Portalas 15min su A.Vaicekausku kalbėjosi apie Kaziuko mugės kilmę, tradicijas ir tai, kaip būtent ši mugė tapo didžiausia Vilniuje.
– Kaip ir kada gimė Kaziuko mugės tradicija?
– Na, pradėti reikėtų nuo to, kad tokie keliadieniai prekymečiai apskritai yra Europos civilizacijos paveldas. Nuo senovės tam tikrose vietose, paprastai arti valstybinių centrų ar svarbių šventovių, kur burdavosi žmonės, susiburdavo pirkliai ir ten vykdavo prekyba. Tai skatino ekonomikos progresą.
Tokiai prekybai būdavo svarbu ne tik vieta, bet ir ir laikas. Svarbiausios mugės būdavo rengiamos svarbių švenčių metu. Valdovas dažnai suteikdavo teises, privilegijas rengti prekymečius būtent šventą dieną – per bažnytines iškilmes žmonės rinkdavosi mieste, ir tai būdavo puiki proga prekiauti.
Lenkijos ir Lietuvos karalaitis Kazimieras yra turbūt pats svarbiausias šventasis Lietuvoje. Jis palaidotas Vilniuje. Natūralu, kad kadangi šventasis populiarus, Šv. Kazimiero diena vilniečiams būdavo svarbi, į jo dienos atlaidus susirenka minios. Būtent jo dieną jie eidavo į miestą, į katedrą, o kartu tai buvo palanki proga ir užsukti į mugę.
Šv. Kazimiero diena vilniečiams būdavo svarbi, į jo dienos atlaidus susirenka minios. Būtent jo dieną jie eidavo į miestą, į katedrą, o kartu tai buvo palanki proga ir užsukti į mugę.
Kaziuko mugė išpopuliarėjo XIX a., kai kilo susidomėjimas valstietiškąja kultūra. Į šią mugę tradiciškai suvažiuodavo valstiečiai iš Vilniaus apylinkių, kiekvienas su savo dirbiniais. Kadangi netrukus po Kaziuko mugės ateidavo pavasaris ir sėja, joje dominuodavo namų apyvokos dirbiniai ir ūkyje reikalingi dalykai. Tarkime, ratai, vežimų dalys, pakinktų dalys, namų apyvokos daiktai, drožiniai.
– Šv. Kazimieras buvo religinė figūra. Kaip būtent jo vardas tapo susietas su komerciniu renginiu, švente?
– Suprantate, mugės negalėjo vykti bet kada. Pirkliai pirmiausiai turėjo gauti teises į mugę. Kaip ir šiais laikais, konkurencija buvo ne tokia jau ir maža. Paprastai tas privilegijas suteikdavo valdovas. Nėra taip, kad pirkliai patys sugalvodavo, kad nori, ir prekiaudavo.
Teisė prekiauti pirkliams dažnai būdavo suteikiama šventinę dieną. Tų mugių buvo ir daugiau, bet būtent Kazimieras yra „savas“ šventasis, ir Vilniuje, kur jis palaidotas, jo kultas yra populiarus. Dar XVII-XVIII a. šv. Kazimierui skirtų atlaidų dalimi virto ir prekyba.
Lietuvoje būdavo populiarios, ir, tarkime, prieškalėdinės mugės. Tačiau skirtumas toks, kad prieš Kalėdas būdavo prekiaujama tuo, ko reikėdavo šventėms, o šiuo atveju daugiausia prekiaujama tuo, ko reikia namų apyvokai ir buičiai. Ir pavasarinei sėjai.
Kitas dalykas – kaip toliau ta mugė plėtojosi. Jos populiarumą vis dėlto reiktų sieti su tuo, kad į mugę atvažiuodavo Vilniaus apylinkių gyventojai, kurie prekiaudavo savo pagamintais dalykais. Ir Vilniaus gyventojus tai domino – nauji veidai, kaimo žmonės, ta pati autentiškiausia Vilniaus apylinkių etnografija. Ji patraukė dėmesį. Manyčiau, kad čia ir slypi mugės populiarumo priežastis, žavesys – ji tapo ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu reiškiniu.
Būtent dėl šv. Kazimiero veiksnio mugė tradiciškai vykdavo netoli Katedros aikštės, kur tas šventasis palaidotas. Tik sovietmečiu mugė buvo iškeldinta į Kalvarijų turgavietę ir apnyko. Nors, ir, tarkime, XX a. devintajame dešimtmetyje dar suvažiuodavo apylinkių gyventojai, paprastai senesnio amžiaus, buvo galima įsigyti tikrai autentiškų medinių šaukštų ir panašių dalykų.
O po Nepriklausomybės atkūrimo mugė tapo šiuolaikiniu komerciniu renginiu, orientuotu, grubiai pasakius, į tradicijos pardavimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
– Kokius esminius dabartinės mugės bruožus išskirtumėte kaip mokslininkas?
– Sakyčiau, kad po 1991 m. Kaziuko mugė įgijo tris skirtingus veidus. Viena vertus, atkūrus Nepriklausomybę atsirado palaikymas iš akademinės aplinkos – studentai važiuodavo į mugę ir prekiaudavo, kuo kas sugalvodavo. Rankdarbiais savais ar dar kažkuo.
Tai iš esmės kaip ir buvo tos tradicijos adaptavimas besikeičiančiomis sąlygomis. Kadangi kaimo gyventojų, atvažiuojančių į mugę, vis mažėjo ir mažėjo, ir tų tradicinių prekių mažėjo, mugė ėmė transformuotis į miesto šventę.
Antras mugės veidas atsirado veikiant kultūrinei globalizacijai. Mugėje atsirado daug masiškai gaminamos kiniškos, lenkiškos ir panašiai produkcijos, niekučių, kuriuos galima rasti bet kurioje pasaulio šalyje analogiškos šventinės mugės metu.
Bet šalia to, aišku, išliko ir tradiciniai mūsų tautodailininkų, tekstilininkų ir medžio drožėjų dirbiniai. Tas trečias veidas – būtent bandymas mugę sugrąžinti į įprastus kultūrinius rėmus, skiriant didesnį dėmesį būtent į lietuvišką tautodailę orientuotai produkcijai.
– Dabar Kaziuko mugė stereotipiškai siejama su šaukštais, meduoliais ir sausainiais. Ar jie egzistavo visada? Ar tas pačias prekes buvo galima gauti ir XIX a. Kaziuko mugėje?
– Šaukštų rasti tikrai buvo galima. Ir daug kitų namų apyvokos daiktų, išdrožtų iš medžio. Šaukštai – tam tikrų kultūrinių stereotipų tęstinumas, šiandien pateikiamas modernia forma.
Šaukštai – tam tikrų kultūrinių stereotipų tęstinumas, šiandien pateikiamas modernia forma.
Aišku, išliko ne viskas. Pavyzdžiui, buvo pakankamai daug vežimams, arklių kinkymui skirtų dalykų, ratų, jų dalių, pakinktų ir panašiai. Visa tai išnyko, kai arklių nebeliko.
O meduolių rasti buvo galima, bet jų būtent su Kaziuko muge nesiečiau: juos galima rasti bet kurioje mugėje, ir per eilinius bažnytinius atlaidus. Apskritai kepiniai yra tradicinis švenčių atributas.
– Gal yra duomenų, kiek į Kaziuko mugę žmonių rinkdavosi seniau?
– Nežinau statistikos, bet tai buvo pagrindinė Vilniaus mugė. Ji buvo plačiai žinoma, ir žmonių būdavo labai daug. Aišku, šiandien ir pats Vilnius didesnis, ir pati mugė jau yra visoje Lietuvoje žinomas renginys, į kurį žmonės važiuoja ne tik iš Vilniaus apylinkių.
Bet net jei šiandien mugės dalyvių skaičius yra didesnis, tai nekeičia fakto, kad ta senoji mugė buvo labai didelė. Tai buvo pagrindinė pavasario sezono mugė. Aš asmeniškai nesu girdėjęs, kad Vilniuje kada nors būtų buvę kitų panašios reikšmės mugių.
Kaziuko mugė labai svarbi buvo tiek tada, kai Vilnius priklausė carinei Rusijai, tiek tada, kai jį valdė Lenkija. Tradicinė kaimo kultūra buvo gyva. Tik žmonės atvažiuodavo ne pažioplinėti, kaip dažnas šiandien, bet arba kažką nusipirkti, arba parduoti.
– Nei rusų, nei lenkų valdžios laikais lietuviai Vilniuje daugumos nesudarė. Turbūt ir Kaziuko mugė buvo mažiau tradiciškai lietuviška negu dabar?
– Matote, etniškumas, pagrįstas kalbos, šaknų pagrindu, apskritai yra modernios lietuvių valstybės produktas. XIX a. tautiškumas buvo labiau apibrėžiamas pagal gyvenamąją vietą, priklausomybę politiniam ar teritoriniam dariniui. Žmonės nesvarstė, kas jie tokie yra. Tautiškumas gali būti kuriamas pagal daug dėmenų – valstybę, teritoriją, kalbą, religiją. Tai visais laikais buvo individualus dalykas.
Dar vienas dalykas – Vilniaus kraštas smarkiai sulenkėjo tik XIX a. pabaigoje. Ankstesniu laikotarpiu lenkakalbiai buvo aristokratai, jų kultūra, bet Vilniaus apylinkių kaimai buvo gerokai lietuviškesni negu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
– Gal, be prekybos, per Kaziuko mugę anksčiau vykdavo ir kitokie renginiai?
– Vykdavo procesijos, bet jos buvo susijusios ne tiesiogiai su muge, o su švente, nuo kurios priklausė ir mugė – švento Kazimiero diena. Kadangi šis šventasis buvo labai svarbus, vykdavo didžiulės procesijos, juose dalyvaudavo cechų atstovai su savo vėliavomis. Buvo gražus, labai vizualiai patrauklus renginys. Ir šventos mišios būdavo aukojamos. Iš čia kilo šventės svarba, o kartu ir su švente siejamos mugės svarba.
– Dabar Kaziuko mugė vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kituose miestuose. Kada ji išplito už Vilniaus ribų?
– Čia jau yra moderniosios miesto kultūros reiškinys. Kaip ir su Užgavėnėmis, šiais laikais tapo įprasta, kad įvairūs regionai viską daro pagal tą patį kurpalių. Dažnai pasitaiko, kad kokio nors renginio sėkmė paskatina kitus daryti tą patį.
Atsiranda ir kitų papildomų aspektų. Tada, kai Kaune buvo išpopuliarinta Kaziuko mugė, Kazimieras Starkevičius buvo apskrities viršininkas. Jis buvo tos mugės globėjas, ir natūralu, kad jam ta data atrodė tinkama, nors Kaunui labiau buvo būdingos kalėdinės arba Joninių mugės negu pavasarinė mugė.
– Kai kalbėjomės apie Užgavėnes, sakėte, kad ši šventė svarbi, nes joje pasireiškia tam tikri ikikrikščioniški ritualai. O ar yra priežasčių, kodėl Kaziuko mugė etnologiškai svarbi Lietuvai?
– Šv. Kazimieras – pirmiausia bažnytinė šventė, susijusi su šventojo pagerbimu. Kiekviena bažnytinė šventė turi savo liaudiškus tikėjimus – oro spėjimus ar panašiai. Tai va, buvo tikima, kad švento Kazimiero dieną nuo stogo tirpstantis sniegas prilaša tiek, kad iš balos gali atsigerti vieversys. Taip buvo įprasminamas artėjantis pavasaris.
Bet kažkokių žemdirbiškų ritualų, apeigų, analogiškų persirengėlių vaikščiojimams per Užgavėnes ar duonos šventinimui per šv. Agotos dieną, per šv. Kazimiero dieną nebuvo.
