– Kas tos Ilgės? Kokią prasmę jos turėjo mūsų protėviams?
– Ilgės yra susitikimas su išėjusiaisiais. Man labai patinka senovės lietuvių nuostata, kad rudenį, kai po visų sunkių darbų grįžtama į namus, nuimamas, suvežamas derlius ir prasideda darbai namuose, mūsų protėvių vėlės taip pat yra kartu. Senovėje visi – ir gyvieji, ir mirusieji – gyveno kartu. Mes dabar labai klaidingai manome, kad užtenka vieną kartą per metus, per Vėlines, prisiminti juos, nuvažiuoti į kapus. Ir to lyg užtenka, paskui tarsi ir pamirštame išėjusiuosius.
Įsigilinę į pačias seniausias lietuvių tradicijas matome, kad išėjusieji visą laiką gyvena šalia gyvųjų. Juk iki šiol Kūčių vakarą dedame tuščią lėkštelę ir sakome (bent jau man sakydavo mama, močiutė), kad dūšelės ateina valgyti, todėl joms ant stalo paliekama maisto. Šitas paprotys yra išlikęs iš seniausių laikų.
Tokių momentų per metus, kai prisimenami mirusieji, su jais susitinkama, būdavo net keturi: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Išliko gražus senovinis šių apeigų pavadinimas Dziedai. Šiandien jis jau tapęs bendriniu žodžiu, kuriuo vadinami išėję proseneliai. Būdavo minimi pavasariniai Dziedai, nes pavasarį žmonės išeina į laukus darbų dirbti, o kartu išeina ir vėlės. O rudenį mes grįžtame ir jos kartu grįžta į namus.
Pavasarinės Vėlinės sunyko, mes jų jau nebeminime, o rudeninės išliko. Tą mūsų ryšį su protėviais XIV amžiuje rado atėję krikščionys. Senieji papročiai gyvavo dar ne vieną šimtmetį ir priėmus krikščionybę. Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis yra aprašę, kad lietuviai eidavo vėlų rudenį po visų darbų į kapinaites, ant kalnelių, miškuose kurdavo laužus ir ten susirinkę minavodavo, kartu valgydavo su mirusiaisiais.
– Valgymo kartu su mirusiais paprotys jau beveik išnykęs. Kuo jis buvo svarbus senovės lietuviams?
– Mūsų protėviai su mirusiaisiais tarsi jungdavosi per ugnį ir maistą. Kūrendavo lauželius ir ugnis tarsi sujungdavo du pasaulius – gyvųjų ir mirusiųjų. Tai išliko ir įvedus krikščionybę, juk ir dabar deginame žvakutes.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Žvakutės |
Paprotys jungtis su mirusiaisiais per maistą nyksta, nors tai buvo antras svarbus momentas, kaip mūsų senoliai bendraudavo su mirusiaisiais. Žmonės eidavo į kapinaites, ant kalnelių, nešdavo maistą. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad virdavo gaidį, juką, mėsos patiekalus, aviną pjaudavo rudeniniams dziedams ir kartu valgydavo, gyvieji maitindavo mirusiuosius.
Šiandien lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena, ją įvedė krikščionybė, nes Lietuvoje tokios dienos nebuvo, niekas tų šventųjų nežinojo. Labai keista, kad būtent ši diena yra minima, laisvadienis, nors ji gana vėlai atsirado Lietuvoje. O Vėlinės žinomos iš seniausių laikų.
– Vėlinės, kaip ir kitos kalendorinės šventės, turi daug tik joms būdingų dainų. Kokią pasaulėžiūrą šios dainos atskleidžia?
– Atėjus rudeniui mes išties dainuojame Vėlinių dainas, išsaugojusias senovės lietuvių pasaulėžiūrą. Dainose atsispindi mūsų protėvių gyvenimas − dainuojama apie tai, kad einama į kapines, kalbamasi su mirusiaisiais, o šie atsako, moko, kaip reikia gyventi. Aš manau, kad tai gražus pasaulėjautos suvokimo pavyzdys. Nei universitetų ar kitokių aukštųjų mokyklų nereikia baigti, dainose sudėta visa pasaulėjauta. Jeigu mūsų jauni žmonės mokykloje ar šeimoje gilintųsi į etnokultūrą, tai kiek jie gautų tos darnos ir tikrosios pasaulėjautos.
– Vadinasi, senovės lietuvių santykis su mirusiaisiais buvo labai artimas?
– Santykis buvo labai artimas, viskas buvo čia, šalia ir kartu. Lydos apylinkėse yra išlikę užrašyta, kad mirusiuosius Vėlinių laiku grįžti kviesdavo šeimos vyriausiasis, o kol turėjome savo tikėjimą – žyniai, kriviai.
Įvedus krikščionybę išmintingieji kriviai turėjo trauktis, jie buvo naikinami, su jais susidorojama, kunigai liepė eiti į bažnyčias, todėl yra manoma, kad vyriausieji žyniai išėjo elgetomis. Jie ėjo iš sodybos į sodybą ir skleidė savo išmintį žmonėms. Kaip tik todėl per Vėlines būdavo būtina priimti elgetą į namus ir tai buvo didelė laimė. Jį būtinai pamaitindavo ir į pirtį pakviesdavo. Apeiginis prausimasis yra visų kalendorinių švenčių atributas: ir Velykų, ir Kalėdų, ir Vėlinių. Prieš sėdant prie stalo reikia nusiprausti, baltai apsirengti. Tad ir elgetą kviesdavo į pirtį, jam padėdavo baltus marškinius, rankšluostį, aprengdavo ir sodindavo prie stalo.
Iki mūsų laikų išliko tik tiek, kad dar vienas kitas atsimena, jog reikia duoti elgetai pinigėlių ir jis pasimels už tavo giminės mirusįjį. Man dar senelė būtinai liepdavo duoti elgetai pinigą ir net pasakyti mirusiojo vardą, nes tada elgeta pasimels būtent už tą žmogų. Elgetos tapo tarsi jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, o anksčiau ta jungtis buvo žynys. Jis tarsi perduoda gyvojo žodį išėjusio žmogaus vėlei, pasimeldžia už jį. Dabar dauguma jau nežino, kad galima paprašyti pasimelsti, bet duoti pinigėlį vis dar yra priimta. Aišku, elgetų jau nebekviečia į namus, neprausia, nesodina prie stalo.
– Kiek mums šiandien dar svarbu išlaikyti ryšį su mirusiais artimaisiais? Ar nenugali baimė, juk mirtis siejama su nežinomybe?
– Aš manau, kad mes vis dar išlaikome tą senovinį pradą, kad giminė turi būti vieninga, todėl mirtis ir dabar suvienija labiau negu džiugios progos. Juk į laidotuves susirenkama gausiau negu į vestuves, per Vėlines irgi neretai bent kapinėse susitinka visa šeimyna.
Tiesa, senovėje giminės supratimas buvo platesnis. Dainose juk dainuojame: saulė motinėlė, mėnuo tėvelis, sietynas brolelis, žvaigždė seselė. Vadinasi, ir žmogus visatoje nėra vienas. Jeigu neturi sesers ar likai našlaitė, tu kažką turi, tau šypsosi tavo seselė žvaigždė, brolelis danguje šviečia ar saulė motinėlė tave dieną šildo, glamonėja. Jeigu visi būtų įsigilinę į šią pagonišką pasaulėjautą, ją suvoktų, tai ir jaustų ryšį su visata, bet jeigu jau žmonės atitrūko, tai ir nebejaučia to ryšio. Dėl to daug prarandame. Užtenka vien dainų, jau nekalbu apie pasakas, kitą smulkiąją tautosaką, kurios yra užrašyta itin daug. O kas dabar ją moka? Niekas nebemoka, o niekas ir nebemoko, bet taip skurdiname save.
Vėlinės yra gana sunkus metas, turime atlaikyti susitikimą su mirusiaisiais, o mus kausto mirties baimė. Manau, baimę atnešė krikščionybė. Dabar jau turime kitokį mąstymą, po vienu stogu nebegyvena kelios kartos, nebematome mirties, nes žmonės išvežami į ligonines, jiems mirštant nebūname šalia. Senovėje buvo svarbu, kad mirštant šalia būtų artimas žmogus, kad tai įvyktų namuose, kad žmogus atsisveikintų. Kadangi mes to jau nematome, tai ir mirtis tampa nesuprantama, atsiranda baimė.
– O kaip Jums atrodo šių dienų Vėlinių tradicija? Ar nėra dirbtinumo, kai žmonės būtinai lapkričio 1–2 dienomis stengiasi važiuoti per visą Lietuvą į kapines kelioms minutėms?
– Aš bijau, kad kapinių lankymas netaptų mada. Kad tai jau bus ne vidinis poreikis aplankyti artimuosius, o tiesiog mada – ką pasakys kaimynas, jeigu nenueisiu, nenuvažiuosiu būtent tą dieną į kapines. Aš manau, kad galime kapus lankyti visą rudenį ir visus metus. Jeigu tik nulėkei ir pabuvai kapinėse 10 minučių kartą per metus, tai tikrai liūdna. Bet jeigu toje pat vietoje, kur palaidoti artimieji, dar turime gyvų giminių, jeigu juos aplankome, gal užsukame pas buvusius kaimynus, kurių niekas neaplanko, uždegame ant tokių pat pamirštų mirusiųjų kapų žvakelę, tuomet tas pasibuvimas tampa gilesnis, Vėlinės įgauna kitokią prasmę.
