Teisme kolegos džiaugiasi Erikos Barauskienės meno kūriniais. Tai savotiška meno terapija, kai galvoje knibžda tikslios teisinės žinios. Teisėjo padėjėja šiuo klausimu kuklinasi. Ji sako, kad ne tiek ir daug tų paveikslų – tik keletas jos kabinete ir keletas pas kitus kolegas.
– Neteko girdėti apie jūsų parodas, bet kūriniai įspūdingi. Gal teisininkams draudžiama užsiimti menu?
– Mano darbai daugiau matomi socialiniuose tinkluose, juos mato artimieji, draugai. Apie savo pomėgius nemėgstu pasakoti, darbai turi kalbėti už save. Jei sukelia emociją ar reakciją, jei žiūrėtojo akys klaidžiodamos po darbą sustoja ties pavaizduotais objektais – tai jau parodo susidomėjimą. Vaizdas, technika ar kokia detalė – užsimezga asmens ryšys su darbu, sukeliančiu prisiminimą.
– Tiek daug įvairių pomėgių – ar jie turi kažkokią pradžią? Kas paskatino, užkrėtė, pastūmėjo? Gal tai prasidėjo jau vaikystėje? Tuomet kyla klausimas, kas pastūmėjo į teisę?
– Visi mes kūrėjai, tik pasirinkimai išreikšti save yra skirtingi. Kas puikiai rašo, kas stato, kas aktyviai sportuoja, projektuoja interjerus. Kuriu kiek save atsimenu. Tik medžiagos ilgainiui skiriasi. Šeima – iš kartos į kartą vieni kitiems perduoda savo vertybes. Prosenelė labai gražiai siuvinėjo, prosenelis buvo puikus baldžius, mama kūrybinga mezgėja. Visų ir neišvardysiu.
O mane visada žavėjo dailininkai. Sugebėjimas įtikinamai sustabdyti akimirką, kuri patrauktų akį, įkristų į širdį. Penktoje klasėje buvo stojamieji į dailės mokyklą. Pirmą atrankos etapą perėjusi, į antrą nenuvykau, nes su mama turėjome išvykti.
Po to su baltu pavydu klausiausi bendraklasių, kaip joms sekasi mokytis. Atėjus pasirinkimui, ką studijuoti baigus vidurinę mokyklą, abejonių nekilo, kad tai bus teisė. Turi tą teisingumo jausmą savyje arba ne. Priešingai nei kiti mano, teisė nėra sausas mokslas. Neužtenka vien žinoti normą siaurąja prasme, būtina suvokti jos taikymą. Keičiantis visuomenei keičiasi ir įstatymas, visada turi sekti, domėtis naujovėmis.
Menai tai terapija, kuri padeda susikaupti darbui. Į menus nėjau viena. Nesu savamokslė, turėjau ir turiu puikius mokytojus. Visi nori mokytis pas geriausius, tai džiaugiuosi, kad prasiplėtė visuomenės akiratis ir atsirado galimybės neformaliai mokytis ir suaugusiesiems. Štai ir pradžia.
– Ne vienas mano, kad teisiniai dalykai tarsi yra priešybė įvairiems meniškiems dalykams, bet yra teigiančių, kad eilėraščiuose poezijos yra tiek, kiek ten yra matematikos. Na ir antikos laikais visi menai buvo prie tiksliųjų mokslų. Ką jums suteikia meniški pomėgiai gyvenime, kur profesija yra gana griežta ir tiksli.
– Temidės rankose taip pat yra svarstyklės. O kas tai – matematika ar ne? Drįsčiau paprieštarauti teiginiui, kad meniški dalykai yra priešingi teisiniams. Teisininkus taip pat kamuoja kūrybinės kančios. Kurdama darbą taip pat vadovaujuosi taisyklėmis. Nesilaikysi, neliks formos, pasikeis turinys. Ir vėl grįžtame prie tikslumo – matematikos. Mus supa skaičiai, geometrinės figūros, tik mes nekreipiame į juos dėmesio.
Meniški pomėgiai ir yra mano gyvenimas. Darbe mes parduodame savo žinias, o gyvenimą išeiname gyventi už darbo durų. Ten tu esi laisvas daryti ką tinkamas, tai ką nori, kuo degi.
– Paveikslai, keramika, gitara, fotografija, floristika – gal yra ir daugiau nepastebėtų talentų? Kaip konkrečiai apibūdintumėte kiekvieną šių pomėgių – technika, stilius? Gal kai kuriems dalykams ruošiatės ilgą laiką (džiovinate gėles savo floristikos darbams), arba imatės piešinių tik per atostogas?
– Gal ir yra – gyvenimas suteikia galimybę, tu ją išnaudoji arba ne. Pats renkiesi. Retas žmogus dirba darbą, kuris yra jo hobis. Pomėgių daug, jei žiūrime į juos kaip į kiekvieną atskirai. O iš tiesų tai vienas ir tas pats pomėgis, tik medžiagos ir priemonės skirtingos.
Mėgaujuosi tapyba jau 10 metų. Ta proga šiemet pasidovanojau tikrą paletę. Per tiek laiko išbandytos įvairios technikos, nuo tapymo ant šilko, liejimo akvarele, tapybos akrilu ir aliejiniais dažais.
Vien pavadinimas „aliejiniai dažai“ skamba romantiškai. Su jais daugiausia ir dirbu. Ilgainiui atrandi daugiau technikų ir dažo galimybių. Buvo laikas, kai metus neėmiau teptuko į rankas. Tada atsirado gitara. Kai skambini, pats į muziką žiūri kitaip, klausai jos kitaip, supranti kitaip. Tai ir žavi.
Dovaną į keramikos kursus gavau iš vyro. Turi molio gabalą ir kuri. Sukurtą grožį, glazūruoji (tapai glazūra) ir lauki galutinio rezultato. Studijos, kurioje lipdau, vadovė skatina kūrybiškumą ir dažnai abi nežinom, koks darbas gims. Ji diktuoja, žiūri techninę pusę, o jau kuria linkme pakrypsta kūryba, priklauso nuo manęs.
Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau neaiškumų. Dažnai žmonės, pamatę objektyvą, įsitempia, va čia ir užduotis – pagauti tikrą asmens charakterį.
Floristikos mokslus pradėjau studijuoti paskatinta buvusios tapybos mokytojos, tai ta pati tapyba tik kitomis medžiagomis. Naudodama įvairias medžiagas prapleti savo akiratį, pritaikai netradicinius sprendimus kūryboje.
Fotografija viena naujausių veiklų. Visi mes mėgėjai fotografai, tik technika skiriasi. Čia būtinas matymas, kompozicijos pastebėjimas, šviesa, kas dažnai būna akimirkos reikalas. Pamatei gerą kadrą, sumirksėjai ir jo nėra.
Medžiagas, priemones, idėjas renku visur. Niekada nežinai, ko gali prireikti. Ypač tai liečia floristiką – medžiagų rinkimas priklauso nuo sezono. Su medžiagomis pagelbėja ir draugai, žino, kad nepaklausus nieko negalima išmesti. Tai ir kaupiu.
– Gal galėtumėte apibūdinti kai kuriuos savo kūrinius, kuriais pati labiausiai didžiuojatės? Kas įkvėpė?
– Kartą važiuodama gatve rudenį, pamačiau nukirstus dekoratyvinius gluosnius, forma panašius į skėčius. Juos draugės mama saugojo kieme daugiau nei pusmetį. Pavasarį Šiaulių profesinio rengimo centras dalyvavo Dizaino savaitėje ir puošė vienos iš optikų vitriną. Iš gluosnių bendromis jėgomis gimė įspūdingo dydžio kompozicija.
Pilni laukai kukurūzų, puikūs jų lapai ir tiesiog knieti iš jų ką nors sukurti, taip sukuri Kalėdų eglė. Lapų buvo sunaudota trys bulvių maišai.
Floristikoje, skirtingai nei tapyboje, spalvą stengiesi rasti gamtoje, vieną su kita suderinti. Tapyboje ją gali tiesiog susimaišyti. Į kiekvieną darbą žiūriu labai kritiškai, jei nepatinka man, kaip gali patikti kam nors kitam.
Mėgstu žmones, patinka juos stebėti, užfiksuoti išraiškas, nemėgstu tapyti gėlių. Kiekvienas sukurtas darbas savaip brangus, kiekvienu savaip didžiuojiesi. Labai sunku išskirti vieną ar kitą.
– Ar dažnai kūryba menas persipina su darbiniu gyvenimu?
– Bendra, ką turi ir viena, ir kita, tai tikslo išsikėlimas, pasiekimas ir nuolatinis mokymasis. Veiklos nesusijusios viena su kita. Viena kitai netrukdo ir nesikerta. Nebent, kaip ir dažnas, pripaišau kalendorių kalbėdama telefonu.
– Ar niekada nekilo mintis mesti teisinį darbą ir atidaryti, tarkim, menų krautuvėlę? O gal kaip tik – vienas be kito jie neegzistuotų?
– Provokuojantis klausimas. Tiesą sakant, nekilo, dažnai sulaukiu reakcijos į savo kūrybą, – ką veiki teisme? Atsakymas paprastas – dirbu. Esu kolektyvo žmogus. Savo darbą mėgstu, mane supa puikūs kolegos. Visi esame panašūs ir skirtingi, su savo pomėgiais ir patirtimis.
Smagu, kai gali dalintis išgyvenimais, pasiekimais. Vertinti vienas kitą, pažinti asmenybes. Nesu verslininkė, dirbu darbą, kurį išmanau. Teisinis darbas yra konkretus, apibrėžtas. Užsiimdama menais, gali atsipalaiduoti. Šią dieną vieno be kito neįsivaizduoju, tai dalis manęs.
