Ką planuoja paklausti? Kokie gali būti kiti klausimai? Kaip jaučiasi pats dėstytojo darbą iškeitęs į „ne dramblių kapines“? Bei kokią knygą dabar rašo? Apie visa tai – pokalbis su europarlamentaru prof. L.Mažyliu.
– Pradėkime nuo aktualijų, esate vienintelis lietuvis europarlamentaras, dirbantis viename iš komitetų, kuriame įvyks paskirtojo eurokomisaro iš Lietuvos V.Sinkevičiaus klausymai. Ar stipriai „krėsite“ kandidatą į Europos Komisiją?
– Taip sutapo, kad mūsų sferos čia susisiekė. Aš dėjau pastangas, kad atsirasčiau Europos Parlamento ENVI (Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos – red. past.) komitete. Viena priežasčių – mano pirmoji specialybė chemija.
Komitetai formuojami įvertinus frakcijos dydį EP, tada atsižvelgiant į tam tikros valstybės atstovų „svorį“ Europos liaudies partijoje. Visa tai lemia, kokio posto europarlamentaras gali prašyti.
– Bet „chemija“ ir „aplinkosauga“ skamba tarsi du priešingi dalykai?
– Ne, galbūt buitine, žargonine prasme tai skamba kaip priešingybės. Kaip chemikas aš nemažai metų dirbau vienintelėje srityje ir apgyniau disertaciją iš biologiškai aktyvių medžiagų sintezės su perspektyva į jų, kaip vaisto, poveikį. Tai tiesiogiai susiję su vaistų gamyba, vaistų poveikiu. O pilnas komiteto pavadinimas yra Aplinka, visuomenės sveikata ir maisto sauga, t.y. visų šių sričių reglamentavimas. Komitetas koordinuoja ir prižiūri tokias institucijos, kaip Europos aplinkos agentūra, Europos cheminių medžiagų agentūra, Europos vaistų agentūra bei Europos maisto saugos agentūra. Tai yra visiškai tai, ką aš kažkada puikiai išmaniau. Žinoma, dabar man reikia tas žinias atgaivinti.
– O ko iš šitos srities paklaustumėte kandidato į Europos komisarus, atsakingo už aplinką ir vandenynus V.Sinkevičiaus?
– Dar nėra garantuota, kad kiekvienas Europos Parlamento narys gaus galimybę apklausti tam tikrą kandidatą į komisarus. Aš norėčiau, kad man pavyktų užduoti klausimą konkrečiai Virginijui, bet klausymai turi labai griežtą ir ribotą reglamentą. ENVI komitete vyks trijų komisarų klausymai – kandidato į vykdančiojo vicepirmininko postą Franso Timmermanso, mūsų Virginijaus ir Kipro atstovės Stellos Kyriakides, kuri nominuota į sveikatos komisares. Kuriam iš jų turėsiu galimybę pateikti konkretų klausimą – sužinosiu vėliau.
Galimybė užduoti klausimą vėlgi priklauso nuo to, kiek frakcija turi narių komitete bei koks „svoris“ pačioje frakcijoje. Mūsų Europos liaudies partijos frakcija yra gausi ENVI komitete, taigi mes turėsime galimybę užduoti kiekvienam kandidatui į komisarus šešis klausimus, iš viso – 18. Kiekvienam komisarui numatyta užduoti 25 klausimus.
Vis dėlto bet kuris Komiteto narys klaus daugmaž ta pačia tema. Jau yra suformuoti klausimai V.Sinkevičiui. Pavyzdžiui, apie žiedinę ekonomiką, apie vienkartinių plastikinių gaminių panaudojimą – išgirsime, ką jis pasakys. Galbūt tai nėra taip svarbu Lietuvai, bet svarbu kitoms šalims. Taip pat yra klausimų apie globalius dalykus: „Afrikoje nusėda didelis kiekis Europoje ir kitur gaminamų šiukšlių. Kaip paveikti Afrikos ir kitų valstybių vyriausybes bei verslo vienetus, kad jie to nedarytų?“ Taigi, būk geras – atsakyk. Be to, yra netiesioginių ar paradoksalių klausimų, tarkim, apie galimybę sveikai maitintis – mat tai gali leisti tik turtingesnieji socialiniai sluoksniai. Tai yra keletas iš daugelio klausimų, kuriuos V.Sinkevičius tikriausiai išgirs.
– Ar turite savo klausimą V.Sinkevičiui?
– Turiu užsirašęs porą klausimų, kuriuos brandinu pretendentams į komisarus ne tik ENVI, bet ir Tarptautinės prekybos (INTA) komitete (ten esu pakaitinis narys). Tie dalykai netiesiogiai susiję.
Dėl V.Sinkevičiaus – nuostabą kelia, kad jis atstovauja neva „žaliesiems“. Jei jis yra žaliasis, tai kodėl jo nedeleguoja Europos žalieji, o atsiriboja?
Dabar visiems labai svarbi tema yra miškų naikinimas – kaip tai reiktų reglamentuoti. Europos Parlamento nariai labai ambicingi šiuo klausimu, nes, tarkime, su Pietų Amerika, kur dabar tęsiasi milžiniški Amazonės gaisrai, mes sudarinėjame prekybos sutartis. Taigi, ar Europos Sąjunga gali kelti sąlygas ir kaip tai turėtų daryti, kad nekiltų įtarimų, jog tyčia išdeginami plotai Amazonės baseine, kad ten po to būtų galima užsiimti žemės ūkiu, kurio produkciją parduoti Europai, kuri kaip ir tampa netiesiogiai kalta dėl miškų naikinimo Pietų Amerikoje? Būtent apie tai ir paklausčiau tiek atsakingų už aplinką, tiek už ekonominius dalykus komisarų.
– Kokios bendros nuotaikos dėl naujosios Europos Komisijos, taip pat Lietuvos atstovo, ENVI komitete?
– Dėl V.Sinkevičiaus – tai, skirtingai nei Lietuvoje, čia niekam nekliūva jo jaunystė. Nuostabą kelia, kad jis atstovauja neva „žaliesiems“. Jei jis yra žaliasis, tai kodėl jo nedeleguoja Europos žalieji, o atsiriboja? Lietuvoje atstovauja partijai su žodžiu „žalieji“, o čia jis – ne „žalias“. Na, aš tik galiu pasakyti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nėra jokie žalieji. Jie tik taip pasivadinę, o jų ideologija tolima nuo Europos žaliųjų.
Bet aš nemanau, kad tai yra didelė dėmė, nes yra kitų komisarų, kurie kelia daugiau klausimų dėl įtarimų įsitraukus į nelabai aiškias finansavimo ar kitas sferas. Tokios informacijos apie V.Sinkevičių nėra, todėl visame fone jis, atrodo, turėtų sklandžiai pasirodyti. Tiesa, jis turi būti labai gerai pasiruošęs atsakyti į dalykinius klausimus, kurių pavyzdžius aš pateikiau. Ir nebus taip, kad paklausė, o kandidatas į komisarus ką norėjo, tą atsakė. Klausėjas turi teisę perklausti, patikslinti.
Vis dėlto manau, kad komitetas nusiteikęs konstruktyviai, dirbtinio priekabiavimo tikrai nebus.
– Tai labiausiai kliūva kandidatai su minėtais šešėliais?
– Taip, galime pasakyti juos delegavusiai valstybei: „Ieškokite kito.“ Ir numanau, kad tikimybė, jog bus komisarų, kurie neįtiks, yra labai didelė.
– Gal turite omeny Rumunijos atstovę kandidatę į transporto komisares Rovana Plumb (korupcijos šešėlis) ir Vengrijos kandidatą į kaimynystės ir plėtros komisaro postą Laszlo Trocsanyi (dėl tarimai nedemokratiškų teisinių reformų) (Interviu darytas dar prieš tai, kai abiejų šių kandidatų į komisarus dėl galimo interesų konflikto nepraleido EP Teisės komitetas)?
– Taip, pirmiausia į galvą ateina šie du. Daug kartų buvo, kad valstybės turėjo pasiūlyti kitus kandidatus. 2004 m. Italijos atstovas Rocco Buttiglione atrodė visai priimtinas kandidatas į komisarus, atsakingas už žmogaus teises ir laisves. Jis nieko blogo nepadarė, tik pasakė, kad yra tikras katalikas ir į šeimą žiūri taip, kaip sako popiežius. EP daugumai tai netiko.
– Kažkas panašaus vyksta ir dabar, kai nesiliauja kritika dėl Europos gyvenimo būdo gynimo komisaro pareigybių pavadinimo?
– Tai truputį kita tema. Tai daugiau epitetų komisarų pareigybių pavadinimuose klausimas, kuris daugelį mano kolegų EP glumina. Kodėl nepavadinti pareigybių konkrečiu techniniu terminu, kaip ir buvo įprasta? Dabar sugalvota kažkokia poetika. Iš paprasto „komisaras žvejybos klausimais“ gimė „vandenynai“. Juk tai tas pats. Turbūt išrinktosios Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen patarėjams tai atrodė gražu, skambu ar kitaip negu buvę. Visi trauko pečiais.
– Ar skiriasi teorija nuo praktikos? Juk jūs dėstėte Vytauto Didžiojo universitete ES sritį, išleidote ir keletą tyrimų tą tema, o dabar esate tiesioginis ES procesų dalyvis.
– Sugrįžtant prie mano biografijos, minėjau, kad apsigyniau disertaciją, tada prasidėjo Sąjūdis, vėliau patraukiau į leidybą trumpam (buvau redaktoriaus pavaduotojas „Kauno laiko“ dienraštyje), o tada mane pakvietė dėstyti visiškai naują specialybę – politologiją į Vytauto Didžiojo universitetą. Reikėjo gilintis į daug ką ir, baigęs specialius kursus Europos reikalų dėstytojams, ėmiau dėstyti apie ES. Tai va iš savo dėstymo praktikos, tarkim, žinau apie R.Buttiglione.
O ta europarlamentaro kasdienybė – tai visiškai nauja man, nes juk nedėstai, kaip EP narį atgabena iš oro uosto į posėdį arba kaip suderinti du posėdžius, kai vyksta plenarinis posėdis, o frakcija rengia savo posėdį. Tai yra kasdienybė, nes kitaip tiesiog neužtektų laiko.
Taip pat gaunu labai daug kvietimų į naudingus renginius, pavyzdžiui, mačiau net tris rytojaus vakaro kvietimus, bet reikia pasirinkti vieną – šiuo, konkrečiu atveju, pasirinksiu „Horizon 2020“ programos pristatymą Lietuvos atstovybėje.
– Ar dėl tokios įtemptos dienotvarkės lieka laiko hobiams – pašto ženklų kolekcionavimui, tyrimams, rašymui?
– Dėl hobio – labai jautrus klausimas. Aš kiekvieną savaitgalį parskrendu į Lietuvą.
– Kol kas čia Briuselyje neturite nuolatinio būsto?
– Ne, net jei ir nuomočiausi skraidyčiau, bent kol kas, nes ir Lietuvoje gausu nesibaigiančių darbų – tiek europarlamentaro, tiek nepamiršta manęs, kaip dėstytojo.
Aš kiekvieną savaitgalį parskrendu į Lietuvą.
– Dar vis dėstote?
– Ne, dėstyti man nebegalima, bet turiu teisę gauti pajamas už kūrybinę veiklą. Neseniai dalyvavau knygas išleidusių autorių „Open books“ literatūros festivalyje. Nemanykite, kad aš ruošiuosi užmesti kūrybinę veiklą. Va į šią planšetę rašau tai, apie ką jūs dabar klausinėjate – kaip žmogus adaptuojasi prie naujo vaidmens.
– Rašote knygą apie savo patirtį būnant europarlamentaru?
– Galbūt, galbūt, net apie šį interviu.
– Tai bus grožinė literatūra, detektyvas?
– Taip, jau esu įdėjęs porą epizodų, kurių realybėje nebuvo. Jei norėtų kokia leidykla išleisti dar vieną mano beletristinę knygą, tai aš tam jau esu pasiruošęs. Išduodu savo kūrybinius planus – čia (rodo į planšetę – red. past.) yra apmatai to, kaip žmogus, atsiradęs naujame vaidmeny, į tai žmogiškai reaguoja. Tai ne nutarimų projektai, o kaip klaidžiojau koridoriais, kaip buvau paklydęs, kaip maniau, kad prabudau Strasbūre, o iš tiesų – Briuselyje.
– Bet jūs ne pirmą kartą išbandote naują vaidmenį – iš chemiko tapote politologu, ėjote į politiką… Ar žmogiškai šios permainos yra sunkios?
– Taip, jos yra ir sudėtingos pačiam asmeniui, ir ypač kelia nuostabą bei nerimą artimiausiems aplinkiniams, šeimai. Dažniausia jie atkalbinėja nuo tokių sprendimų: „Na, kaip gi, juk turi didelį įdirbį, apsigynei disertaciją, kur dabar eisi? Laikraščio daryti? Taigi ne žurnalistas tu…“ Kai pasiūlė man dėstyti, išgirdau: „Taigi tu jau karjeros valdininkas, savivaldybės informacinio skyriaus vedėjo pavaduotojas, kaip tu pamesi visą šitą įdirbį? Apie ką tu dėstysi?“
„Ko ten važiuosi į Berlyną ieškoti?“ – jie neklausė, nes pasakiau, kad komandiruotė. Bet dukra iškart suprato ir pasakė, kad bent jau kontaktą su ambasada turiu užmegzti, nes nerimtai atrodyčiau. Laimei, kad aš paklausiau.
Vieša paslaptis, kad po Nepriklausomybės akto suradimo mano kilo klausimas, kas dabar? Ar reikia eiti į politiką? Po 2017 m. kovo 29 d., kai įvyko atradimas, artėjo daug rinkimų – laisva Seimo nario vieta Šakiuose. O gal Kauno meru? Patikėkite, labai rimti žmonės sakė „eik“, „bandyk“. Bet ne, aš Kauno neišasfaltuosiu. Prezidentas? Niekas manęs neiškėlė, aš laukiau (juokiasi – red. past.). Dėl Europos Parlamento – na pradėjo atrodyti, kad tai realus planas, ir pasirodė, kad taip ir yra – iškėlė ir išrinko.
– Toliau jokių paieškų nevykdote?
– Taip, grįžtant prie ankstesnės temos – kaip minėjau, aš grįžtu savaitgaliais į Lietuvą, tuomet galiu pagalvoti ir apie grožinę kūrybą, reguliariai kiekvieną sekmadienį nueinu į kolekcininkų susirinkimą Kaune. Tad kolekcionavimas ten, Lietuvoje, vyksta įprastiniu ritmu. O čia – dar nespėjau ką nors surasti, net nespėjau tų „blusturgių“ apžiūrėti. Jeigu įsijausiu, tada visko bus.
– Dar prieš EP rinkimus teigėte, kad Europos Parlamentas – tai ne politikos dramblių kapinės. Neatsiimate savo žodžių?
– Ne, neatsiimu. Buvau labai įžvalgus. Daugiau kaip 60 proc. šiandieninių EP narių yra tokių kaip aš – jie pirmą kartą pateko į EP. Taip, tarp tų naujokų yra ir politikos veteranų, pavyzdžiui, Silvio Berlusconi. Nors turbūt ir būdamas savo politinės karjeros saulėlydyje, jis labai drausmingai lanko posėdžius. Esminiai nutarimai frakcijose arba plenariniai nutarimai, Europos Komisijos formavimas – Berlusconi visada yra. Jis ateina, dalyvauja, pasisako…
Taigi posakis „dramblių kapinės“ man atrodo šiek tiek dirbtinis. Aš ir toliau laikausi savo įžvalgų.
Turėčiau pasakyti, kad skirtingai nuo ankstesnių kadencijų, Lietuvos 11-ukas yra labiau susiklausęs nei bet kada.
– Užsiminėte apie S.Berlusconi – kaip sekasi kurti socialinį ratą su kitais EP nariai?
– Atskiri tie ratai – vieni vienam komitete, kiti – kitame. Bendrai mes esame daugiau kaip 180 bendraminčių – centro dešinės grupėje. Su jais tie „ratai“ yra. Pavyzdžiui, susiformavęs ratas su Šiaurės ir Baltijos valstybių europarlamentarais.
Tie ryšiai yra sunkiai apčiuopiami, kartais užtenka pagauti žvilgsnį. Dar yra energetikos forumas, kur susirenka bendraminčiai.
Turėčiau pasakyti, kad, skirtingai nuo ankstesnių kadencijų, Lietuvos 11-ukas yra labiau susiklausęs nei bet kada. Bent jau 8 EP nariai iš Lietuvos.
Dar vienas tinklas – Ukrainos simpatikų. Na ir daugybė kitų dalykų, susijusių su istorine atmintimi – Ribbentropo-Molotovo paktu, dėl kurio rezoliucija labai sėkmingai buvo priimta. Be to, minėjimas Baltijos kelio, kuris yra įamžintas čia, EP. Dar viena rezoliucija dėl žmogaus teisių ir gamtos aktyvistų persekiojimo Rusijoje taip pat buvo sėkminga. Tie dalykai sutelkia. Ypač Rytų dimensija jau sieja tam tikrą kritinę masę.
– Kas labiausiai nustebino, šokiravo EP?
– Negalvojau niekada šia tema… Man sudėtinga į šį klausimą atsakyti, nes visų pirma aš dėsčiau šią temą. Net atvirkščiai – man nėra nieko čia nesuprantamo. Žinoma, aš nežinojau detalių, buities smulkmenų, bet nebuvo nieko, kas mane šokiruotų.
Na gerai, orientuotis Strasbūro ir Briuselio erdvėje… kartais kompasas praverstų, nes tarkim eini tuo pačiu aukštu, bet viename lifte jis vadinasi trečiu aukštu, kitame – ketvirtu. Tai glumina. Iki šiol man sudėtinga orientuotis – vieną savaitę čia, kitą Strasbūre. Taigi ta logistika tikriausiai sudėtingesnė, nei aš maniau.
Dar truputį komiškai atrodo nuolatinis kartojimas lyčių lygybės. Tampa tokia lyg ir prievolė konstatuoti: „Va mūsų komitete mes labai gerai išlaikome lyčių balansą – pusė ant pusės vyrai ir moterys.“ Pasidžiaugiam. Kiti pasako, kad negerai padarė – suformavo instituciją, kurioje 9 vyrai ir viena moteris. Toks akcentavimas kartais atrodo komiškai.
Tikriausiai yra ir daugiau tokių smulkmenų. Dabar neatsimenu. Paklauskite konkrečiai.
