T.Jaglando kalba buvo pasakyta sveikinant Vilniuje birželio 7 d. vykusios tarptautinės konferencijos “Lietuvos narystės Europos Taryboje dvidešimtmetis: pamokos ir perspektyvos” dalyvius
Ponios ir ponai,
pirmiausiai leiskite padėkoti už galimybę prisidėti prie Lietuvos narystės ET dvidešimtmečio paminėjimo. Kartais, įsivėlę į skubias ir neatidėliotinas problemas, pamirštame platesnę perspektyvą. Tad sustokime ir atsigręžkime į kelią, kurį nuėjome kartu nuo 1993-ųjų gegužės 14-tosios, kai Lietuva įstojo į ET.
Prieš dvidešimt metų Lietuvos teritorijoje vis dar buvo svetima kariuomenė, o talonas tebebuvo laikinoji valiuta. ET pareigūnai, atvykę į Vilnių skubiai aptarti 1991-ųjų sausio įvykių, prisimena buvę sutikti parlamente, užbarikaduotame smėlio maišais, taip bandant užkirsti kelią pastangoms atsukti šalies nepriklausomybės siekius atgal.
Lietuvai nepakako tiesiog perimti žmogaus teisių standartus – jos turėjo būti iškovotos. Todėl, kai stovime prieš netoli Televizijos bokšto esantį paminklą, skirtą 1991-ųjų sausio aukoms atminti, suprantame, jog kova dėl laisvės gali kainuoti gyvybes.
Lietuva sumokėjo šią kainą. Tie, kurie mūšio metu buvo apsuptame parlamente, gerai suprato, jog demokratija gali būti laimėta tik sunkia kova.
Mažumų teisių užtikrinimas kelia ypatingus iššūkius, bet turime nepamiršti, kad žmogaus teisių apsauga veiksminga tik ten, kur užtikrinamos mažumų teisės. Ir tai neturi keistis priklausomai nuo besikeičiančių politinių vėjų.
Iš tiesų Lietuvos priėmimas į ET buvo įrodymas, kad teisingumas pagaliau pasiektas, – Lietuva tapo pirmąja posovietine šalimi, kuriai suteiktas visateisės narės statusas. Visiems tai buvo tarsi ženklas, jog skiriančios linijos tirpsta. Ženklas, liudijantis geresnę, teisingesnę ateitį. Ženklas, jog kelio atgal nebėra – kad Lietuva atgavo laisvę ir grįžo namo, grįžo ten, kur priklausė, – į Europą. Tą dieną Europa ištaisė klaidą, kurią padarė prieš penkiasdešimt metų.
Mes buvome tikri, jog ir kiti paseks šiuo pavyzdžiu.
Dramatiški Europos pokyčiai paliko gilią žymę ET ir atvirkščiai. Buvo nuostabu stebėti ryškius pasikeitimus tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Galime sakyti, jog pastarieji 20 metų buvo abipusiai naudingi – Lietuvoje buvo nenutrūkstamai stiprinamos europines žmogaus teisės, politinė ir teisinė sistema, o ET labai pravertė aktyvus Lietuvos dalyvavimas organizacijos veikloje. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galima priminti, jog Lietuva buvo 27-oji šalis, prisijungusi prie ET, o šiandien narių skaičius siekia 47. Ši plėtra iliustruoja esminę ne tik pavienių šalių, bet ir visos Europos transformaciją.
Kas yra šiandien, neturi precedento. Verta prisiminti, kad ET vienija 800 mln. europiečių. Mirties bausmė panaikinta de jure arba de facto visose 47 šalyse narėse, kankinimas paskelbtas neteisėtu, po dešimtmečius trukusio ideologinio susiskaidymo Europa pagaliau sutaikyta, o Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) suteikia galimybes asmenims siekti pagrindinių teisių apsaugos. Daugiau nei 200 sutarčių buvo parengtos, kad gintų ir plėstų europines vertybes, kad tinkamai reaguotų į galimas grėsmes.
Dauguma šalių, prisijungusios prie ET per pastaruosius 20 metų, šiandien yra arba Europos Sąjungos (ES) narės, arba kandidatės jomis tapti. Į tai atsižvelgiant, galima sakyti, jog narystė ET nutiesia kelią narystei ES. Tarybos siūloma europinė perspektyva tapo varomąja jėga, siekiant Europos suvienijimo.
Mieli draugai,
ET turi savo vietą Europos politinėje architektūroje, įsipareigodama visose 47 šalyse narėse ginti kiekvieno asmens teises į laisvę ir orumą, nepriklausomai nuo jo ar jos pilietybės, etninės kilmės, kultūrinės aplinkos ar religinių įsitikinimų.
Kaip ET sekasi įgyvendinti savo mandatą? Ar Europa tapo vieta, kurioje įvairovė išties vertinama?
Nueitas ilgas kelias. Europos tautos išmoko sugyventi taikiai. Pastaruosius du dešimtmečius ET buvo savotiškas demokratinės plėtros mokymų centras daugeliui šalių. Ir, ko gero, viena iš didžiausių šio kelio pamokų – suvokimas, kad geriau būti kartu nei atskirai.
Yra nuomonių, kad dėl kai kurių šalių narystės buvo paskubėta. Jiems primename, kad narystė ET padėjo tose šalyse stiprinti europietišką teisinę kultūrą (galbūt lėtai, tačiau geriau lėtai, nei jokio progreso). Narystė padėjo įtvirtinti teisės viršenybės ir teisinio užtikrintumo principus tose šalyse.
Dabar svarbu sustiprinti tai, kas pasiekta. Svarbu vengti naujų skiriamųjų linijų, ne tik tarp šalių, bet ir šalių viduje. Geriausias būdas švęsti narystę organizacijoje, skirtoje demokratijai, žmogaus teisėms ir teisės viršenybei stiprinti, – paliudyti savo įsipareigojimus šioms vertybėms. Lietuva tai darė pastaruosius 20 metų, ir to iš Lietuvos jos draugai tikisi ateityje.
Lietuva turi dideles mažumų grupes. Gerai suprantame, kad mažumų teisių užtikrinimas kelia ypatingus iššūkius, bet turime nepamiršti, kad žmogaus teisių apsauga veiksminga tik ten, kur užtikrinamos mažumų teisės. Ir tai neturi keistis priklausomai nuo besikeičiančių politinių vėjų.
Pastangos turi būti nukreiptos, kad išsaugotume bendrą teisinę erdvę, kuriai grasina ekonominės krizės išaugintas ekstremizmas, neapykantos kurstymas, imigrantų šmeižimas ir juodinimas, netolerancija.
Tai bendras iššūkis visoms Europos valstybėms. Turime siekti bendro atsako. Įvairovė – šiandieninės Europos gyvenimo faktas, ir mėginimai jos atsikratyti veda į tragedijas.
Skirtingų kultūrinių ir religinių grupių sugyvenimas Europos visuomenėse taps vis svarbesniu klausimu. Gyvenimas įvairovės visuomenėse galbūt yra net didesnis iššūkis Europai nei ekonominės, energetinės, karinės grėsmės. Istorija rodo, kad skirtingų visuomenės grupių sugyvenimo problema gali tapti viena didžiausių grėsmių Europos stabilumui ir saugumui.
Tam ir reikalinga Europos žmogaus teisių konvencija. 47 šalys narės įsipareigojo laikytis Europos pagrindinių vertybių ir savanoriškai suteikė EŽTT kompetenciją spręsti individualius pareiškimus dėl Konvencijos pažeidimų. Tai didžiausias pasiekimas, tačiau ir šioje srityje yra iššūkių.
Pirmiausia būtina užtikrinti Konvencijos veikimą nacionaliniu lygiu, tam, kad Konvencijos pažeidimai nesikartotų. Veiksminga žmogaus teisių apsauga prasideda ir baigiasi savo šalyje. EŽTT neperima nacionalinių teismų atsakomybės.
Kitas iššūkis – pabaigti ES prisijungimo prie Konvencijos procesą. Kai tai įvyks, ES kaip teisinis subjektas prisijungs prie 47 šalių teisinės sistemos, kuri įpareigoja laikytis vieningų teisinių standartų, kuriuos užtikrina EŽTT. Ši sistema neturi precedento. EŽTT sprendimų praktika tapo svarbiu elementu kovojant su diskriminacija, siekiant, kad žmogaus teisių suvokimas nuolat plėtotųsi.
Mūsų visuomenės taip pat keičiasi, kinta ir mūsų požiūriai bei perspektyvos. Turime būti pasirengę tai priimti. Kova su nepakantumu, išankstinėmis nuostatomis ir teisės aktais, diskriminuojančiais LGBT asmenis (lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus – red. past.) – vienas didžiausių šių pokyčių pavyzdžių. Žinau apie Seime šiuo klausimu vykstančias diskusijas. Sprendimus reikėtų priimti remiantis gerai pagrįstais argumentais, o ne emociniais vertinimais. Tiesa, kad dar daug reikia nuveikti visame kontinente, ir tai nėra antraeilis klausimas: LGBT diskriminacija yra paplitusi, kai kur ji pagrįsta teisiškai, ir kartais tai apima fizinį ir psichologinį žalojimą. Tokiems atvejams negali būti jokių pateisinimų.
ET nėra tobulų demokratijų klubas. Tai – savotiška dirbtuvė, kur vyriausybės prisiima teisinius įpareigojimus ir priima stebėtojus, vertinančius, kaip šie įsipareigojimai įgyvendinami. Kartais tų įsipareigojimų įgyvendinimas užtrunka, kartais vyksta labai sparčiai, bet nedvejotinas faktas tai, kad ET pastatė pamatus Europai, pagrįstai laisve ir įvairove, sukūrė erdvę taikai.
Mūsų bendros pastangos dabar turi būti nukreiptos, kad išsaugotume bendrą teisinę erdvę, kuriai grasina ekonominės krizės išaugintas ekstremizmas, neapykantos kurstymas, imigrantų šmeižimas ir juodinimas, netolerancija. Norėdami atsakyti į šią vertybinę krizę, pastangas turime suvienyti visi.
Kita didžiulė grėsmė Europos demokratijai – korupcija. Ji pažeidžia piliečių pasitikėjimą teisės viršenybe, institucijomis ir pačia demokratija.
Žinau, kad Lietuva susidūrė su didžiuliais sunkumais kelyje į rinkos ekonomiką ir pliuralistinę demokratiją. Paskelbusi nepriklausomybę, šalis pasiryžo įtvirtinti pliuralistinę demokratinę sistemą. Šiandien Lietuva – laisva, nepriklausoma, suvereni valstybė. Po kelių savaičių Lietuva perims pirmininkavimą ES Tarybai. Žinoma, kad joje yra problemų ir sunkumų. O kur jų nėra? Lietuvos pasiektas progresas – stulbinantis, apimantis visas gyvenimo sritis.
Šiandien esame kitoje kryžkelėje, susiduriame su kitais iššūkiais, kuriems reikia naujo ambicingo atsako. Siekdamas, kad ET sugebėtų tą atsaką duoti, pradėjau visa apimančią organizacijos reformą.
Minėdamas Lietuvos narystės sukaktį, negaliu negalvoti apie tas tamsias 1991 m. sausio dienas Vilniuje. Negalime pamiršti tų barikadų, to apsiausto parlamento, tų jaunų neginkluotų žmonių, pasirengusių kovoti už laisvę, ir tų žvakių sniege, primenančių tuos, kurie žuvo už laisvę ir žmogaus teises. Tiems žmonėms, kurie kovojo, kad žmogaus teisės taptų realybe, jaučiame moralinę skolą.
