Antradienį Lietuvos vartotojų instituto organizuotoje konferencijoje „Maisto švaistymas namų ūkiuose: kaip didinti problemos supratimą“ eurokomisaras žėrė susimąstyti verčiančius skaičius.
55 mln. gyventojų bendrijos gyventojų šviežio maisto perka kas antrą dieną. „Mane, augusį Stalino gulaguose ir maistą gavusį su kortelėmis kas kelias savaites, toks gyvenimas pertekliuje sukrečia. Mes neišmesdavome jokio maisto“, – karščiavosi V.Andriukaitis.
Mes neišmesdavome jokio maisto.
Jo turimais statistiniais duomenimis, kasmet vienam bendrijos gyventojui tenka 173 kilogramai išmetamo maisto. „Aš sveriu 81 kilogramą. Vadinasi, išmetama antra tiek“, – lygino V.Andriukaitis.
Toks beatodairiškas maisto švaistymas turi milžinišką poveikį daugeliui gyvenimo sričių, pradedant ekonomika, baigiant klimato kaita.
„Turime įvertinti viską, ko reikėjo šiam maistui pagaminti: tai ir elektros energija, ir gamtiniai ištekliai, ir vanduo, darbo valandos, piniginė parama žemės ūkiui. Viską susumavus išeina, kad Europos Sąjungoje išmetami 143 milijardai eurų. Mane tai sukrečia“, – kartojo V.Andriukaitis.
Kitos išeities nėra
Vilniuje viešėjęs eurokomisaras priminė, kad visos bendrijos narės, taip pat ir Lietuva, įsipareigojo iki 2030 metų sumažinti švaistymą 50 proc.
„Liko dvylika metų – ar galime tai pasiekti?“ – retoriškai klausė pareigūnas ir leido suprasti, kad neturime kitos išeities, mat maisto švaistymas nėra vien blogas įprotis.
Maisto švaistymas susietas su klimato kaita, sveikatos politika, ekonominiu augimu, darbo vietų kūrimu ir pan.
„Tai – žiedinė ekonomika. Joje mūsų užduotys labai sudėtingos, nes čia – daug veikėjų, grandžių, skirtingos valstybių narių infrastruktūros sąlygos ir t.t. Todėl keičiame bendrąją žemės ūkio politiką ir ji turės atrodyti taip: „Gamink, parduok, vartok, sunaudok ir utilizuok, o ne pirk ir išmesk“, – kalbėjo V.Andriukaitis.
Jis ragina Lietuvą iki 2019 metų priimti nacionalinę nešvaistymo programą.
Kuo negeros morkos su gumbais?
Kalbėdamas apie maisto švaistymo grandinę V.Andriukaitis apgailestavo, kad didelė dalis žemės ūkio produkcijos prarandama dar ūkiuose. Ir ne tik dėl lietaus, sausros ar kenkėjų.
„Nes ne visos ūkiuose užaugintos daržovės patenka į mūsų perfekcionizmo logiką. Pavyzdžiui, kodėl negaliu prekybos centre nusipirkti morkų su gumbais? Kitas klausimas – kodėl jas išmesti? Kodėl neatiduoti labdarai, mokykloms, kad, pavyzdžiui, iš tų netobulų daržovių vaikai pagamintų maistą“, – svarstė pareigūnas.
Jį piktina prekybos centrų pozicija maistą išmesti, tarkime, nes prakiuro pakuotė. „Na, sulūžo vafliai, bet juk jie yra geri. Grąžinkime juos žmonėms. Lygiai taip pat maisto švaistyme dalyvauja restoranai ir valgyklos. Neneškite tų baisių lėkščių su milžiniškomis porcijomis, kurių neįmanoma suvalgyti“, – mokė V.Andriukaitis.
Apginkluos metodologija
Vis dėlto namų ūkio grandinėje išsvaistoma net iki 40 proc. viso išmetamo maisto.
„Kas tai skatina? Akcijos – du perki, tris gauni. Žmonės nusiperka, paskui pasižiūri į galiojimo laiką – nebegeras, reikia išmesti. Arba štai: kam ta data ant vandens butelio? Aš nesuprantu. Ar po to jo negalima gerti?“ – apžiūrinėdamas vandens buteliuką stebėjosi V.Andriukaitis.
Liko dvylika metų – ar galime tai pasiekti?
Siekiant sumažinti maisto švaistymo mastus bendrijoje jau sukurta metodologija, kuri pasieks visas nares.
„Kalba eina apie maisto dovanojimo, gyvulių šėrimo, perdirbimo, kompostavimo aspektus. Šalys bus apginkluotos metodologija, o tada prasidės uždavinių įgyvendinimas pagrindiniam tikslui – sumažinti švaistymą perpus – pasiekti“, – kalbėjo V.Andriukaitis.
