Visą kreipimąsi skaitykite žemiau:
„Brangūs Europos kaimynai,
Brangūs Rusijos Federacijos piliečiai,
Brangūs draugai,
Svajokime, taip, svajokime kartu.
Praėjus trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, perbraižiusio Europos žemėlapį, praėjus 32 metams po Vidurio Europos revoliucijų, šiais laikais, kai jūsų laisvės nenustoja mažėti, svajokime apie tą dieną, kai jūsų Federacija ir mūsų Sąjunga ras Europai ir pasauliui taip reikalingus supratimo ir bendradarbiavimo kelius.
Svajokime apie dieną, kai tarp mūsų nebeliks vietos nepasitikėjimui ir baimei, kai nebeliks sienos, kuri pakeistų Šaltojo karo sieną, kai nė vienai iš sovietinės orbitos išsivadavusiai šaliai nereikės bijoti imperinės Rusijos sugrįžimo, kai nė vienas rusas negalės patikėti, kad Europos Sąjungos patrauklumas kelia grėsmę jūsų šaliai, priartindamas Atlanto aljansą prie jūsų sienų.
Svajokime apie dieną, kai Rytų ir Vakarų konfrontacijos pabaigos niekas nebelaikys nei pergale, nei pralaimėjimu, bet naujų laikų galimybe, naujos demokratijos ir klestėjimo eros visame žemyne pradžia, tokia pat daug žadančia mums visiems, kaip ir pirmieji Europos Sąjungos žingsniai.
Svajokime apie dieną, kai galėsime sujungti savo intelektinį, gamtinį ir mokslinį kapitalą, kad įtvirtintume Europą, jos kultūrą ir civilizaciją, prisidėtume prie viso mūsų žemyno, o kartu ir kitų Viduržemio jūros pakrančių, vystymosi ir demokratijos, kad vieną dieną sudarytume šį derinį: Europa, Afrika ir Artimieji Rytai, kurį sukūrė Roma ir kurio kontūrų neišdildė jokie istorijos vingiai.
Taip, svajokime apie tą akimirką, kai tiltai nuties tiltus per pamirštas sienas, svajokime apie tai, nes nėra nieko neįmanomo.
Nuo Sankt Peterburgo iki Lisabonos, nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Vilniaus, Berlyno ar Varšuvos mūsų viduriniajai klasei ir jaunimui būdingas tas pats gyvenimo būdas, tas pats skonis ir tas pats laisvės troškimas. Visos kartos ir visų visuomenės sluoksnių atstovai žvelgia ne į Aziją, o į tą mūsų bendro žemyno dalį, kurią suvienijusi Europos Sąjunga taip smarkiai praturtino.
Europiečiai esame mes visi, geresni ar blogesni, nuo Vladimiro atsivertimo iki Gulago lagerių ir masinio teroro, kurį taip kruopščiai dokumentuoja „Memorial“, nuo pasibjaurėtino Molotovo-Ribentropo pakto iki pirmosios pergalės prieš nacizmą didvyriškame Stalingrado mūšyje, Rusija visada buvo viena iš lemtingiausių Europos galybių.
Europiečiai esame nuo Bresto iki Vladivostoko, nes Tolstojus ir Dostojevskis, Čechovas ir Bulgakovas priklauso mūsų bendram paveldui, pasaulinės literatūros panteonui, kuriame jie yra greta Šekspyro, Hugo, Dantės, Kafkos ir Servanteso.
Mes visi esame europiečiai, nes jūs ir mes semiamės bendros kultūros iš graikų filosofijos, romėnų teisės, Senojo ir Naujojo Testamentų, Apšvietos ir Atėnų bei Romos demokratijos, kurią iš naujo atrado britų ir prancūzų revoliucijos.
Jūsų istorija yra europietiška, visiškai europietiška, nes labiausiai apsišvietę jūsų carai kreipėsi į Prancūziją, Vokietiją ir Italiją, kai jie norėjo atverti Rusiją pasauliui, nes 1905 m. vasario 17 d. ir išsilaisvinimas, kuris buvo „perestroika“, rėmėsi 1789 m. ir 1848 m. idealais ir kadangi jūsų imperija buvo nugalėta tame pačiame XX a., kaip ir Osmanų, Austrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Portugalijos imperijos.
Kaip ir visos kitos buvusios Europos imperinės galybės, jūs tada buvote pasidaliję į tuos, kurie sveikino daugelio skirtingų tautų atgautą nepriklausomybę, ir tuos, kurie laikė tai istorine nesėkme, kurią jiems buvo per daug skaudu pripažinti.
Šią širdgėlą dalijomės ir mes.
Šią širdgėlą dalijomės ir mes. Tiek jūsų šalyje, tiek mūsų šalyje ji buvo svarbi mūsų politinėms šachmatų lentoms ir politiniam gyvenimui. Ji ir toliau išlieka jums svarbi, nes Rusijoje ši suirutė trunka tik trisdešimt metų, tačiau tarp jūsų vis mažiau ir mažiau, ir dar mažiau tarp jaunesnių nei keturiasdešimties metų, manančių, kad Ukraina ar Gruzija turėtų būti iš naujo užkariautos.
Jūs taip pat, kaip ir mes, supratote, kad bandydami atimti iš kitų laisvę, galiausiai atimate ją iš savęs ir kad kultūrų bendrija, bendras paveldas ir nuolatiniai ekonominiai mainai, pagrįsti istoriškai susiklosčiusiais ir nebevaržomais tarpusavio ryšiais, yra daug svarbesni už neteisybę ir imperijų trapumą.
Yra pavyzdžių.
Indija ir Didžioji Britanija nebekonfliktuoja, kaip ir Austrija bei Vengrija. Kaip Prancūzija nebekonfliktuoja su Magribu ar Indokinija, o Turkiją geriau įkvėpė pramoninės Sandraugos tikslas nei kariniai įsiveržimai į jūras ir pakrantes, kuriose ji nebegalės dominuoti.
Žinoma, dabartinė mūsų santykių padėtis kelia mums liūdesį. Įtampos tarp mūsų yra daug ir ji gili, tačiau vieną dieną, labai greitai, jūsų naujosios kartos ras darnos kelią, jungiantį su dabar jau nepriklausomomis buvusiomis jūsų valdomis. Ta diena ateis, esame tuo įsitikinę. Būtent su jumis, su šia nauja savimi pasitikinčia ir demokratine Rusija – ramia ir laisva, nes taikiai sutariančia su artimiausiomis kaimynėmis – mes sukursime prekybos, laisvių ir stabilumo žemyną.
Žinoma, dabartinė mūsų santykių padėtis kelia mums liūdesį.
Tai sakome jums, nes jaučiame, kaip jūsų širdyse virpa laisvė, nes jūs atnaujinsite nutrauktą žygį demokratijos link, nes tą dieną gims nauja Europa, laisva, stipri ir įkvepianti savo pavyzdžiu, Europa, kurią su pasididžiavimu paliksime savo vaikams, nes tai yra mūsų bendras siekis ir bendras likimas, kuriam, visų mūsų labui, kartu suteiksime turinį.
Būtent šią draugystės, tikrumo ir bendrų siekių žinią šiandien siunčiame jums, tikėdamiesi, kad ji prisidės prie mūsų taip reikalingo suartėjimo ir jį paspartins.
Tegyvuoja Europa! Tegyvuoja taika! Tegyvuoja laisvė“, – rašoma kreipimesi.
