Atsitiktinumas ar dėsningumas? Vos pradėjęs kalbinti pirmą sutiktą praeivę akis užkliuvo už gatvės pavadinimo – Energetikų. Moteris neleidžia būti fotografuojama, nesutinka pasakyti savo vardo, tačiau noriai kalbasi, ypač, kai pacituojamas prieš pusmetį publikuoto straipsnio pavadinimas, kad Visaginas gali tapti antruoju Didžiasaliu.
„Visiškos nesąmonės. Didžiasalis – miręs kaimas, o čia mes gyvename ir čia gyvens mūsų vaikai. Taip, dabar visiems įdomu, kaip mums seksis išgyventi, tačiau situacija paprasta – yra taip, kaip yra“, – kalbėjo moteris ir nustebo paklausta, ar jos šeima kaip nors susijusi su Ignalinos atomine elektrine.
„Čia beveik visi su ja buvo susiję. Bent vienas šeimos narys ar giminaitis dirbo atominėje, versle, kuris ją aptarnavo, teikė įvairias paslaugas – pradedant metalu, baigiant maistu. Mano vyras pačioje elektrinėje, jos apsaugos srityje dirbo vienuolika metų. Atominę uždarius, šių metų sausį iš darbo dėl etatų mažinimo buvo atleistas, tačiau gavo nemažą kompensaciją, todėl dabar iš jos ir gyvename su vaiku. O pats vyras nuo kovo – Airijoje taiso automobilius, nes čia susirasti darbo nepavyko“, – pasakojo moteris, pokalbį baigusi raginimu – „parašykite, kad pas mus labai švaru“.
 |
| Švara Visagine – nedarbo rezultatas. Bedarbiai siunčiami šluoti gatvių, tvarkyti gėlynų. |
Iš tiesų. Vos įvažiavus į miestą negali nepastebėti švaros ir tvarkos. Kaip ir žalsvomis arba oranžinėmis liemenėmis vilkinčių įvairaus amžiaus darbininkų. Vieni šluoja gatves ir tvarko šaligatvius, kitas būrys rūpinasi gėlynais, žaliosiomis erdvėmis, treti dirba vaikų žaidimo aikštelėse – dažo, virina, montuoja. Karštą vasaros dieną trisdešimties tūkstančių žmonių miestas – beveik tuščias. Ima atrodyti, kad šie darbininkai – vieninteliai Visagino gyventojai. Gatvėse pluša 150 visaginiečių. Atlikti šių darbų dviem mėnesiams juos išsiuntė darbo birža. Vėliau šiuos pakeis kiti, lygiai taip pat nerandantys darbo.
Šiluma – keturis kartus brangiau
Visaginietis Pranas, kuriam iki pensijos liko pusė metų, tvirtino, kad šiuos viešuosius darbus atliekantys miestiečiai uždirba maždaug po 800 Lt per mėnesį. Buvęs transporto remonto inžinierius gyvena iš kompensacijos, kurią gavo išeidamas iš darbo.
„Uždarius elektrinę nebereikia tiek autobusų, kiek anksčiau, o kitur susirasti darbą nelabai pavyksta, pavargau ieškoti, laukiu pensijos“, – paaiškino vyras, priminęs, kad po atominės elektrinės uždarymo ne visi ten dirbę žmonės neteko darbo. Apie 2000 darbuotojų aptarnauja sustabdytus reaktorius, atlieka kitus techninius ir branduolinio kuro saugojimo darbus. Pranas nepamiršta ir branduolinių atliekų saugyklos statybos. „Ten taip pat reikia ir toliau reikės žmonių, todėl dirbti gali pradėti tie, kurie dabar darbo neturi“, – dėstė pašnekovas.
2004-aisiais darėme visų mūsų įmonių vadovų apklausą. Tada apie 80 proc. jų pasisakė, kad uždarius atominę jie nemato ateities.Visagino savivaldybės meras Vytautas Račkauskas pateikia statistinius duomenis – nedarbas mieste sudaro apie 13,5 proc. „Lyginat su kitais regionais, čia situacija netgi šiek tiek geresnė. Nuo 2004–ųjų vykdėme nemažai smulkaus ir vidutinio verslo programų. Manau, kad tai padėjo mažinant bedarbių skaičių. Be abejo, dalis žmonių darbo čia nesusiras, galbūt išvažiuos uždarbiauti į užsienį, tačiau kiek bendrauju su gyventojais, išvažiuoti jie nenori“, – sakė meras.
Tačiau beveik visi mieste kalbinti žmonės minėjo ne tik nedarbą, bet ir išaugusias centralizuotos šilumos kainas – po elektrinės uždarymo gyventojus šiluma aprūpina nebe atominė. Tiesa, viena lengvata mieste išliko – elektra kol kas čia kainuoja perpus pigiau, tačiau kasmet skirtumas su kitais miestais po truputį mažės. „Šiluma pabrango maždaug keturis kartus. Niekas nebus patenkintas, kai išlaidos didėja. Visoje Lietuvoje toks šokas buvo prieš 15–20 metų, o mes tai pajutome tik dabar“, – aiškino V.Račkauskas.
Verslo užduotis – persiorientuoti
Visagino savivaldybės vadovas skaičiuoja, kad dar prieš stojimą į Europos Sąjungą ir sprendimą sustabdyti atominę elektrinę, joje dirbo maždaug 5500 žmonių – beveik pusė iš bendro darbo vietų skaičiaus savivaldybės teritorijoje.
„Nemažai žmonių dirbo kitus darbus, kurie taip pat tiesiogiai susiję su atomine. Tad skaičiavome, kad iš viso apie 70–75 proc. gyventojų buvo susiję su elektrine. 2004–aisiais darėme visų mūsų įmonių vadovų apklausą. Tada apie 80 proc. jų pasisakė, kad uždarius atominę jie nemato ateities. Po dvejų metų tokių liko tik dešimtadalis. Kai atominė elektrinė dirbo, verslas nelabai orientavosi į išorinę rinką. O dabar situacija keičiasi, daugėja įmonių, kurios užsakymus gauna jau nebe savivaldybės teritorijoje“, – kalbėjo meras.
 |
| Visagino meras teigia, kad daugėja įmonių, kurios prisitaiko prie esamos situacijos. |
Prieš 6 metus čia pradėjo veikti Ignalinos atominės elektrinės regiono verslo inkubatoriaus, kurio tikslas buvo padėti verslui persiorientuoti. Inkubatoriaus direktorė Irina Morozova sako, kad dalis įmonių net neįsivaizdavo esant kitai rinkai.
„Net didžiosios įmonės nežinojo, kaip ieškoti naujų klientų. Dabar matome, kad priemonės, kurios buvo įgyvendintos Visagine ir visame regione, rezultatų davė. Bendrovės, laiku supratusios, kad atominės elektrinės nebebus, rado ir kitų klientų, ir kitų nišų. Pavyzdžiui, „Visagino tiekimas ir statyba“. Įvairių programų pagalba jie persiorientavo ir dabar dirba ne tik čia, bet visoje Lietuvoje. Užsiima kelių, geležinkelių remontu – nauja šaka, kurioje įmonė nebuvo dirbusi. Nelaukė nei Vyriausybės, nei savivaldybės paramos, tiesiog nusprendė pradėti daryti“, – pabrėžė I.Morozova.
Žmonės, kurie atleidžiami iš elektrinės, gauna išeitines kompensacijas, tačiau visi puikiai supranta, kad greitai tie pinigai pasibaigs ir reikės kažką daryti.Pasak pašnekovės, dabar ypač stengiamasi dirbti su jaunimu – jiems organizuojami kursai, kaip pradėti savo verslą, padedama parengti projektus. „Didžiausia problema, kad žmonės labai pesimistiškai žiūri į savo ir miesto ateitį, todėl masiškai išvažiuoja. Jaunimas – labiausiai. Dėl to kenčia ir verslas – miestas yra mažas, pagrindinė perkamoji galia išvažiuoja.
Žmonės, kurie atleidžiami iš elektrinės, gauna išeitines kompensacijas, tačiau visi puikiai supranta, kad greitai tie pinigai pasibaigs ir reikės kažką daryti. Nes nemažai išėjusių iš darbo – vidutinio ir prieš pensinio amžiaus, o naujų darbo vietų masiškai niekas nesteigia. Ir ne tik Visagine, bet ir visoje Lietuvoje“, – teigė I.Morozova ir pabrėžė, kad didelė dalis miesto gyventojų turi aukštąjį techninį išsilavinimą, o mieste gerai išvystyta infrastruktūra.
„Tikimės, kad ateis investuotojas, statys naują atominę elektrinę, įgyvendins aukštųjų technologijų arba kitokius projektus. Todėl nemanau, kad pavirsime nauju Didžiasaliu ir mūsų taip vadinti tikrai nereikėtų“, – pabrėžė ji.
Visaginiečių balsas: ateities lūkesčiai nebesižvalgant atgal
Pranas, 62 metai: „Dirbau Visagino transporto centre remonto darbų inžinieriumi. Sausio 11 dieną į darbą nuėjau paskutinį kartą. Iš 140 žmonių čia paliko apie 60, nes uždarius atominę elektrinę nebereikia tiek autobusų, kiek anksčiau. Iki pensijos man liko šeši mėnesiai, užsiregistravau darbo biržoje, bet kur nors įsidarbinti nematau perspektyvų. Išeidamas gavau penkių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, atostoginius, tad pusei metų užteko. Dabar laukiu pensijos“.
Valentina, 70 metų: „Vasarą gerai, nes vaikštau uogauti ir grybauti, be to, nereikia mokėti už šildymą. Žiemą buvo labai sunku, neužteko pinigų. Pagalvokite, iki šiol už gyvatuką per mėnesį mokėjome 12 Lt, o uždarius elektrinę – daugiau kaip 70 Lt. Žmonės po žiemos vis dar moka skolas už šildymą. Gal bus geriau, kai pastatys naują elektrinę, tačiau mes apie tai nieko nežinome“.
 |
| Jubiliejų mininčio Visagino gyventojų galvose – ne miesto šventė, o nedarbas. |
Arturas, 26 metai: „Ką aš galiu pasakyti? Viskas ir taip aišku – nėra darbo, žmonės nežino, kur jo ieškoti, todėl išvažiuoja į užsienį, ypač jaunimas. Sunkiausia buvo žiemą, kai pakilo šildymo kaina. Girdėjau daug atvejų, kai žmonės rinkdavosi – arba sumokėti komunalinius mokesčius, arba nusipirkti maisto, vaistų. Aš pats dirbu čia, Visagine, baldų fabrike, o žmona – dekretinėse atostogose“.
Maksimas, 32 metai: „Už trijų kambarių buto šildymą anksčiau žmonės mokėjo apie 200 Lt, o sausį gavo jau 800 Lt sąskaitą. Mano abu tėvai dirbo elektrinėje. Dabar tėvas susikūrė savo verslą, o mama išvažiavo į Vokietiją. Emigruoti – sunku, tačiau kitos išeities nėra. Skaičiuoja, kad užsienyje – beveik kas antras mano draugas. Olandija, Norvegija – jei tik susiranda darbą, iškart ir važiuoja“.
Tamara, 45 metai: „Ir atominės elektrinės uždarymas, ir ekonominė krizė Visaginą labai palietė. Išaugo šildymo kaina, o norint susimokėti – reikia darbo. Bet darbą susirasti sunku. Esu Darbo biržoje, du mėnesius dirbu viešuosius darbus, kas toliau – nežinau. Kažkaip gyvensiu iš bedarbio pašalpos. Tokia ir nuotaika. Šokas, kurį patyrėme metų pradžioje, tęsiasi, ir neaišku, kada baigsis“.
Genadijus, 70 metų: „Parduodu agurkus, po litą už kilogramą. Ir nelaukiu žiemos, nes vėl nebus už ką nusipirkti duonos. Prieš rinkimus visi žadėjo, kad pastatys naują atominę elektrinę. Jeigu taip būtų, atsigautų visi, nes sumažėtų nedarbas, vaikai padėtų tėvams pensininkams. Bet nemanau, kad statys. Kam ji reikalinga? Baltarusiai statys patys, rusai statys patys, todėl mums tikrai neapsimoka“.
