„Kalbasi du draugai. – Girdėjau, vakar smarkiai sumušei savo žmoną. Kietą ranką turi. – Baik jau, prieš moterį ranka nekyla. Paėmiau lazdą.“ „Ką pasakytum moteriai su dviem mėlynėm po akimis? – Nieko, jai jau ir taip buvo du kartus pasakyta“.
Lietuvoje apstu anekdotų apie smurtą šeimose. Bet nebejuokinga tampa sužinojus, kad smurto mūsų šalyje – ne mažiau nei anekdotuose. Jo paplitimą psichoterapeutas Olegas Lapinas sieja su lietuvių patriarchališkumu. „Lietuvis gali turėti aukštąjį išsilavinimą, tačiau šventai tikėti, kad vaiką reikia auklėti diržu, – „15min“ sakė psichologas. – Prancūzas, ispanas ar amerikietis abejoja tokiu auklėjimo metodu, nes iš protėvių paveldėjo suvokimą, kad net ir mažos asmenybės turi teises ir laisves.“
Požiūrį į smurtą perėmėme iš XIX a. pabaigoje gyvenusių protėvių. „Mūsų proseneliai tikėjo, kad pamokyti – tai suteikti žmogui fizinį skausmą. Jie tikėjo, kad skausmas gydo ir padeda. Jie tikėjo, kad jei žmogus nenorės, kad jam skaudėtų, jis taip nesielgs, – aiškino O.Lapinas. – Tai buvo savotiška dresūra.“
Tačiau tai, kas tiko XIX a. pabaigai, XXI a. yra atgyvenusi pažiūra. „Dabartinis lietuvio vaikas nepradeda keistis, dabartinis vyras nenustoja sukęs į kairę, dabartinė žmona netampa šilkine todėl, kad prieš juos pakeliama ranka, – aiškino psichoterapeutas. – Tai nebeveikiantys mechanizmai, tačiau lietuviai jais vis dar naudojasi, kai iškyla klausimas, kaip reikėtų elgtis.“
Mūsų proseneliai tikėjo, kad pamokyti – tai suteikti žmogui fizinį skausmą.
Nežino alternatyvų
Lietuvoje nėra liberalumo, asmens laisvės tradicijų, kurios Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse įsitvirtino XVI a. Šiose valstybėse individo laisvė suvokiama kaip viena kertinių vertybių, ji įtvirtinta šių šalių patarimuose, posakiuose ir anekdotuose.
„Nerasite amerikietiško anekdoto, kuriame pasakojama, kaip vyras „pamoko“ žmoną. Išgirdę tokį anekdotą amerikiečiai nesupras, kas čia juokingo. Jie veikiau pasiteiraus, kodėl žmona nesikreipia į teismą, – aiškino O.Lapinas. – Lietuviai, išgirdę apie su kočėlu rankose stovinčią žmoną, juokiasi. Jie atpažįsta. Savaime suprantama: kaip ji nestovės su kočėlu, jei jis girtas sugrįžo namo? Prancūzas, ispanas tokio anekdoto nesupras. Rusas, lietuvis, latvis, baltarusis, ukrainietis, moldavas – supras.“
Lietuviai taip įpratę smurtu spręsti problemas, kad dažnai nemato kitų sprendimo būdų. „Žmonos elgesiu nepatenkintas vyras, skųsdamasis savo draugui, sakys: „Tai ką, man ją dabar primušti?“ Jo galvoje tik dvi alternatyvos – arba žmoną mušti, arba toleruoti jos elgesį. Kiti variantai, kaip antai, pasikalbėti su žmona, tarsi neegzistuoja“, – kalbėjo psichoterapeutas.
Per mažai pastangų
Didžiulis smurto mastas lietuvių šeimose nereiškia, kad mūsų kultūra kažkuo išskirtinė blogąja prasme, įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė. Tai veikiau rodo, kad Lietuvoje moteris vis dar nėra laikoma tokia pat visaverte visuomenės nare kaip vyras.
„Jei gyvename kultūroje, kur sakoma, kad vyras kuria pasaulį, o moters priedermė – jame prisitaikyti, natūralu, kad turime tokį požiūrį į smurtą, – „15min“ sakė M.Jankauskaitė. – Lietuvoje mažai kas buvo daroma, kad šio požiūrio neliktų. Mes smurtą vis dar suvokiame kaip būdą valdyti.“
Tai gilias šaknis turintis požiūris. Antai krikščioniškoje tradicijoje mokoma, kad Ieva buvo sukurta iš Adomo šonkaulio ir kaip moteris turinti paklusti vyrui. Aristotelis rašė, kad moteris yra gamtos klaida, o vyras – gyvybės, kultūros kūrėjas.
Kad smurtas susijęs ne su kultūra, bet su įsitikinimu, jog vyras turi teisę valdyti moterį, rodo Švedijos pavyzdys. „Švedijos ambasadorė Lietuvoje sakė, kad ir jos šalyje prieš 40 metų buvo tikima: „Muša – myli“, – pasakojo M.Jankauskaitė. – Tačiau dabar švedai taip nebekalba.“
Aristotelis rašė, kad moteris yra gamtos klaida, o vyras – gyvybės, kultūros kūrėjas.
Agresyvi vyriškumo samprata
Ne mažiau svarbus smurto skatinimo elementas – įtvirtinta agresyvi vyriškumo samprata. „Gali atrodyti, kad vyro paveikslas Lietuvoje romantizuotas. Tačiau išties jame – daug agresijos ir smurto, – aiškino M.Jankauskaitė. – Šalyje įtvirtintas vyro-gynėjo paveikslas. Bet nuo ko jis gina moterį? Ar ne nuo to paties vyro? Ir apskritai, kodėl moterį kažkas turi ginti? Privalome turėti tokią saugią visuomenę, kad nesvarbu, ar šalia moters yra riteris ant žirgo, ar jo nėra, ji jaučiasi saugi.“
M.Jankauskaitės nuomone, tokia vyriškumo samprata natūralizuoja agresiją, smurtą ir moters priklausymą nuo vyro. „Globoti, būti jautriu, atsakingu, pasirūpinti – visi šie dalykai į vyriškumo sampratą neįeina. Bandymas kelti klausimą, ar nereikėtų permąstyti visuomenėje įsitvirtinusios vyriškumo sampratos, sukelia didžiules audras. Piktinamasi, kad kažkas išdrįso sukritikuoti vyriškumo normą“, – kalbėjo M.Jankauskaitė.
Tačiau vyrai nuo smurto kenčia labiau nei moterys. Jie patys yra tiek smurtautojai, tiek aukos. „Labai nenorėčiau, kad smurtavimas prieš moteris taptų mūsų nacionalinio identiteto dalimi. Tačiau jei nesiimsime rimtai spręsti šios problemos, taip ir nutiks“, – įspėjo M.Jankauskaitė.
Menkas orumo suvokimas
Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas:
„Viena iš smurto šeimoje priežasčių Lietuvoje – menkas orumo supratimas, garbingo elgesio stoka ir bendros pagarbos žmogui trūkumas lietuviškoje populiariojoje kultūroje.
Orumas, garbingumas, bendros etinės vertybės – tai civilizacinės vertybės, kurios yra ugdomos bendrai visos kultūros. Antai Vakarų visuomenėje nuolat vyksta diskusijos apie orų gyvenimą, orų poelgį. Asmens orumas turi būti ginamas visur, kur galima, ir tai yra ne valstybės, ne teisės, bet kiekvieno piliečio reikalas. Patys piliečiai menkiausiose situacijose gina ir reikalauja ginti savo orumą, o Lietuvoje šis dalykas yra kultūros paraštėse.“
Smurtauja ir moterys
Arūnas Kuras, Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovas, psichologas:
„Šeimoje kilęs konfliktas dažniausiai būna abipusis. Jei vienas pyksta, pradeda pykti ir kitas. Tarkime, vyras nusikalto – parėjo namo girtas. Žmona pradeda ant jo šaukti ir, nežinodamas kaip ją nutildyti, trenkia savo moteriai. Tai primityvi ir dažnai pasitaikanti situacija. Kas dėl jos kaltas? Lyg ir vyras. Jis žengė pirmąjį ir trečiąjį žingsnius, kurie buvo neteisingi. T.y. sugrįžo namo girtas ir, norėdamas nutildyti rėkiančią žmoną, jai sudavė. Žmona žengė vieną neteisingą žingsnį – šaukė ant sugrįžusio girto vyro.
Viena iš smurto šeimoje priežasčių Lietuvoje – menkas orumo supratimas, garbingo elgesio stoka ir bendros pagarbos žmogui trūkumas lietuviškoje populiariojoje kultūroje.
Mano studentė atliko tyrimus, atskleidusius, kad Vakarų šalyse vyrai ir moterys smurtauja vienodai. Be to, fizinis ir psichologinis smurtas pasiskirstę vienodai, skiriasi tik jų kokybė. Vyrų fizinis smurtas kokybiškesnis, moterų – psichologinis.
Tai reiškia, kad vyro fizinio smurto pasekmės akivaizdžios, o moterų naudojamą fizinį ar psichologinį smurtą sunku įrodyti. Moterys taip pat yra labiau linkusios pasipasakoti apie patiriamą smurtą. Vyrai apie patirtą smurtą nedrįsta kalbėti dėl visuomenėje įsitvirtinusio požiūrio: „Ką, tu su savo boba nesusitvarkai?“
Per tūkstantį ikiteisminių tyrimų
4 445 iškvietimai dėl smurto šeimoje, 1 474 pradėti ikiteisminiai tyrimai. 1 288 moterys, 188 vyrai, 143 vaikai, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje.
Tai šalies policijos įstaigų turima informacija, užfiksuota nuo gruodžio vidurio, kai įsigaliojo naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, iki sausio 29 d.
