarbiausia, kad mokėjo pinigus.
„Man tiesiog reikėjo darbo, aš nesureikšminau, kad nešioju laikraščius. Man tas darbas buvo visai malonus: čia geras oras, nešalta, nelyja, o tu tiesiog dalini žmonėms laikraštį apie jų rajono naujienas. Yra laikas, kada tu nesirenki, tiesiog imi viska, ką tau duoda. Sakoma, imk, kai duoda, bėk, kai muša“, – prisimena Ugnė.
Kavines, restoranus vienadienius darbus sporto varžybose – lietuvė išbandė viską. Už kelias valandas trumpalaikių darbų mergina gaudavo apie 35 eurus. Iš to iš pradžių susidėdavo ir jos alga. Įsidarbinusi restorane, ji ten ir pavalgydavusi: „Namuose maistui daug ir neišleisdavau, todėl pragyventi užteko.“
Jauna mergina į Prancūziją atvyko pasiėmusi akademines atostogas. Jau Lietuvoje ji gyveno studentiškai, o čia teko dar labiau susispausti.
Planuoja kurti nuosavą verslą
Dabar Ugnė dirba pardavėja prabangiame drabužių salone. Ten reikalaujama pačių geriausių manierų, geros išvaizdos, be to, privalu išmanyti visą prabangių prekių asortimentą. Kalbėti prancūziškai, angliškai ir rusiškai. Visa tai – už motyvuojantį atlyginimą.
„Parduotuvėje, kurioje dirbu, drabužiai kainuoja maždaug nuo 600–700 eurų. Čia nedidelis krokodilo odos rankinukas gali kainuoti apie 15–20 tūkst. eurų. Nicoje žmonės su tokiais brangiais aksesuarais kartais net nevaikšto po gatves – bijo, kad pavogs“, – sako pašnekovė.
Norint parduoti tokį rankinuką, reikia įtikinti žmogų, kad be šio rankinuko jis tiesiog negali išeiti iš parduotuvės: „Atėjus klientui, apie kainą nesikalbame. Pirmiausia prisistatau, paklausiu, iš kur jis, ar vietinis, ar patinka parduotuvė ir nauja kolekcija.“
Beveik ketverius metus čia gyvenanti mergina pagaliau laisvai kalba prancūziškai ir bent truputį pajuto Prancūzijos dvasią. Pamažu Ugnei dar kilo ir verslo idėja. Mergina sugalvojo nuostabiame Pietų Prancūzijos regione organizuoti vestuves.
„Užsieniečiams oficialių vestuvių Nicoje rengti negalima, kad gyveni, Nicoje turi įrodyti kokiu nors dokumentu. Aš noriu jiems surengti neoficialias vestuves, kad žmonės galėtų pajausti šilumą, egzotiką ir susituokti prie jūros. Vestuvių Lietuvoje ir vestuvių čia kaina nesiskiria, tad galbūt šia idėja susidomės ir lietuviai“, – sako Ugnė.
