– Kaip manote, ar užteks Europos Sąjungai drąsos padaryti tai, ką anuomet Sovietų Sąjungai padarė maža, bet užsispyrusi šalis – Lietuva? Ir kodėl Europos Sąjungai taip sunku pradėti kalbėti vienu balsu?
– Besitikėdami veiksmų iš Europos, ypač Vakarų, pirmiausia turime prievolę juos suprasti. Aš, kaip buvęs pirmasis 2004ųjų metų Lietuvos europarlamentaras, galiu pasakyti, kad Vakarų šalių politikai žymiai geriau pažinojo savo buvusių kolonijų politines realijas negu postkomunistinės Europos, o ypač Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Latvijos, Estijos realijas. Jiems buvo nesuprantamos deportacijos.
Daugelis Europos šalių buvo kolonizatoriai, pavyzdžiui, Tunisas buvo kolonizuotas Prancūzijos, o Indija – Didžiosios Britanijos. Europos kolonistai daugiausiai elgėsi tvarkingai, nešė civilizaciją, kūrė gerovę...
Europiečiai negali suvokti, kad Rusija nori atsiimti savo kolonijas ir žengti dar toliau.
Padoraus brito namuose dažnai kabėdavo Indijos valstijos gubernatoriaus portretas, o tas gubernatoriaus – brito senelis. Todėl britas gerai žino savo ir kolonijos istoriją, bet bendraudamas su Baltijos šalių politikais, jis negali suprasti, kad kalbasi su buvusios kolonijos gyventojais.
Senoji Europa nelaikė mūsų kolonijomis, mes jiems atrodėme labiau laikinai inkorporuoti į Sovietų Sąjungą. Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai ir Vengrijai teko ta misija suartinti Europą, misija pasakoti apie savo praeitį, patirtį. Turėjome prisistatyti kaip tie, kurie kažkada buvę Europoje, po to kolonizuoti, galiausiai išsivadavę, pabėgę vėl norime kartu kurti Europą. Ačiū Europos Sąjungai, kad priėmė Rytų Europą ir ypač Lietuvą, Latviją, Estiją – tokius niekam nežinomus, nesuprantamus.
Europiečiai negali suvokti, kad Rusija nori atsiimti savo kolonijas ir žengti dar toliau – dauguma jų pačių buvo kolonizatoriai ir nesuvokia, kad kas nors norėtų kolonizuoti juos pačius. Patirtys per daug skirtingos, jos susikerta, persidengia, bet dar nepagimdo bendros vieningos pozicijos. Tačiau šis žvėris kolonizavo karo, smurto, okupacijų ir apgaulės būdu – jis sentimentų neturės.
– Gal prisimenate, kaip mums, tokiems nežinomiems, sekėsi būti priimtiems Europos Sąjungoje? Kaip jūs pats anuomet jautėtės Europoje?
– Buvo įvairių iššūkių. Pavyzdžiui, 1991 m. rugsėjis – jau prasidėjo išsilaisvinusių šalių pripažinimo paradas, bet lietuviški dokumentai, kaip lietuviškas pasas – du plonyčiai popieriaus lapeliai – tuomet dar nebuvo pripažįstami. Man, Lietuvos Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo parlamentarui, teko misija į Strasbūrą nuvežti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prašymą, kad Lietuva būtų priimta į Europos Tarybą. Su kokiu dokumentu anuomet mums teko skraidyti? Tarybų Sąjungos pasu... Atrodė visiška šizofrenija.
Skrendant iš Vilniaus į Maskvą nesklandumų nekilo, tarybinis pasas puikiai tiko, tačiau iš Maskvos nuskridus į Briuselį oro uoste mane sulaikė apsauga. Sulaukiau klausimų, kodėl naudojuosi Tarybų Sąjungos diplomatiniu pasu. Tuo metu Belgija jau buvo kelios savaitės kaip pripažinusi Lietuvos valstybę, tačiau ne lietuviškus dokumentus. Teko apie 5 valandas praleisti uždarytam sulaikymo kambaryje su ten pat sulaikytais, nuolat rūkiusiais ir rėkavusiais Pietų Amerikos indėnais.
Galiausiai viskas baigėsi gerai, kažkas kažkam paskambino, mane paleido, galėjau tęsti kelionę. Tokiomis sąlygomis mes kūrėme valstybę.
Kaip anuomet žiūrėjo į mus? Turbūt panašiai, kaip mes dabar žiūrime į Lietuvą iš Moldovos atvažiuojančius žmones. Mes, vykstantys iš Lietuvos, atrodėme kaip homo sovieticus, mus lengvai atpažindavo. Kaip neatpažins, jei mano, parlamentaro mėnesio uždarbis buvo 16 dolerių (ir tai buvo toli gražu ne mažiausiais atlygis šalyje), o basutės Čekijoje kainavo 14 dolerių – nuperki žmonai dovanų ir lieki be nieko...
Tokia buvo mūsų pradžia. Šiandien vidutinis lietuvis pagal pragyvenimo lygį yra vidutinis europietis, o pagal savimonę, intelektą – gal ir dar daugiau pasiekęs, plačiau mąstantis, daugiau žinantis.
– Kokiais metodais šiuo metu daugiausiai bandoma sužlugdyti Europos vienybę?
– Manau, ne be reikalo Vengrija ir Slovakija tapo tomis baltomis varnomis, kurios to vieningumo nenori. Tiek Rytų Europos, tiek ir pačios Lietuvos visuomenėje yra žmonių, kuriems komunistinė praeitis neatrodo jau tokia bloga – per šią terpę žmonių Rusija ir nori kenkti. Ji pirmiausia veikia per tas šalis, kurias turi daugiau šansų suskaldyti – čia pasitelkiama ir agentų įtaka.
Kol mes nekaposime Rusijos čiuptuvų, tol čiuptuvai naršys ieškodami silpnų vietų, kaip suskaldyti Europą.
Pavyzdžiui, neseniai Lenkijoje buvo pagauti devyni Rusijos naudai veikiantys žmonės, vykdę padegimus – vienas buvo surengtas ir Vilniaus „Ikea“ parduotuvėje. Europos skaldymas pirmiausiai vyksta per Rytų Europos šalis ir jų politinį elitą. Matome, kad Čekijoje buvo išrinktas prorusiškas prezidentas, kad kur nors kitur vis iškyla koks prorusiškas politikas.
Kol mes nekaposime Rusijos čiuptuvų, tol čiuptuvai naršys ieškodami silpnų vietų, kaip suskaldyti Europą. O juos pirmiausia teks nukapoti karo fronte. Svarbu, kad Europa suprastų, kaip tie procesai vyksta.
Profesorius Vytautas Landsbergis, kartu su manimi išrinktas pirmajai lietuvių kadencijai Europos Parlamente, buvo tas, kuris nuolat pabrėžė Rusijos grėsmę. Daugelis į jo žodžius žiūrėjo nerimtai – tačiau atėjo diena „X“ ir paaiškėjo, kad mes kalbėjome teisybę.
Mes gerai pažinojome savo kolonizatorių, kuris dabar nori kolonizuoti Ukrainą, o vėliau – ir visą likusią Europą. Tai neslepiama ir rusų ideologo, buvusio Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojo Michailo Jurjevo 2007 m. knygoje „Trečioji imperija“. Joje yra žemėlapis, kurioje Trečiosios rusų imperijos sienos tęsiasi iki pat Portugalijos, Airijos ir Grenlandijos. Žemėlapis su žvaigžde, pjautuvu ir kūju, o knygoje diktuojama, ką reikia daryti su lietuviais, estais, ukrainiečiais – įskaitant ir naikinimą.
Lietuvos Konstitucija mūsų šalyje tokių knygų neleidžia spausdinti, nes tai yra karo, smurto, žudynių kurstymas, o Rusijoje ši propaganda yra oficiali.
Mums reikia kalbėti labai radikaliai, nes mums tai yra gyvybės ir mirties klausimas.
– Kas galėtų pagreitinti bendrą ES sprendimų priėmimą? Kiek šioje vietoje pagelbėtų institucinė ES reforma dėl veto teisės panaikinimo gynybos ir saugumo klausimais? Kiti sprendimai?
– Taip, aš esu už tokią veto teisę, kuri verčia susitarti. Tegu veto teisė lieka daugelyje sričių, tačiau gynybos, saugumo, užsienio politikos srityse jos negali likti.
Įmonė negali priimti sprendimų, išsiskyrus pusei akcininkų nuomonių, o mūsų atveju pakanka tik vieno, kad ir paties mažiausio, papirkto balselio. Gyvybinėse sferose mes turime apsisaugoti – čia nebereikia ieškoti masinio susitarimo, čia reikia racionalaus savisaugos jausmo, nes turime išlikti gyvi.
Kartais man atrodo, kad vienintelis argumentas, galintis vesti senąją Europą į priekį, yra baimė. Galima sėdėti ir laukti ar spręsti labai radikaliai, skiriant ginkluotę ir finansavimą Ukrainai.
Mūsų karių reikia Ukrainoje, kad nereikėtų kariauti čia, Lietuvoje.
Anksčiau buvo kalbama, kad ginklų nebus tiekiama – dabar leidžiama, taip pat leidžiama šaudyti iš Ukrainos į Rusijos teritoriją. Visa tai leisdami Vakarų Europos ir JAV lyderiai pripažįsta, kad prieš pusantrų metų jie padarė didžiulę klaidą, kai nesprendė visko iš karto – sugaišta daug laiko, žuvo daugybė žmonių, o Rusija prisigamino dar daugiau ginklų, nes sankcijos – skystablauzdiškos.
Šioje vietoje man Emmanuelis Makronas atrodo toli žvelgiantis. Jis buvo tas, kuris pasakė: „Ateis diena, kai turėsime siųsti savo karius į Ukrainą“. Tai gal siųskime dabar ir viską užbaikime? Lietuva siuntė savo karius į Kosovą, į Malį, į Afganistaną ir daug kitų šalių, kur vyko ir karo veiksmai. Tai nebuvo tabu mūsų visuomenei, bet Ukraina tampa tabu – o čia taip pat veikia prorusiška propaganda ir naratyvas. Mūsų karių reikia Ukrainoje, kad nereikėtų kariauti čia, Lietuvoje.
E. Makronas pirmos savo kadencijos metu pasakė, kad NATO ištiko smegenų mirtis. Tada kai kam atrodė, kad jis nusišneka ar pataikauja savo rinkėjams. Tačiau jis tapo šviesos spinduliu NATO aljanse ir Europos Sąjungoje. Jį ir kitus drąsius lyderius reikia dar labiau padrąsinti mums, Rytų Europos politikams ir sukurti bendrą balsą Europoje, kad Rusijos čiuptuvai netrukdytų priimti sprendimų. Mums reikia kalbėti labai radikaliai, nes mums tai yra gyvybės ir mirties klausimas.
Pasirinkimas yra arba trenkti kumščiu į stalą ir eiti kovoti, arba toliau samprotauti apie Rusijos kultūrą ir vadinti didelius humanistus. Šiandieninė Rusijos kultūra yra militarinė antihumanistinė kultūra, kuri sunaikins Europos kultūrą tą pačią dieną, kai tik įžengs į Paryžių, Romą, Londoną, ar Madridą – jie nesaugojo savo kultūros, jie nesaugos ir kitų.
Patys rusų bolševikai degino Ermitažo paveikslus Leningrade – mes tą žinome. Ta linkme turi pradėti galvoti Europos politikai, nors jiems tai dar atrodo kaip iš fantastikos srities. Tai nėra fantastika, mums, deja, tai buvo realybė.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Liberalų sąjūdžio PK sąskaitos. Užsakymo nr. LS202405
